Klasikinių miuziklų užkulisiuose – ir patyčios, ir kvaišalai

Šiemet sukanka 55 metai, kai ekranuose pasirodė etaloninis amerikiečių režisieriaus Roberto Wise’o miuziklas „Muzikos garsai“, įrodęs, kad net niūriausią istoriją galima paversti šeimos vertybes teigiančiu filmu.

„Niujorkas, Niujorkas“, „Muzikos garsai“, „Ozo šalies burtininkas“, „Susitikime Sen Luise“ puikiai žinomi miuziklų mėgėjams.
„Niujorkas, Niujorkas“, „Muzikos garsai“, „Ozo šalies burtininkas“, „Susitikime Sen Luise“ puikiai žinomi miuziklų mėgėjams.
„Muzikos garsai“ pelnė tris „Oskarus“.
„Muzikos garsai“ pelnė tris „Oskarus“.
„Taip gimė žvaigždė“.
„Taip gimė žvaigždė“.
„Susitiksime Sent Luise“.
„Susitiksime Sent Luise“.
„Niujorkas, Niujorkas“.
„Niujorkas, Niujorkas“.
„Ozo šalies burtininkas“.
„Ozo šalies burtininkas“.
„Dainuojantys lietuje“.
„Dainuojantys lietuje“.
Daugiau nuotraukų (7)

Lrytas.lt

2020-05-30 08:06

Bet ar taip jau paprasta buvo pasiekti šį optimizmą?

Miuzikle „Muzikos garsai“ romantinė istorija rutuliojosi nacių režimo įsitvirtinimo Austrijoje fone.

Kai filmas gavo tris „Oskarus“, paaiškėjo, jog šis žanras pajėgus bet kurią temą panaudoti taurioms šeimos vertybėms propaguoti.

Garsaus miuziklo jubiliejaus proga žvilgtelėkime, kas slypėjo už optimistiškiausio žanro fasado.

Alkoholis. „Taip gimė žvaigždė“ („A Star Is Born“). Rež. Frankas Piersonas, 1976 m.

„Tai, kad pavyko sukurti filmą, – tikras stebuklas, – prisipažino F.Piersonas. – Vienu metu išties baiminausi, kad viskas baigsis žmogžudyste ir mes atsidursime kalėjime.

Mes buvome įsprausti tarp Barbros Streisand didybės manijos ir Kriso Kristoffersono alkoholizmo.“

Vieno svarbiausių istorijoje romantinių miuziklų perdirbinys 1976-aisiais buvo kuriamas B.Streisand pageidavimu – po virtinės klasikinių muzikinių komedijų ji norėjo suvaidinti emancipuotą moterį.

Siužetas kartojo „Pigmalioną“, bet vietoj profesoriaus Higinso buvo roko žvaigždė alkoholikas, o vietoj gėlininkės Elizos Dulitli – ambicinga pradedančioji dainininkė.

Filmas nesisekė nuo pat pradžių: pagrindinio vaidmens atlikėjas K.Kristoffersonas, kaip ir jo herojus, buvo užkietėjęs alkoholikas – pasakojama, kad nė vieną filmavimo dieną jis nebuvo blaivus.

Tačiau filmo, dėl kurio tragiško finalo verkė visa šalis, premjera baigėsi netikėtai: K.Kristoffersonas taip įsijautė, kad metė gerti.

Grasinimai. „Susitiksime Sent Luise“ („Meet Me in St. Louis“). Rež. Vincente’as Minnelli, 1944 m.

„Jis pasakė, kad užmuš mano šunį. Jei būčiau buvusi vyresnė, tiesiog būčiau jį užmušusi. Bet man buvo septyneri, todėl pasielgiau būtent taip, kaip jis reikalavo: pradėjau raudoti kaip pamišėlė. Dabar tai pavadintų piktnaudžiavimu“, – prisiminė Margaret O’Brien.

Šios istorijos piktadarys – režisierius V.Minnelli – savo elgesiu, kaip sakė kolegos, nesididžiavo, bet tais laikais Holivude su aktoriais vaikais niekas nesismulkino. Antrasis pasaulinis karas padidino patriotinių šeimos dramų paklausą: vaikai tapo pageidaujamais kadrais, bet ne tokiais vertingais, kad dėl jų užtruktų filmavimas.

M.O’Brien, gavusi už „Susitiksime Sent Luise“ „Oskarą“ ir beveik nesifilmavusi suaugusi, prisiminė, kad, kol jai sukako 10 metų, režisieriai grasino ne tik jos šuniui – tarp aukų buvo ir ji, ir jos mama.

Depresija. „Niujorkas, Niujorkas“ („New York, New York“). Rež. Martinas Scorsese, 1977 m.

