Išgyvenęs brolio netektį A.Mickevičius 2014 metais įžengė į Lukiškių kalėjimą. Tiesa, čia jis susitiko ne su brolio žudikais, o su iki gyvos galvos nuteistais nusikaltėliais: Rimu Alekna ir Rolandu Čerapoku. A.Mickevičius ėmė kurti filmą apie kaltę, stovintį laiką, atleidimą ir antrą galimybę.
Po dvejų metų prie kūrybinės grupės prisidėjo filosofas Nerijus Milerius (48 m.).
Prieš porą metų miręs A.Mickevičius filmo baigti nespėjo. Jo darbą tęsė N.Milerius.
Filmas buvo baigtas pernai. „Pavyzdingas elgesys“ jau buvo parodytas ne viename tarptautiniame festivalyje. Leipcigo kino festivalyje, kur įvyko filmo premjera, jis pelnė pagrindinį apdovanojimą Auksinį balandį, tarpreliginės žiuri prizą ir tarptautinės kino kritikų federacijos FIPRESCI prizą.
– Filmo pavadinimas romantiškas, tačiau jame pasakojama apie žmones, kurie įvykdė sunkius nusikaltimus, – pokalbį pradėjau su N.Mileriumi.
– Filme labai daug dvilypių, priešingas reikšmes turinčių dalykų.
A.Mickevičius jį pradėjo kurti po brolio nužudymo.
Vienas žudikų išsisuko nuo kalėjimo, o kitas gavo dešimt metų nelaisvės, bet po penkerių metų už pavyzdingą elgesį buvo paleistas.
Iš pradžių gali atrodyti, kad terminas „pavyzdingas elgesys“ yra vos ne pašaipus ar neįmanomas.
Tačiau pavyzdingai besielgiantys nuteistieji iki gyvos galvos nuo 2019 metų, kai buvo priimtas atitinkamas įstatymas, gali tikėtis išeiti į laisvę.
Nuo 2014 metų pabaigos, kai Audrius pradėjo kurti filmą, kalėjimuose daug kas pasikeitė.
Nebėra A.Mickevičiaus. Nebėra Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato operatoriaus Audriaus Kemežio (jis mirė 2018-aisiais. – Red.), dirbusio prie filmo. Lukiškėse nebėra ir kalėjimo. Bet yra filmas. Yra kaliniai Rimas ir Rolandas.
– Ar A.Mickevičius sumanė kurti tokį filmą tikėdamasis išsivaduoti iš sielvarto?
– Kai jis pradėjo kurti filmą, terapines išgijimo stadijas jau buvo perėjęs. Po netekties išgyvenamas šokas, pyktis, neigimas, susitaikymas ir atleidimas.
Bet filme reikėjo tarsi sugrįžti atgal ir parodyti, neva esi to skausmingo kelio pradžioje.
Filmo idėja kilo po to, kai Audrius išgirdo kunigo, Lukiškių kalėjimo kapeliono Arūno Peškaičio pamokslą apie nuteistuosius iki gyvos galvos, kurie ten mezga kojines. Žudikų, mezgančių kojines, vaizdinys režisieriui padarė didelį įspūdį. Jis paprašė kunigo kartu apsilankyti kalėjime. Ir netrukus pradėjo kurti filmą.
Tiesa, kojines mezgantys kaliniai filmuotis atsisakė. Filmo personažus pasiūlė tuometinis kalėjimo direktorius Viktoras Davydenka. Nuteistasis Rimas – išskirtinis meistras, nemažai staklių jo rankomis surinktos iš senų detalių.
Jis yra pagaminęs du motociklus, kurių dauguma detalių medinės. Kitas nuteistasis Rolandas jam padėdavo dirbtuvėse.
Lukiškėse buvo gamybos skyrius, kur pavyzdingai besielgiantys kaliniai gamindavo avilius, inkilus ir kitus dirbinius iš medžio.
– Su kokias iššūkiais režisierius susidūrė kurdamas filmą?
