Visada elegantiška, pasitempusi ir spindinti šypsena. Tokia yra L.Kybartienė, iki šiol televizijoje vedanti ne tik kelias loterijas, bet ir perduodanti draugų bei artimųjų sveikinimus vienų kitiems.
Tokia ji buvo ir tuomet, kai gyvenimas griuvo tiesiog akyse: tuoj įsijungs kameros, tuoj prasidės laida, o Laima telefonu ragina mažas dukras nebijoti tėvo.
„Man tuomet likdavo tik melstis“, – dabar sakė Laima, LNK laidoje „Nuo... Iki...“ itin atvirai prabilusi apie savo šeimos dramą.
Ji mato priežastį, kodėl tai daro būtent dabar: galbūt moterys, patekusios į padėtį, į kokią tuomet buvo patekusi ji, atras jėgų keisti gyvenimą.
Ne vienus metus L.Kybartienė kentė vyro alkoholizmą.
Depresiją po gimdymo išgyveno taip sunkiai, kad net galvojo apie savižudybę. O pabėgusi iš namų su dviem dukromis kurį laiką maitinosi vien kruopomis.
Tai nugulė į pirmąją L.Kybartienės knygą „Koralų šypsenos“, kurią ji išleido prieš keletą mėnesių.
„Noriu padėti tokioms pat moterims, kokia kadaise buvau aš, – sakė L.Kybartienė, paklausta, kodėl taip atvirai prabilo būtent dabar. – Subrendau, nebebijau sakyti skaudžių dalykų, nes pamačiau, kiek daug moterų patiria panašių išgyvenimų.“
Pirmasis ir vienintelis Laimos vyras buvo garsaus Lietuvos radijo ir televizijos diktoriaus, režisieriaus Vytauto Kybarto sūnus Arūnas. Būtent uošvis atvedė Laimą į televiziją ir išmokė visų gudrybių.
Su vyru A.Kybartu Laima susipažino diskotekoje Konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija). Tai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio.
„Jis buvo garbanotas, išsiblaškęs, padūkęs bernas, sugebantis labai daug kalbėti, – ne veltui V.Kybarto sūnus. Kai dabar pagalvoju – kiek jis man ant ausų prikabino makaronų, siaubas.
Jis mokėjo kalbėti, juokauti, šalia to žmogaus buvo labai įdomu. Tą vakarą susipažinau su septyniais vaikinais ir Arūnas buvo pirmasis, kuris paskambino“, – pažinties su būsimu vyru pradžią prisiminė moteris.
Tekėdama Laima, kaip ir visos jaunos moterys, nė nemanė, kad susidurs su problemomis, galinčiomis sunaikinti jos šeimą.
Pirmieji dešimt santuokinių metų buvo gana geri, tačiau vėliau šeimoje prasidėjo bėdos, kurias bandydama įveikti Laima santuokoje išgyveno dar dvylika metų.
„Per tą laiką išmokau tik vieną dalyką: jeigu tavo žmogų ima kamuoti priklausomybės liga, iš pradžių padėk, kiek gali. Bet kai pamatai, kad kuo toliau, tuo blogiau, – tiesiog paleisk ir tegul plaukia pats.
Mes neturime teisės atiduoti savo gyvenimo kitam.
Mes galime aukotis tik dėl vaikų, kurių gyvenimas dar priekyje“, – įsitikinusi daug sunkių išbandymų patyrusi moteris.
Traukti iš alkoholizmo liūno vyrą L.Kybartienė bandė įvairiausiais būdais: ir padedama psichoanalitiko, ir vaistais, ir Minesotos programa.
Kai būdavo kritiniai atvejai, net kviesdavo gydytojus statyti lašelinės: „Ji lašėdavo naktį keturias su puse valandos ir aš kalbėdavausi su daktaru Tomu Kajoku.
Man vis atrodydavo: jeigu vyras dabar atsigaus, jis supras, kad jam blogai, kad šeimai blogai, ir daugiau taip nebedarys.
Toks vaikiškas mąstymas.
Bet gydytojas išblaivydavo: „Taip nebus, po trijų dienų jis vėl griebsis to paties. Ne dėl to, kad nori, bet todėl, kad kitaip nebegali.“
Kai pradėjau suvokti, kad vyras nebeturi galios priimti sprendimus, o tai didžiausia žmogaus nelaimė, supratau, kad reikia gelbėtis ir gelbėti vaikus.“
Jai buvo vos 32-eji, kai atrodė, kad gyvenimas baigtas. Vienai dukrai buvo penkeri, kita – ką tik gimusi. Iš vyro pagalbos nesitikėjo, atvirkščiai, tai jam reikėjo padėti.
„Buvau ką tik pagimdžiusi dukrą, labai sustorėjusi, o dirbant televizijoje norisi atrodyti grakščiai.
Ir tuo metu mano vyrą ištiko didžiausia krizė – į vieną vietą sukrito viskas.