„Sumaišykite džiazą, depresiją ir visišką savitarpio nesupratimą aikštelėje ir gausite mūsų filmą. Dabar, kai atsitiktinai jį pamatau, pagalvoju: apsvaigus nuo kokaino viskas būtų atrodę kur kas vientisiau“, – kalbėjo M.Scorsese apie vienintelį miuziklą savo filmografijoje.

„Niujorkas, Niujorkas“ – M.Scorsese meilės prisipažinimas gimtajam miestui, džiazo muzikai ir klasikiniams vaikystės filmams.

Dviejų muzikantų (Robertas De Niro ir Liza Minnelli) meilės istorija, papasakota su senajam Holivudui būdinga gigantomanija, kainavo 14 mln. dolerių ir kino teatruose patyrė fiasko, paguldė M.Scorsese į ligoninę: praėjus keliems mėnesiams po „Niujorkas, Niujorkas“ premjeros jis atsidūrė reanimacijoje dėl narkotikų perdozavimo.

Ilgainiui ir kritikai, ir publika filmą ėmė vertinti palankiau: „Niujorkas“ iš „visiškos nesėkmės“ perėjo į „kultinio filmo išrinktiesiems“ kategoriją.

Tai visiškai dėsninga: filmas – retai pasitaikantis „Naujojo Holivudo“ vizitas į klasikinio žanro teritoriją, beje, pagal visas jo taisykles.

Apie tai, kad režisierius ir pagrindinio vaidmens atlikėja pertraukose tarp dainų ir šokių kovojo su panikos atakomis, neįmanoma nuspėti.

Išsekimas. „Ozo šalies burtininkas“ („The Wizard of Oz“). Rež. Victoras Flemingas, 1939 m.

„Kartais man atrodo, kad per tą filmavimą miriau“, – kadaise ištarė aktorė Judy Garland.

Garsiausio vaikiško miuziklo kino istorijoje filmavimas panašus į siaubo filmą. Aktorius Buddy Ebsenas vos nenumirė nuo alerginės reakcijos, kurią sukėlė Geležinio žmogaus kostiumas (jį pakeitė Jackas Haley, kuriam pasakė, kad pirmtaką tiesiog atleido).

Ant mirties slenksčio buvo ir J.Garland: MGM vadovybė manė, kad 17-metė aktorė per sena ir nepakankamai liekna vaidmeniui, todėl jai buvo parengta speciali dieta, susidedanti visų pirma iš narkotikų ir kramtomojo tabako.

Atšaukti dietą studijos vadovybė buvo priversta filmavimo viduryje, kai Doroti, užuot gelbėjusi draugus iš piktosios raganos nagų, krito netekusi sąmonės.

Narkotikai. „Dainuojantys lietuje“ („Singin’ In The Rain“). Rež. Gene’as Kelly, Stanley Donenas, 1952 m.

„Du sunkiausi išbandymai, kuriuos man teko patirti, – tai gimdymas ir „Dainuojančių lietuje“ filmavimas, – pasakojo šiame filme vaidinusi Debbie Reynolds. – Mano gydytojas reikalavo, kad mesčiau šį vaidmenį, nes baiminosi dėl mano gyvybės.

„Metro-Goldwyn-Mayer“ (MGM) studijos vadovybės tokia perspektyva netenkino ir filmavimo aikštelėje man pradėjo leisti „injekcijas su vitaminais“. Matyt, tai buvo tie patys „vitaminai“, kurie pakirto Judy Garland sveikatą. Ačiū Dievui, mano gydytojas greitai injekcijas uždraudė, tai išgelbėjo mane nuo to, kad visą likusį gyvenimą būčiau neapsiėjusi be stimuliatorių.“

D.Reynolds neperdėjo: sąlygos filmavimo aikštelėje buvo nepakeliamos. Aktoriai repetuodavo po 19 valandų, vienas jų (Donaldas O’Connoras) net atsidūrė ligoninėje dėl išsekimo.

Atskira problema buvo pats G.Kelly, kuris, visiškai palaikomas MGM, terorizavo 19-metę D.Reynolds, sukeldamas jai isteriją.

Silpnoms aktorėms suteikti žvalumo amfetaminais buvo paplitusi praktika. D.Reynolds dar pasisekė: J.Garland, be amfetaminų, duodavo dar ir raminamųjų, kad geriau miegotų.

Beje, D.Reynolds apskritai pavyko: nuo režisieriaus tironijos ją galiausiai išgelbėjo Fredas Astaire’as, muzikinio Holivudo legenda, šokėjas, dainininkas, aktorius, choreografas, laikomas įtakingiausiu šokėju kino istorijoje, atsitiktinai užklupęs ją koridoriuje apsiašarojusią ir užsiminęs G.Kelly, kad vertėtų vargšę merginą palikti ramybėje.

Filmas vainikavo geriausių miuziklų sąrašą ir davė postūmį D.Reynolds karjerai.

Parengė Milda Augulytė

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.