– Kalėjimas – uždara ir griežtai prižiūrima teritorija. Filmuoti buvo leidžiama kartą per mėnesį ir vos pusdienį.
Per tą laiką buvo kelios gripo epidemijos, kai dėl karantino į kalėjimą pašalinių neįleisdavo porą ar trejetą mėnesių.
Be to, negali pats pasirinkti siužetų – filmuoji tai, ką tuo metu daro kaliniai. Jie dažniausiai dirbdavo.
– Kai A.Mickevičius susirgo, ar buvo aišku, kad jis nespės baigti filmo?
– Tą dieną, kai Audrius man paskambino iš Santaros klinikų ir paprašė baigti filmą, buvau šimtu procentų įsitikinęs, kad jis pasveiks ir viską pats baigs.
Netikėjau, kad viskas susiklostys blogai, maniau, kad tai nuovargio išraiška. Po to gerą mėnesį jis neskambino. Vėliau Audriaus žmona pasakojo, kad jo jėgos smarkiai seko. Galiausiai paaiškėjo, kad jis ne tik skambino man dėl filmo užbaigimo, bet ir parašė laišką su prašymu. Tai buvo savotiškas testamentas.
– Ar daug dar buvo likę iki filmo pabaigos?
– Didžioji dalis buvo nufilmuota, aš pridėjau dar kokį ketvirtadalį ar penktadalį medžiagos.
Po Audriaus mirties paklausėme kalinių, ar jie sutinka toliau filmuotis. Kalėjime buvau lankęsis dar Audriui gyvam esant, tad nuteistieji mane žinojo. Filmavome dar kokius metus. Tuomet nebuvome apriboti vienu vizitu per mėnesį, kalėjimo vadovybė buvo suinteresuota, kad filmą baigtume.
– Ar nuteistieji lengvai atsivėrė?
– Kuriant dokumentinius filmus prisijaukinti personažus kartais užtrunka ilgai.
Pavyzdžiui, Rimas nelabai noriai kalbėjo su Audriumi. Nuoširdų interviu jis davė tiktai 2017 metų pavasarį. Rolandas iš pradžių buvo priešiškai nusiteikęs, bet greitai atsileido. Audrius su juo užmezgė kur kas artimesnį emocinį ryšį.
Kuriant filmą Rolandas vedė nuteistąją, penkių vaikų motiną Ingridą, už žmogžudystę kalinčią Panevėžio moterų kalėjime. Buvo filmuojamos jų vestuvės.
Jie tikrai nesidžiaugė, kad apie juos kuriamas filmas. Tiesiog ilgainiui įsitraukė į procesą.
2019 metais buvo priimtas įstatymas, pagal kurį daugiau kaip 20 metų kalintys ir pavyzdingai besielgiantys nuteistieji iki gyvos galvos gali kreiptis į teismą, kad jų byla būtų persvarstyta.
Rimo byla jau persvarstyta. Teismo sprendimu jam liko kalėti penkeri metai.
Rimas – vienas iš nedaugelio nuteistųjų, sulaukęs palankaus sprendimo.
Jam per 50 metų, o Rolandui – daugiau kaip 40, jis kali 18 metų. Filmavimo pabaigoje Rimas Lukiškių kalėjimo dirbtuvėse režisieriaus Audriaus garbei pagamino mašiną „Vėjas“.
Pernai pavasarį įspūdingas keturratis buvo eksponuojamas Vilniaus dailės akademijos parodų erdvėse „Titanikas“.
Mašina atrodė kaip tikra. Rolando padedamas Rimas ją gamino laisvu nuo darbo laiku. Kūrė apie pusmetį.
Kai kurias detales pirko Audriaus žmona, kai ką patys nuteistieji kažkur įsigijo.
Iš pradžių automobilis buvo demonstruojamas Lukiškėse. Vėliau – „Titanike“. Dabar jis yra perduotas Audriaus žmonai.
– Ar nuteistieji filmą jau matė?
