Renginių agentūros „Gyva komunikacija“ bendraturtė, Žinių radijo laidų vedėja po penkerių metų pertraukos sugrįžo į TV ekraną – „Lietuvos ryto“ televizijoje pradėjo vesti pokalbių laidą „Skyrybos“.
„Neretai manoma, kad skyrybos atspindi tik asmeninių santykių griūtį. Tačiau skiriasi ne tik žmonės, bet ir verslo įmonės, žmonių nuomonės.
Norime išsiskirti su smurtu, nelygybe, nepakantumu, vaikų bausmėmis, mitais apie skiepus“, – kalbėjo A.Grigaliūnienė.
– Ar per tuos penkerius metus jums netrūko rampų šviesų, dėmesio, šventinių renginių, raudonojo kilimo?
– Nuo šou pasaulio neatitrūkau, nes daugiau kaip dešimtmetį sukuosi nuosavoje renginių organizavimo agentūroje.
Tačiau neslėpsiu – ilgėjausi televizijos, kuri yra tarsi narkotikas. Turėjau kelis pasiūlymus grįžti, bet nė vienas projektas nebuvo prie širdies.
Kai atsipalaidavau ir nebetroškau rampų šviesos, buvau pakviesta į svajonių projektą – pokalbių laida yra atgaiva sielai.
Ilgai ieškojau tinkamo laidos pavadinimo, norėjau, kad jis erzintų, bet ne tik blogąja prasme.
Viskas prasidėjo nuo „Lietuvos ryto“ televizijos generalinio direktoriaus Audriaus Siaurusevičiaus kalambūro. Atkreipęs dėmesį į tai, kad šiais metais Lietuvoje neįprastai daug žinomų porų pasuko skirtingais keliais, jis pusiau juokais pasakė: „Visi išsijuosę mainė žiedus, į vestuves kvietė, o dabar visi skiriasi, bet į skyrybas niekas nekviečia.“
Tuomet ir sugalvojau: jeigu kiti nekviečia į skyrybas, aš pakviesiu. Viena vertus, skyrybos – baisus dalykas. Kita vertus, kartais tai yra geriausias sprendimas, nes atslūgus skausmui buvę partneriai turi galimybę ramiau, o kartais ir laimingai gyventi.
– Išsiskyrė jūsų tėvai. Prieš devynerius metus nutrūko jūsų santuoka su pirmu vyru futbolininku Deividu Šemberu, su kuriuo turite sūnų. Esate patyrusi verslo griūtį. Kaip tai išgyvenote?
– Man, kaip ir daugeliui, tėvai sakydavo: „Tave gyvenimas pamokys.“
Taip ir buvo. Ankstyvoje jaunystėje dėl visko išgyvendavau. Mane įskaudinti galėjo bet kas. Vėliau ėmiau geriau suvokti, kaip veikia pasaulis, įsisąmoninau, kaip reikia atleisti, paleisti, atsiprašyti.
Esu ribinis žmogus – euforija greitai gali virsti drama ir priešingai.
Kaip žmogus, išgyvenęs santuokos griūtį, galiu pasakyti, kad tai yra antras pagal baisumą dalykas po artimo žmogaus mirties. Skyrybos yra visam gyvenimui, niekada nesibaigia.
Viena yra išeiti iš namų ir pasidalyti šaukštus. Tačiau svarbiausia tai, kas vyksta po to.
O po to pyktis, skausmas, ilgesys, nemeilė, susitaikymas. Tada – vėl pyktis, kai nepavyksta susitarti dėl vaikų auklėjimo, dėmesio, kitų dalykų.
Reikia labai daug išminties norint suvaldyti situaciją sudužusiame šeimos laive.
Negaliu kalbėti už savo buvusį vyrą, tačiau manau, kad mes tuokėmės per jauni.
Manau, kad skyrybų metu nesuvaldžiau daugelio situacijų, kurias šiandien būčiau suvaldžiusi. O visi tie pralaimėjimai, kvailos ambicijos, neapgalvoti žodžiai, padaryti ar nepadaryti dalykai lieka visam gyvenimui.
Tai nėra drama, kurios neįmanoma pakelti. Tai pavadinčiau egzistenciniu liūdesiu, nes supranti, kad jaunystė nepajėgi tinkamai padaryti tam tikrų dalykų.
Mane paveikė ir tėvų skyrybos. Buvau devyniolikos.
Suaugęs vaikas labiau išgyvena šeimos griūtį nei mažametis, kuris daug ko nesuprasdamas apie suaugusiųjų gyvenimą ilgainiui prisitaiko prie pasikeitusių aplinkybių.
Šių metų pradžioje nutarėme uždaryti savo žaislų parduotuvę, į kurią sudėjome daug laiko, fantazijos, meilės, pinigų.
Skausmingas išsiskyrimas su pamėgtu verslu buvo būtinas, nes kitu atveju būčiau priversta atsisakyti kitokios veiklos ir atsiduoti tik parduotuvės puoselėjimui.
