Maždaug po septynerių metų pertraukos į televiziją grįžtanti G.Alijeva „Lietuvos ryto“ TV ėmė vesti laidą „Kryptys LT“.
Šeštadieniais rodomos pusvalandžio trukmės laidos temos – nuo verslo iki sporto, kultūros ir pramogų.
„Laida nebus studijinė, – pasakojo G.Alijeva. – Anksčiau kaip laidų vedėja esu dirbusi studijoje.
Būdavo duodamas scenarijus, pasakoma, ką reikia kalbėti, kaip atrodyti.
Ši laida kitokia. Lankysiuosi Lietuvos įmonėse, architektūros ir kultūros objektuose, restoranų virtuvėse ar tiesiog įdomių žmonių namuose.“
Anksčiau Goda yra vedusi laidas KK2 (LNK), „Paparacai.lt“ (TV3), „Žvaigždutės“ (BTV).
„Sutikau imtis rimtesnės laidos, nes iš popsinio televizijos žanro išaugau. Tapau brandesnė, solidesnė ir gilesnė.
Džiaugiuosi ir tuo, kad turėsiu papildomų pajamų. Be to, esu smalsi ir pasinaudojau suteikta galimybe“, – kalbėjo G.Alijeva.
– Pastaruoju metu jūsų gyvenimas primena amerikietiškus kalnelius. Viena vertus, turite nemažai veiklos, susitvarkėte buitį – neseniai įsikūrėte kotedže Kaune.
Kita vertus, tenka varstyti teismų duris – buvęs sutuoktinis Rolandas Alijevas (34 m.) yra kaltinamas įsilaužęs į jūsų socialinio tinklo „Facebook“ ir elektroninio pašto paskyras.
Šiuo metu jūsų širdyje daugiau ramybės ar nerimo? – paklausiau G.Alijevos.
– Nėrimo nėra. Koks vidus, tokia ir aplinka. Kai suradau vidinę ramybę, atsirado namai, idilė, darbų. O teismai – senų dalykų pasekmė.
Tikrai nesitikėjau teisme išvysti buvusio vyro, nes aš jo į teismą nepadaviau.
Kreipiausi į policiją dėl įsilaužimo į mano internetinę erdvę ir dėl duomenų pasisavinimo.
Tyrimas atvedė prie mano buvusio vyro. Tai nėra maloni situacija. Bet manau, kad viskas išsispręs.
– Kodėl, jūsų nuomone, buvęs vyras sumanė laužtis į jūsų paskyras?
– Teismas dar neįrodė kaltės. Tai nemaloni situacija, bet man dėl to nėra gėda.
Aš nieko nepavogiau, nenuskriaudžiau. Esu nukentėjusioji, teisme dalyvauju be advokato.
Jei Rolandas iš tiesų tai padarė, vis tiek nenorėčiau komentuoti motyvų. Tiesiog galbūt kartais mes pasielgiame neteisingai. Toks yra gyvenimas.
– Ar tikite, kad pavyks toliau pasitikėti buvusiu sutuoktiniu, normaliai bendrauti?
– Su tuo žmogumi man nereikia nei bendrauti, nei kažko dalintis. Mūsų keliai išsiskyrė.
Tačiau mes gražiai sutariame tais klausimais, kurie susiję su vaikais. (Buvę sutuoktiniai augina devynmetę dukterį Tėją ir šešiametį sūnų Amilį. – Red.).
Kitų temų neliečiame, nematome reikalo vaidinti perdėtai draugiškų santykių.
– Esate minėjusi, kad santuokoje laikėte keturis namų kampus. Kas vertė taip elgtis – jūsų charakteris ar aplinkybės, kai nebuvo daugiau kam tų kampų laikyti?
– Esu stipri, aktyvi. Nebijau darbo, man patinka puoselėti namus, esu atsidavusi vaikams.
Jeigu paklaustumėte mano buvusio vyro, galbūt jis sakytų priešingai. Jis – krepšininkas, jo dažnai nebūdavo namuose. Tad natūralu, kad visa buitis guldavo ant mano pečių. Ir dabar taip elgiuosi. Gal kada nors atsiras vyras, kuris nuims nuo pečių dalį naštos.
– Ištekėjote jauna – 24 metų. Ar nemanote, kad reikėjo labiau subręsti santuokai, daugiau dėmesio skirti antrosios pusės paieškoms? Gal turėjote stengtis geriau pažinti žmogų, su kuriuo rengiatės sieti gyvenimą?
– Manau, būtų neteisinga galvoti, kad paskubėjau. Žinoma, buvau jauna, pasidaviau meilės, aistros impulsui. Tačiau vaikai gimė iš meilės. Tai labai svarbu.
Mums nepavyko išsaugosi santuokos. Bet tai nereiškia, kad negalime ateityje būti laimingi.
Manau, kad nei aš, nei mano buvęs vyras neprapulsime. Jei mano gyvenime greitai neatsiras artimo žmogaus, tikrai nesisielosiu.
Dabar yra puikus metas ramiai save analizuoti, užsigydyti žaizdas.
