Izraelio atstovei N.Barzilai buvo tik 25-eri, kai jos vardas nuskambėjo per visą pasaulį: 2018-aisiais jos daina „Toy“ – žvalus šokių muzikos hitas apie moters jėgą ir savivertę – laimėjo „Euroviziją“.
„I’m not your toy, you stupid boy!“ (Aš nesu tavo žaislas, kvaily. – Red.) – taip dainavo Netta, vilkėdama rausvą ir juodą suknelę su korsetu.
Jos plaukai buvo supinti į du didelius gniužulus, o kai kurios sruogos nudažytos ryškia rožine spalva.
Sunku pasakyti, kas pirmiausia sužavėjo klausytojus: muzika, įkvepiantis tekstas ar efektinga atlikėjos išvaizda, į kurią neįmanoma neatkreipti dėmesio – ji taip neatitinka įprastų ir jau pabodusių grožio standartų.
Dabar Nettą galima vadinti, ko gero, populiariausia pasaulyje Izraelio dainininke. Jos „YuoTube“ kanale – visa armija gerbėjų, instagrame jos gyvenimu domisi beveik pusė milijono sekėjų.
Po „Eurovizijos“ Netta išleido tris singlus ir kiekvienam jų sukūrė savo firminio stiliaus vaizdo klipus – ryškius, ironiškus, beveik kičinius.
Temos tos pačios: Netta dainuoja apie meilę sau, apie pasirinkimo laisvę ir panieką stereotipams.
Jos naujausias klipas „Ricki Lake“ parodijuoja reklamų klišes, o priedainyje Netta pareiškia: „Aš nesirengiu jūsų mokyti kepti pyragų, aš ne jūsų Ricki Lake (garsi amerikiečių laidų vedėja. – Red.).“
Žinutė paprasta: neverta tikėtis, kad kokia nors garsenybė išmokys tinkamai gyventi, – jei nori būti laimingas, galvok savo galva.
– Matyti, kad jums patinka brangūs ir ryškūs vaizdo klipai. Jūsų kūrinys „Ricki Lane“ – ne išimtis? – per klipo pristatymą pasiteiravo žurnalistai.
– Pirmiausia papasakosiu, kas išties yra ta Ricki Lake.
Mano vaikystėje ji buvo populiari televizijos laidų vedėja ir padėdavo žmonėms spręsti jų problemas.
Ateidavo kokia nors mergina, atsisėsdavo šalia Ricki ir ši klausdavo, kuo ji skundžiasi. Mergina atsakydavo ką nors panašaus: „Vaikinas man neištikimas su mano geriausia drauge!“ Tada pakviesdavo tą draugę.
Tai buvo vos ne pirmasis realybės šou ir mane jis sužavėjo. Po to pradėjau mąstyti: kaip dažnai mums reikia kieno nors patarimų, rekomendacijų, kurios neva gali akimirksniu padaryti mus laimingus.
O iš kur traukti tokią sėdynę kaip Kim Kardashian? Kaip pagerinti nosies formą? Ką valgyti, kad pilvas būtų plokščias? Kaip ištiesinti plaukus? Kaip atsikratyti vaikino per dešimt dienų? Kaip jį prisivilioti per dvi dienas? Ką daryti, kad jis gerai sutartų su mano mama?
Bet taip laimingas netapsi! Jūs negalėsite savęs pamilti, jei visą laiką stengsitės būti kas nors kitas.
Taigi dainoje „Ricki Lake“ aš tarsi klausiu žmonių: „Mielieji, jūs rimtai norite iš manęs išgirsti kokių nors patarimų?“
Negaliu pakęsti, kai žmonės prieina ir pasako: „Kokia tu drąsi!“ Drąsi! Kam apskritai gali šauti į galvą mane taip vadinti? Jūs laikote drąsa tai, kad aš tiesiog nesigėdiju būti savimi?!
– Visa tai dėl grožio standartų, iki šiol viešpataujančių visuomenėje. Tas, kuris jiems nepaklūsta, laikomas drąsiu.
– Bet juk tai liguista! Mes nelaimingos būtybės. Mums taip sunku gyventi! Ir dar tie mobilieji telefonai, amžinas kitų pritarimo vaikymasis.
Mes negalime atsiplėšti nuo telefonų, norime, kad sekėjų vis daugėtų. O jei jų nepakanka, vadinasi, mes nepopuliarūs ir sakome sau: „Stagnacija! Per mažai patiktukų!“
– Juk jūs neneigsite, kad esate garsi. O jeigu taip, vadinasi, visada bus žmonių, kurie norės jumis sekti. Ar tai blogai?
– Neblogai. Mergaitėms ir berniukams pasisekė, kad jie turi mane – popžvaigždę, kuri skiriasi nuo kitų.
Būdama paauglė žurnaluose mačiau tik vieną išvaizdos tipą – vienodas figūras, tą pačią odos spalvą. Man regis, laikas tam padaryti galą.
Todėl kai matau savo nuotraukas plakatuose, labai džiaugiuosi. Bet netgi ne tai svarbiausia.
Pirmiausia norėtųsi, kad mano muzika paliestų žmonių širdis, darytų juos laimingesnius, padėtų įveikti liūdesį ir depresiją. Štai ko aš labiausiai noriu, o ne būti kokiu nors nuomonės formuotoju.