Skyrybas kai kas tapatina su pasidavimu, negebėjimu įveikti sunkumų. Manau, niekada neįlįsime į kitų žmonių širdį, galvą, namus, lovas, tad ne mums vertinti kitų pasirinktą kelią.
Neretai žmonės, nutarę sukti skirtingais keliais, taip pasielgia ne tik todėl, kad nenori būti nelaimingi ir vaikams rodyti nelaimės pavyzdžio, bet dar ir dėl to, kad nusprendė nebemeluoti nei sau, nei kitiems.
– Kas jus skatina nenuleisti rankų, nenusivilti dėl įvairių praeities negandų?
– Daug kas mano, kad viso labo esu smarki moteris ir nepastebi mano jautrumo.
Kadaise išgirdau, kaip televizijos prodiuseris Rolandas Skaisgirys vienai aštrialiežuvei televizijos personai pasakė, kad esu vienas jautriausių žmonių, kokį jis kada nors yra sutikęs.
Su Rolandu kūrėme ne vieną projektą, jo kabinete ne kartą esu verkusi. Tada pagalvojau: tu mane šitaip talžai ir auklėji, nors suvoki, kad esu jautri.
Paskui supratau, kodėl jis taip darė, ir esu jam dėkinga, nes daug išmokau, įgijau pasitikėjimo.
Tiesa, ašarų galėjo būti ir mažiau. Esu iš tų moterų, kurioms normalu lankytis pas psichologą. Tai lyg mano vidaus higiena. Nenoriu būti persitempusi, nemandagi, nenuoširdi.
Žinau, kad turiu problemų, su kuriomis iki galo nesusitvarkau. Nenoriu jų užkrauti kitiems žmonėms, todėl psichologas – puiki išeitis.
Man lengviau nei kai kuriems kitiems žmonėms pasakyti, kaip jaučiuosi, nes esu ekstravertė. Emociškai išsikrauti padeda ir ašaros, ir boksas, ir pasivaikščiojimas po mišką, ir psichologas, ir ilgas vakaras su draugais. Turiu visokių būdų pakelti nuotaiką.
Esu dėkinga tėvams už daugybę dalykų, net ir už nelengvas patirtis. Buvau skatinama daug kuo domėtis, nebijoti kalbėtis su asmenybėmis, drąsiai reikšti nuomonę.
Per gimtadienį tėtis pasakė, kad gražiausia mano savybė ta, jog niekada nenuleidžiu rankų. Šie žodžiai sujaudino, nes vis maniau, kad per mažai darau, per mažai pasiekiau.
Po tėčio sveikinimo supratau, kad jis mane mato kaip stiprų žmogų. Jei nesiseka, bandau iš naujo.
Sėkmės lydima žmonės turi vos kelis patarimus, iš kurių vienas: „Niekada nenuleisk rankų.“
Aišku, būna dienų, kai guliu lovoje ir nieko nenoriu. Po to spiriu sau į užpakalį liepdama nesusireikšminti ir einu toliau.
Kai skyriausi, iškart pasakiau, kad nebūsiu viena. Tarsi programavau savo ateitį, nors tuo metu viduje ir skaudėjo.
Pirmieji renginių organizavimo agentūros metai buvo neįtikėtinai sunkūs finansiškai.
Dabar viskas klostosi puikiai ir tik todėl, kad mes su partnere ir visa komanda nenuleidome rankų.
– Save dažniau baudžiate ar giriate?
– Liūdna, bet daug metų save baudžiau. Dabar dažniau save raginu: „Gal nustokime gyventi pagal komandas, gal pasidžiaukime įgyvendintu projektu ir nereikalaukime, kad visi veiksmai būtų pedantiškai apgalvoti?“
Dabar save giriu daugiau. Galvoju: plaku, plaku save, bet juk dabar yra gražiausias laikas – esu dar jauna, bet ir išminties turiu.
Mano vaikai nuostabūs (16-metis Gabrielius ir 5-metė Jonė Adelė. – Red.), gyvenimas įdomus, mane supa talentingi žmonės.
Kartais jaučiuosi kaip Alisa Stebuklų šalyje – gera žiūrėti į viską, kas vyksta aplinkui. Netgi miške ne šiaip sau vaikštau. Pastaruoju metu ten ieškau pilis primenančių kelmų. Džiaugiuosi radusi kelmą, apaugusį samanomis. Žiūriu į jį ir įsivaizduoju, kokie ten galėtų gyventi stebuklai.
Pagyrimą vis dažniau pasidovanoju, nes suvokiu, kaip greitai bėga laikas. Dar neseniai vaikščiojau su Gabrieliumi pilve, o dabar jis už mane aukštesnis.
Susimąstau: Viešpatie, viens du – ir man bus 60 metų. Ir aš senatvėje galvosiu: „Save spraudžiau, pykau, man nuolat kažko trūko.“ Na, ne, reikia mokytis džiaugsmo.
Vidinius pokyčius atspindi ir angliškas užrašas ant rankos: „I am enough“ (Manęs pakaks).
Jis tarsi sako: „Nustok jaudintis, tiesiog daryk ir gyvenk. O kartais sustok ir pasimėgauti tuo, ką turi.“
– Matau, turite ir daugiau tatuiruočių.