– Net stipriai ir veikliai moteriai vienai auginti vaikus nėra lengva. Gerai, jei buvęs vyras padeda tiek finansiškai, tiek morališkai. Tačiau jūs teigiate, kad R.Alijevas vaikų išlaikymui kas mėnesį skiria 300 eurų.
– Manau, kad buvęs vyras suvokia, kad vaikui per mėnesį skirti 150 eurų yra labai mažai. Tai tiesiog gėda.
Rolandas žino, kad aš vaikams galiu skirti daugiau pinigų, nes dirbu daug ir dirbsiu dar daugiau, kad jiems nieko netrūktų.
Buvęs mano vyras mano, kad pinigus atstoja dažnas jo buvimas su vaikais. Taip, jis nemažai laiko praleidžia su jais. Bet tai – ne išeitis.
Bandysiu su juo tartis gražiuoju dėl didesnių alimentų arba eisiu teismo keliu.
– Jūsų skyrybos vyko ramiai. Tačiau kiekvienas skyrybas lydi nerimas, širdgėla, ašaros. Kur ieškojote stiprybės sunkiomis akimirkomis? Kas padėjo numalšinti skausmą?
– Skyrybas išgyvenusios moterys man pritars, kad jų spontaniškų nebūna.
Jei žmogus šeimoje gyvena daugiau nei penkerius metus, jis turi įdiegtas vertybes ir trokšta puoselėti santykius.
Aš į šeimą, santuoką žiūrėjau rimtai ir tikėjau, kad teku vieną kartą visam gyvenimui.
Bet kartais realybė būna kitokia, nei mes įsivaizduojame. Tikrai ne per vieną dieną sugalvojau skirtis.
Skyrybos buvo daugelio įvykių, kurie drebino mūsų šeimą, pasekmė.
Pirmiausia skyrybas išgyvenau savo viduje dar būdama susituokusi.
Tai reiškia, kad dar prieš kelerius metus širdis man kuždėjo, jog su tuo žmogumi nebegyvensiu. Laikui bėgant kai kurie įvykiai paspartino lemtingą žingsnį.
Džiaugiuosi, kad kritiniu momentu sugebėjau stojiškai viską ištverti – nebijoti dėl ateities, nenuvertinti savęs, neprisiimti kaltės, nepulti į paniką, nenusivilti.
Suvokiau, kad negaliu pulti į depresiją, nes auginu du mažus vaikus. Todėl privalau tempti save už ausų į viršų – eiti ir kažką daryti.
Iš buvusio vyro namų išėjau su vaikais ir lagaminais.
Bėgant laikui supratau, kad žmonės skiriasi ir nieko bloga čia nėra. Ieškodama atsakymų daug išmokau.
Nemažai moterų, kurios šiuo metu skiriasi, kreipiasi į mane patarimo ar paguodos.
Konfidencialiai su visomis kalbuosi, atsakau į laiškus. Jos atsipalaiduoja, randa savyje stiprybės.
O juk neretai teigiama, kad dėl iširusios šeimos kalta būna moteris.
Visuomenėje gajos klišės dažnai neatitinka realybės. Kiekviena istorija yra savita.
Atsikratyti nerimo man padėjo specialūs kvėpavimo pratimai. Jie nuramino įkyrias ir slegiančias mintis, kurios trukdė miegoti.
Psichologines knygas gliaudžiau kaip saulėgrąžas. Padėjo ir artimųjų palaikymas.
Suvokiau, kad esu žmogus, kuris kritinėse situacijose moka suimti save į rankas.
Mane gelbėjo intensyvus darbas. Vakarais paliūdėdavau, bet po to sakydavau „stop“, klausdama savęs, ar galiu šiandien susidariusią situaciją pakeisti.
Negaliu? Tai kodėl leidžiuosi gniuždama emocijų? Tuomet keisdavau minčių eigą ir pagalvodavau apie tai, ką norėčiau šią akimirką nuveikti – dirbti, susitikti su draugėmis, laukti svečių, gaminti maistą ar bendrauti su tėvais. Ėmiausi veiklos, kuri mane ramindavo.
Mes, moterys, galime daug ištverti. Net nesuvokiame, kad dažnai už vyrus esame tiek emociškai stabilesnės, tiek dvasiškai stipresnės. Todėl verta remtis į save ir nebijoti paprašyti pagalbos.
– Tikriausiai ateityje rinkdamasi antrąją pusę nesikliausite vien tik emocijomis, įjungsite ir šaltą protą?
– Manau, kad bėgantys metai, patirti išgyvenimai įkrečia daugiau proto, nuleidžia ant žemės.
Šiandien nesvajoju apie būsimus santykius, nes svajonės dažnai stipriai skiriasi nuo realybės.
Tačiau ateities nebijau. Esu pasiruošusi naujam gyvenimui, kad ir koks jis būtų.
Tikrai žinau, kad norėčiau, jog būsimas partneris būtų vyriškas, subrendęs kaip asmenybė, nuovokus, turėtų gerą humoro jausmą, mokėtų užmegzti gerą ryšį su mano vaikais.
Man tai labai svarbu kaip mamai. Kol vaikai maži, motinystė – mano pagrindinė pareiga.