Aš labai daug verkiau, labai daug meldžiausi vakarais, viena, kai jau suguldydavau vaikus. Melsdavausi labai daug, prašydavau Dievo atsiųsti minčių, kurios padėtų suprasti padėtį, nes negalėjau suvokti, kodėl tenka taip kentėti.
Aš juk gera moteris, normali darbuotoja, mylinti mama, rūpestinga žmona. Tad kodėl? Už ką man šitaip?“ – išgyvenimais dalijosi laidų vedėja.
Tuomet buvo kilę niūriausių minčių – pasitraukti iš košmaru tapusio gyvenimo.
Laima prisipažino: „Kai priremia sunkumai ir nerandi sprendimo, kai pradedi manyti, jog tai tu asmeniškai kaltas dėl tų sunkumų, kai atsuki į save moralinį šautuvą, tada randasi tokių minčių.
Bet man tikriausiai padėjo tai, kad turiu dvi dukras. Laikiau savo rankose du gyvenimus.
Esu girdėjusi apie mamas, kurios nusižudė vaikų akivaizdoje. Iš vaikystės esu girdėjusi kalbų apie vaikus, kurie klojime rado pasikorusią mamytę. Su tokiais žmonėmis bendravau ir žinau, kaip jie gyvena suaugę, kokių traumų patyrę.
Negalėjau leisti savo mergaitėms išgyventi tokią traumą. Aš turėjau dukterims tapti pavyzdžiu, kaip ištverti sunkumus, kaip rasti stiprybės, kaip spręsti problemas.“
Laimos knygoje vienas jautriausių pasakojimų – apie tai, kaip ji savo sutuoktiniui, tris paras klaidžiojusiam po laukus ir miškus, plovė žaizdotas kojas.
„Jis grįžo baisus – visas sukandžiotas uodų, apsibraižęs, kojos ištinusios, sužalotos.
Nesinorėtų to pasakoti, kiekvienas žmogus savo baisumus išgyvena ir apie tai nereikėtų kalbėti.
Bet aš tai prisimenu – nuskambės keistai – su džiaugsmu: juk suradau net ne stiprybės, o meilės pasirūpinti žmogumi, kuris yra mano vaikų tėvas“, – šypsojosi L.Kybartienė.
Laimos vyras buvo agresyvus, bet kartu jis žinojo ir savo žmonos galią – ji buvo labai stipri. Ji galėjo apversti pasaulį, kad apsaugotų savo vaikus. Ir vertė!
Suvokimas, kad vaikams pavojinga šalia tėvo, tapo paskutiniu lašu. Ir dar – suvokimas, kad ji nebegali nieko padėti, padarė viską, ką galėjo.
Ir trečias dalykas – Dievas. Laima eidavo pas kunigą Antaną Saulaitį, verkdavo, klausdavo, ką daryti.
Nenorėjo draskyti šeimos. O kunigas ramiai paklausė: „Ar manai, kad jis pasikeis?“
„Ir tas vienas sakinys pateko man į sielą. Aš išgirdau“, – apsisprendimo momentą prisiminė moteris.
L.Kybartienė nemano, kad per ilgai laukė, kol priėmė sprendimą skirtis, ar iššvaistė daug metų veltui.
Per tuos metus ji subrendo ir labai daug ko išmoko – ne tik pasitikėti savimi, bet ir apsisaugoti nuo agresijos.
Pažvelgusi atgal į savo gyvenimą, Laima nekartotų vienintelio dalyko: nebūtų ilgai šalia žmonių, kurie pikti ir agresyvūs, nes jų nepakeisi.
Šiuo interviu L.Kybartienė norėjo visoms moterims perduoti svarbią žinią: „Aš aukoju savo vidų dėl moterų, išgyvenusių skausmą gyvenime, darbe, meilėje.
Noriu, kad jos suprastų esančios labai reikalingos būtybės pasaulyje.
Jeigu jos nemoka rašyti mokslinių darbų, dirbti televizijoje, galbūt moka kepti skanius pyragus arba švariai šluoti gatves ir yra mylimos oro, Dievo, žmonių.
Pirmiausia reikia tikėti pačiai savimi ir suvokti: jei šalia nėra vyro, ką išgyvenau aš, tu nesi niekas, nesi pusė. Tavo žydėjimas daug ką pritraukia ir tada gali rinktis daug ką.
Jei turi tikslą, polėkį ir esi nuoširdi, likimas tau padeda. Kartais nuostabiai viską sudėlioja.
Apkabink save jaukiomis mintimis! Daryk, ką gali, nenusivilk dėl to, ko negali daryti.
Gal tai, ką rašau savo knygoje „Koralų šypsenos“, nėra itin prasminga, bet gal kam nors bus siūlo galas? Ir tu griebsiesi to siūlo, rasi savyje jėgų pakilti nuo kėdės, išlipti iš lovos ir savo gyvenimo pelkės.
Atidaryti duris ir eiti į nežinią su visomis savo baimėmis ir talentais, eiti ir nestovėti vietoje. Eiti!“
Visą laidą galite žiūrėti čia.
Parengė Milda Augulytė
