Atrodo, kad dabar Lietuvos scenoje – tikra Monikų banga: net dvi Monikos (Monika Marija ir Monique) kovėsi „Eurovizijos“ nacionalinėje atrankoje, net dvi Monikos (Monika Liu ir Monique) sėdi LNK televizijos muzikinio projekto „Lietuvos balsas“ mokytojų kėdėse.
Viena jų – Monika Liu, grįžusi į Lietuvą po devynerių metų pertraukos, tapo graibstoma ir daugelio geidžiama atlikėja. Jos energija ir atvirumas stebina, kai kuriuos – net gąsdina, tačiau abejingų Monikai Liu nėra.
Prieš devynerius metus po pasaulį pasiblaškyti išvykusi dainininkė Monika Liubinaitė, geriau žinoma Monikos Liu vardu, skaičiuoja tik pirmus metus, kai sėsliai gyvena Lietuvoje. Nors anksčiau ji išgarsėjo koncertuodama su grupe SEL, Mario Basanovu, iš muzikos padangės dingo, kai gavo stipendiją prestižiniame Berklee koledže Bostone.
Pasisėmusi žinių JAV, po to – Londone, Lietuvoje ji pasirodė su trenksmu – dėl savo energijos tapo kone labiausiai aptarinėjama „Lietuvos balso“ mokytoja, dainininke, galinčia pasigirti per dieną išperkamais koncertų bilietais, traukiančia vis didesnes susižavėjusių gerbėjų minias.
„Aš neturėjau tikslo išvykti iš Lietuvos, kad padaryčiau karjerą. Aš vykau įgyti gyvenimo patyrimo, pasimokyti. Kai gavau stipendiją Berklee koledže, labai apsidžiaugiau, man tai atrodė kaip svajonės išsipildymas. Vykau ten tik mokytis, o ne susirasti vaikino ir likti gyventi.
Bendrojo lavinimo mokykloje nebuvau labai gera mokinė, o ten, Bostone, sekėsi puikiai – buvau įvertinta, gavau apdovanojimų. Aš ten svaigau“, – LNK televizijos laidoje „Nuo... Iki...“ prisipažino atlikėja.
Nors Monika į Ameriką išvyko tikėdamasi visiškai atsiduoti muzikai, ją pasitiko kitokia tikrovė. Į Bostoną ji atvyko su dviem lagaminais rankose ir nė nežinojo, kad pati turi pasirūpinti būstu.
„Stoviu ir nežinau, ką daryti, – pasirodo, neišsinuomojau, kur gyventi. Tokia žąsiukė buvau, – keblią padėtį prisiminė Monika. – Nuėjau į pirmą pasitaikiusią kavinę, atsisėdau, truputį paverkiau, tada susisiekiau su ten gyvenančiais lietuviais ir jie mane pirmą naktį paglobojo.“
Vėliau lietuvė ieškojo būsto ir netyčia apsistojo tokiame rajone, į kurį vežti nenorėdavo net taksi vairuotojai, – ji pati ten girdėjo šūvių.
„Aš buvau įpratusi dalytis išgyvenimais, o tenykštę patirtį turėjau išgyventi viena, artimieji nieko nežinojo.
Jeigu būčiau pasakiusi mamai: „Dabar tokia padėtis, kad bandau pasigirti, jog pas mus gyvena Arvydas Sabonis ir jis gerai žaidžia krepšinį, bet niekam tai nė motais, man vis tiek sako negražius dalykus ir mane seka“, mama iškart būtų pražilusi, išprotėjusi, atvažiavusi ir privertusi grįžti atgal.
Tik po dviejų su puse savaitės, kai iš ten pabėgau, paskambinau mamai ir abi paverkėme – išliejau susikaupusią įtampą“, – pirmuosius žingsnius Amerikoje prisiminė dabar jau Berklee koledžo absolventė.
Kai po dvejų studijų metų trumpam nuvykusi į Londoną Monika čia gavo galimybę dirbti ir kurti, ji nusprendė likti šiame mieste: gyvenimas vienas ir trumpas, todėl reikia skubėti viską iš jo pasiimti.
„Žinojau, kad tai negali ilgai tęstis, kad nebūsiu ten amžinai, – nebent ištekėčiau už kokio nors turtingo ar žavingo. Likimas taip nesusiklostė, bet vis dėlto esu užsispyrusi.
Jau buvau užsigrūdinusi, be to, gyvenau Europoje – arti namai, pilna lietuvių, nusiperki produktų – šaltibarščius pasigamini.
Kita vertus, vėl viskas nuo nulio, vėl kapstaisi savyje ir bandai kurtis“, – patirtimi dalijosi mergina, kuriai Londone viskas atrodė lengviau dar ir todėl, kad šalia buvo mylimasis būgnininkas Marijus Aleksa.
Gyvendama Londone Monika nesibaidė jokių darbų – nei pardavėjos, nei padavėjos.
Skirtumas nuo likimo draugių tik toks, kad dažnai tekdavo aptarnauti ne tokius jau paprastus klientus, ypač kai įsidarbino „Loewe“ mados namų parduotuvėje.
„Kitiems gal atrodė keista, kaip tokį prestižinį koledžą baigusi mergina eina dirbti pardavėja. Bet reikia gyventi, reikia valgyti. Aš vieną dieną dirbdavau pardavėja, o kitą eidavau į kokią nors studiją ir ten kurdavau muziką sau arba kitiems.