– Aš, Audriaus žmona Irena ir prodiuserė Rasa Miškinytė nuvažiavome į Pravieniškes ir parodėme filmą Rimui su Rolandu.
Kokia buvo jų reakcija? Neįtikėtinai stojiška.
Poroje vietų pasijuokė. Juos prajuokino epizodas, kuriame Rolandas prieš vestuves šukuoja savo praplikusią galvą, ir kur prie kavinės „Mano guru“, prie išeksponuotų medinių motociklų, fotografuojasi vaikai.
Vėliau Rimas paskambino Audriaus žmonai. Nuteistasis sakė, kad jį labai sukrėtė filmo pradžioje parodyta nužudyto ir siaubingai subjauroto Audriaus brolio nuotrauka iš bylos.
Rimas pasijuto taip, tarsi pats būtų jį nužudęs. Jei žmogus taip reaguoja, vadinasi, yra išlaikęs žmogiškus jausmus.
Audriaus brolio istoriją jie sužinojo jau po režisieriaus mirties. Anksčiau Audriaus klausiau, kodėl pats jiems nepasako apie šeimos tragediją. Tačiau jis bijojo, kad apie tai sužinoję kaliniai gali atsisakyti filmuotis.
Man atrodė, kad reikia žaisti atviromis kortomis. Ir aš pasakiau. Nežinau, ką jie pagalvojo, bet manau, kad jų tai neišgąsdino.
Filmas yra labai prieštaringas. Vieniems jis gali patikti, kitiems – ne. Kai kurie žmonės filmo nepriima dėl stilistinių, meninių, moralinių ar estetinių komponentų.
Kai po Audriaus mirties su prodiusere važinėjome ir pristatinėjome dar gaminamą filmą, viena pardavimo agentė sakė, kad yra juo nusivylusi. Jai nepatiko, kad filmas prasideda intymiais Audriaus žodžiais apie nužudytą brolį, kad esą kalbama iš aukos pozicijos, o ne tiesiog apie kalinius.
– Kokią pagrindinę žinią norite perduoti žiūrovams?
– Ilgą laiką mūsų filmo šūkis buvo: „Kiekvienas turi turėti teisę į antrą galimybę“.
Tai reiškia, kad ir nuteistasis iki gyvos galvos gali gauti antrą šansą. Kad prieitų prie tokios nuostatos, Audrius turėjo radikaliai pasikeisti.
Prisidėti prie kūrybinės grupės 2016 metais sutikau todėl, kad nemėgstu apibendrinimų ir stereotipinio mąstymo. Man svarbūs individualūs atvejai.
Kalėjimuose sėdi daugybė žmonių. Nesakau, kad jie visi verti laisvės.
Tačiau tikiu, kad yra tokių, kurie įrodė, jog gali būti visuomenės dalimi ir nusipelnė antro šanso.
– Ar toliau bendraujate su kaliniais?
– Kadangi Rimo byla jau buvo persvarstoma, su prodiusere R.Miškinyte parašėme rekomendacinį laišką. Negyrėme, nes daug ko apie jį nežinome. Parašėme, kad jis bendradarbiavo mūsų filme ir kad tikime, jog jis yra nusipelnęs antros galimybės.
Su savo personažais ryšius palaikome, tačiau ne ypatingus. Jie paskambina, kai gauna teisę.
Norėčiau filmą parodyti Lukiškių kalėjimo erdvėje. Galbūt vasarą. Jaučiu, kad tada butų išsilaisvinimo iš filmo momentas. Apie tai kalbėjau su režisieriumi Audriumi Stoniu. Jis sakė, kad kino pasaulyje yra posakis: „Kiek sirgai, tiek ir gydykis. Kiek metų kūrei ir degei tema, tiek paskui reikės laiko iš viso to išeiti.“
Nuo to momento, kai įsitraukiau į kūrybinį procesą, iki Leipcigo festivalio praėjo beveik treji metai. Vadinasi, gali tekti „sirgti“ iki 2022 metų rudens.