– Ar jūs nuo vaikystės susitaikėte su tuo, kokia esate, ar tam reikėjo nueiti ilgą kelią?
– Žinoma, reikėjo. Kai buvau maža, vaikai man buvo žiaurūs – pravardžiavo, šaipydavosi.
Džiaugiausi, kai 18-os baigiau mokyklą: atsirado naujų pažįstamų, į mano gyvenimą atėjo kitų žmonių – ne tų, kurie mane pažinojo kaip „tą storulę Nettą, kuriai patinka dainuoti“.
Pagalvojau: „Oho! Dabar galiu daryti viską, ką noriu, ir viskas bus puiku!“ Pradėjau mąstyti apie tai, ko noriu iš gyvenimo, ir nutariau metus praleisti savanorių komunoje.
Gyvenau viename kambaryje su 24 tokiais pat 18-mečiais ir mes savanoriavome neturtinguose rajonuose. Aš vaikus iš neturtingų šeimų mokiau groti gitara.
Bet štai koks paradoksas: komunoje aš irgi buvau nepopuliari. Kiti savanoriai nekviesdavo manęs į vakarėlius, gimtadienius ar kavinę.
Mat pati sau atrodžiau išskirtinė, privilegijuota – juk grojau ir dainavau!
Todėl neplaudavau indų, nepadėdavau tvarkyti kambarių, nors iš esmės viską turėjome daryti kartu. Bet aš maniau, kad esu tam per gera, aš juk Netta!
Vieną kartą mane tiesiog pasisodino prie bendro stalo ir pasakė, jog esu nepakenčiama ir jie nori, kad nešdinčiausi iš komunos.
Tie metai man padėjo daug ką suprasti. Ta ne tokia jau paprasta istorija vis dėlto išmokė mane bendrauti tiek su savimi, tiek su aplinkiniais.
– Baigusi savanoriauti ir atlikusi karinę tarnybą (Izraelyje būtinoji karinė tarnyba privaloma tiek vaikinams, tiek merginoms. – Red.), dalyvavote Izraelyje populiariame talentų šou „Kylanti žvaigždė“?
– Buvau neturtinga mergina.
Po armijos motina ketverius metus mokėjo už mano būstą, o po to pasakė: „Netta, viskas! Daugiau nebegaliu.“ Ir aš ryžausi griebtis kraštutinės priemonės – dalyvauti realybės šou.
Šis patyrimas man suteikė jėgų. Nesitikėjau laimėti, bet jaučiau: jeigu darau tai, kas man be galo patinka, gyvenime jau esu laimėtoja. O po to laimėjau ir šou – visiškai netikėtai.
– Ar pergalė „Eurovizijoje“ taip pat tapo staigmena?
– Ir taip, ir ne. Aš nuo pat pradžių buvau tarp lyderių ir galiausiai pavargau nuo spaudimo bei visų tų ant mano pečių užkrautų svetimų lūkesčių.
Tačiau nuo pat pradžių galvojau: nesvarbu, ar mes laimėsime, ar ne, – bet kokiu atveju jau padarytas milžiniškas darbas.
Mano pasirodymas tikriausiai paveikė daugelį moterų, paauglių ir vaikų, kurie, kaip kadaise aš, kentėjo nuo emocinio smurto, patyčių, nepasitikėjimo savimi.
– Sulaukiate atsiliepimų tų žmonių, kuriems padeda jūsų dainos?
– Kalnai laiškų ir atsiliepimų!
Įsimintiniausias buvo vienos moters iš Anglijos laiškas. Ji buvo išprievartauta. Nusikaltėlį sugavo, bet bjauriausia, kad jai reikėjo dalyvauti teismo posėdžiuose, žiūrėti į jį, po to būriui nepažįstamų žmonių detaliai pasakoti, ką konkrečiai jis padarė.
Tai štai ji man parašė, kad kaskart pakeliui į teismą klausosi dainos „Toy“ ir ši daina jai suteikia jėgų.
– O kokia muzika suteikia jėgų jums?
– Ko gero, Stevie Wonderis. Etta James, Beyonce – ji man suteikia tiek pasitikėjimo! Dar Lauryn Hill ir Erykah Badu. Ir, žinoma, Lizzo. Dievinu ją.
– Ar laikote save feministe?
– Man priimtinas feminizmas, bet pozityvus. Man norėtųsi, kad jis būtų toks, pavyzdžiui, kaip gėjų paradai.
Paradai – irgi protestas, bet džiaugsmingas, kai žmonės raginami prisidėti prie šio puikaus judėjimo, kad kartu būtų laimingi.
Man atrodo, feministėms reikėtų daugiau dirbti ir mažiau plepėti. Mes, moterys, turime susivienyti ir surasti, kaip pačios galėtume vienos kitoms padėti, užuot sėdėjusios ir aimanavusios: „Štai jam moka daugiau nei man!“ Gal jau užteks?! Imkime keisti, o ne kalbėti apie permainas.
Todėl aš dievinu tokias moteris, kurios keičia pasaulį, tokias kaip Beyonce, Erykah Badu, Serena Williams.
– Ir kaip Netta!
– Hm, na taip, aš irgi stengiuosi.
Parengė Milda Augulytė