Kartais grįžusi po vadinamojo paprasto darbo griebdavausi už galvos – kur mintys, kur kūryba?
Bet supratau, kad nėra prastų darbų: kiekvienas svaras, kiekvienas euras ar doleris sunkiai uždirbamas“, – gyvenimo patirtimi dalijosi šilto ir šalto mačiusi atlikėja.
Monikai teko dirbti ir padavėja tokiuose renginiuose, kuriuose stovėdavo su padėklu arba nešiodavo indus.
„Teko nešioti indus ir karališkosios šeimos nariams, o popdainininkę Ellie Goulding slėpti nuo fotografų.
Kartą parduotuvėje padaviau sijoną Danijos princesei, nors neatpažinau, kas ji.
Kilo įtarimas, kad jos apsauginiai nori apvogti mūsų parduotuvę, tad ėjau aiškintis, ko ten slampinėja“, – parduotuvės nuotykius smagiai pasakojo muzikos kūrėja ir atlikėja.
Vis dėlto Monika mano, kad buvo prasta darbuotoja – ji visą laiką galvodavo apie muziką, apie dainas, džiaugdavosi, kad nėra klientų ir gali kurti tekstus: „Ne vienos dainos tekstas sukurtas stovint prie prekystalio.“
Savo gyvenimą Londone Monika Liu apibūdino kaip kontrastinį dušą: karšta – šalta, vieną dieną dirba pardavėja, o kitą eina į Eltonui Johnui priklausančią studiją.
Susipažindama su vis įtakingesniais žmonėmis, kuriems patiko jos kūryba, Monika turėjo galimybę kurti studijose, iš kurių sutikdavo išeinantį ir Edą Sheeraną.
Londone Monikai sekėsi vis geriau. Pagaliau jai pavyko išgyventi nebeieškant papildomų darbų – koncertuodavo džiazo klubuose, šventėse, ėmė dirbti ir labai gerus privačių renginių užsakymus gaunančioje grupėje.
Ji matė svaiginamų pokylių ir vestuvių, kuriems užsakomas visas prabangus viešbutis.
Jokia paslaptis: kad ir kokie prašmatnūs būtų vakarėliai, neretai į juose dainuojančius atlikėjus žiūrima kiek kitaip nei į pasirodančius didžiosiose scenose.
Tačiau Monikai tai nė motais – jai šis darbas ilgą laiką leido gerai gyventi, nors dabar tokiuose renginiuose stengiasi koncertuoti kuo mažiau.
Ar dainininko profesija yra rami, stabili, iš kurios galima gyventi, ar iki šiol atlikėja mano, kad galbūt advokatų kontoroje būtų ramiau (Monika buvo auginta kaip būsimoji advokatė – bent jau autorių teisių; tėvų įsitikinimu, idealus variantas – dainuojanti advokatė)?
„Man atrodo, kad niekur nėra stabilu, – abejonėmis pasidalijo mergina. – Net nešamas sėkmės bangos nežinai, kaip bus kitą dieną.
Būna akimirkų, kai pasijunti gerai, bet tik trumpai.
Aš gyvenu viena, esu visiškai laisva, nepriklausoma, manęs neslegia atsakomybė – neturiu vaikų, neturiu paskolų, man lengviau kalbėti negu tiems, kurie turi kokių nors įsipareigojimų. Man nėra sunku.“
Jeigu pavargsta ir nori pailsėti, Monika priglunda prie didžiulio piešinio, kurį pradėjo dar Londone ir kuris atstoja jai meditaciją, arba veria karoliukus.
Pinigų karoliukams ji negaili – kartą nuvyko į Niujorką savaitei ir pirmą dieną ėjo ten, kur kojos neša, kol atsidūrė karoliukų parduotuvių gatvėje. Išleido iki tūkstančio dolerių, nes jie kainuoja nepigiai, o paskui gyveno pasninkaudama.
Kol kas Monika Liu į arenas nesitaiko, daug mieliau gyvo garso koncertus su „stand-up“ elementais rengia jaukiose erdvėse – džiazo klubuose ar Valdovų rūmų salėje.
Čia ji su gerbėjais bendrauja nuoširdžiai, klausytojai gali pasijusti tarsi geri jos draugai, nes Monika tarp dainų pasakoja savo gyvenimo istorijas, priversdama publiką iki ašarų kvatotis.
Dainininkė viename koncertų išklojo tiesą ir apie skaudžias skyrybas su sužadėtiniu M.Aleksa – praėjusią vasarą po aštuonerių metų draugystės jiedu išsiskyrė telefonu. Tad kokie lūkesčiai dėl antrosios pusės, vestuvių varpų, to vienintelio, kuris pasiūlys ranką ir širdį?
„Nežinau, skambinau būrėjoms – visos skirtingus dalykus šneka: vienos pranašauja senmergės dalią, kitų duomenys byloja, kad aš jau ištekėjusi, trečios mato daug vaikų, bet santuokos – ne“, – kvatojosi Monika, vis dar neįžvelgianti savo ateities, o ypač – meilės reikalų, nors ir bandanti pati burti pakabučiu.
Visą laidą galite žiūrėti čia
Parengė Milda Augulytė