– Tatuiruotės yra liga. Save valdau, kitaip jų būčiau pasidariusi daug daugiau.
Nuo žalios jaunystės svajojau apie tatuiruotę, bet džiaugiuosi, kad pirmą pasidariau tik sulaukusi 35-erių.
Pirmoji tatuiruotė atsirado ant kairio riešo – tai mano šeimos narių pirmosios vardų raidės: S, G, J, A. Vėliau norėjau žvaigždučių. Ir prisipiešiau ant kito riešo. Tada atėjo laikas užrašui. Naujausia tatuiruotė netoli kairiojo peties vaizduoja mano Zodiako ženklą Ožiaragį.
– Žinomus žmones visuomenė giria, baudžia, iš jų kai ko reikalauja. Viena atlikėja neseniai prisipažino, kad jai buvo liepta numesti svorio, tada bus leista žengti į sceną. Ar žinomai moteriai šiais laikais lengva?
– Jaučiu tiek savo, tiek visuomenės spaudimą – būk tobula visur: tobula mama, kokia tikrai nesu, tobula žmona (vyras verslininkas Simonas Grigaliūnas 37 m. – Red.), kokia juo labiau nesu, tobula renginių organizatorė. Štai čia gal ir galėčiau pasakyti, kad mūsų komanda yra puiki, atsidavusi savo darbui, kūrybinga, sukaupusi didelę patirtį.
Dėl stambumo esu negavusi darbų televizijoje, renginiuose.
Tiesiai man niekas to nepasakė, bet pati greitai atsirinkau, kas yra kas.
Pastaraisiais metais savo kūnu ypač rūpinausi. Per porą metų jau neliko trečdalio manęs. Per antrą nėštumą priaugtą svorį numečiau laikydamasi protarpinio badavimo ir ketogeninės mitybos, kai iš esmės atsisakoma angliavandenių, cukraus.
Sulaukiu daug komplimentų. Žmonės įvertino mano valią, pastangas. Bet dar nesu pasiekusi norimo rezultato, tad reikia dirbti.
Sėkmingai metant svorį radosi knyga, kuri dienos šviesą išvys sausio pabaigoje. Joje bus ketogeninės ir mažai angliavandenių turinčios mitybos receptų, dietologų ir sporto medikų patarimų, mano asmeninė istorija apie tai, kaip atradau naujus maitinimosi principus.
Kodėl man tai tapo aktualu? Visų pirma dėl sveikatos. Tikrai neskelbiu, kad visos moterys turi atrodyti kaip manekenės. Tiesiog raginu žmones pasižiūrėti į veidrodį ir nuoširdžiai pasakyti, ar jie savimi patenkinti.
Ketogeninė mityba nėra raketų mokslas, galima daug pasiekti.
Visi gydytojai pasakys, kad kuo lengvesnis žmogus, tuo jis sveikesnis visomis prasmėmis.
– Sakoma, kad šalia gero vyro moteris sužydi, kalnus gali nuversti, ir atvirkščiai. Kaip klostosi santykiai su vyru?
– Abu esame skirtingi, bet tam tikri bendri dalykai užkoduoti mūsų kraujyje, nes esame kilę iš panašios aplinkos. Anksčiau mielai svaidydavausi laimingos santuokos receptais.
Atrodė, aišku, kas yra laiminga santuoka, o kas – nelaiminga.
Artėjant 40-mečiui neaiškumų kyla vis daugiau – sunku suprasti, ar tai juoda, ar balta. Manau, gal laimingos santuokos apibrėžimą galėsiu pasakyti prieš mirtį.
Mes su Simonu esame įvairūs. Nuo nuostabiausių pirmadienio gėlių – jas jis man teikia gal jau septynerius metus – iki nesusikalbėjimų, ašarų, balso pakėlimo, nervų ir liūdesio.
Mes esame visokie ir, kaip daugelis porų, mokomės būti kartu.
– Gyvenime daug ką išbandėte. Ar mintyse sukasi nauja veikla?
– Noriu nuvykti į Aziją, noriu išmokti pajusti ramybę triukšme, noriu neskaudinti žmonių, noriu tapti pakantesnė mamai, noriu dažniau paskambinti tėčiui, dėdei Vydūnui, noriu, kad tetos Jadvygos sveikata būtų puiki, noriu, kad visi artimieji būtų laimingi, kad vaikai gražiai grotų pianinu.
Dar manau, kad jei būčiau pasistengusi, galėjau siekti dainininkės karjeros.
Kurį laiką maniau, kad mano mylimas maestro Donatas Katkus iš manęs tyčiojasi sakydamas, kad turiu dainuoti. Bet jis patikino, kad kalba rimtai. Tad 40-mečio proga noriu surengti didesnį ar mažesnį koncertą.
Ta linkme jau einu. Tiesa, labai lėtai. Gal tada draugai netrauks manęs per dantį, kad dainuoju tik įsisiūbavus vakarėliui ir visada tą pačią „Summertime“.
Aš jau mokausi kitų dainų, tad yra tikimybė, kad nebūsiu vienos dainos atlikėja.
