Beveik prieš septynerius metus aktorius patyrė sunkią stuburo traumą. Nelaimė įvyko vasaros pabaigoje sodyboje prie Švenčionių.
Važiuodamas dviračiu vyras nulėkė į griovį. Po kryčio aktorius pasijuto tarsi paralyžiuotas. Taip ir liko gulėti griovyje, kol vienas kaimynas jį pamatė ir parvežė namo.
„Maniau, kad per naktį viskas susitvarkys. Tačiau rytą negalėjau pajudėti. Katė kniaukia, nori ėsti, o aš nieko negaliu padaryti“, – nelaimę prisiminė aktorius.
Netrukus atėjo nelaimėlį suradęs kaimynas. Jis aktorių nuvežė į ligoninę. Paaiškėjo, kad sprando srityje pažeistos kremzlės. Operacija truko kelias valandas.
Po jos aktorius negalėjo nė pajudėti – slaugytojos jį vartė nuo šono ant šono. Ligoninėje vyras praleido tris mėnesius.
Nors trauma iš esmės pakeitė R.Ramanausko gyvenimą, jis nedejuoja, džiaugiasi, kad gali pasirūpinti ir savimi, ir kate: „Dėkoju pasaulio kūrėjui, kad niekam nesu našta.“
R.Ramanauskas yra sukūręs apie 50 vaidmenų teatre, maždaug 40 – kine. Jis yra dirbęs su tokiais režisieriais kaip Irena Bučienė, Henrikas Vancevičius, Rimas Tuminas, Eimuntas Nekrošius. Jis yra įkūnijęs Prometėją, Hamletą, Tartiufą.
Žiūrovų simpatijas aktoriui pelnė vaidmuo filme „Turtuolis, vargšas...“ (1982 m.). Arūno Žebriūno režisuotoje juostoje jis įkūnijo Vilį Ebotą.
R.Ramanauskas vaidino Marijono Giedrio režisuotoje juostoje „Herkus Mantas“ (1972 m.), Raimondo Vabalo „Skrydyje per Atlantą“ (1983 m.), Sauliaus Vosyliaus „Chameleone“ (1989 m.), Algimanto Puipos „Nuodėmės užkalbėjime“ (2007 m.).
Gerbėjams bene labiausiai jis įsiminė gražuolio vokiečio Richardo vaidmeniu latvių režisieriaus Aloizo Brenčo filme „Ilga kelionė per kopas“ (1982 m.).
– Kokia vaga dabar teka jūsų gyvenimas? – paklausiau R.Ramanausko.
– Šiek tiek judu, bet pasivaikštau retokai, nes jaučiuosi lyg eičiau į frontą – skauda visą kūną.
Turiu katei Pūkei atnešti maisto – ji mane priverčia keltis ir judėti.
Šiek tiek sukiojuosi po namus, einu pasiremdamas lazdele. Kai reikia, visuomeniniu transportu nuvažiuoju pas gydytojus.
Gaila, kad į mylimą sodybą porą pastarųjų vasarų nuvažiuoju tiktai kaip turistas. Sudėtinga judėti nelygiu reljefu, o juk visą gyvenimą buvau sportiškas.
Taip sutapo, kad praėjus pusmečiui po mane ištikusios traumos mirė mama. Šiuo metu gyvenu Naujamiestyje, savo jaunystės bute. Kai esi neįgalus, ten patogiau – tušti ir dideli kiemai.
Jei gyvenčiau Senamiestyje, būtų tarsi teatro tęsinys. Kadangi esu senas vilnietis, mane daug kas pažįsta. Vėl pasijuntu kaip scenoje. O su lazda visai nesinori būti kaip scenoje.
Į parduotuvę einu gerai įvertindamas kiekvieną žingsnį. Jei parkrisiu, gali nebūti kam pakelti.
Kartą atsistoti padėjo simpatiška moteris. Ir dar sušnibždėjo: „Mes visos jaunystėje buvome jus įsimylėjusios.“
Po tokių žodžių tik dar labiau susigraudinau. Todėl stengiuosi eiti atsargiai, kad neišsitiesčiau ne laiku ir ne vietoje, o ypač – prieš damą.
– Tad draugiją jums daugiausia palaiko katė Pūkė?
– Pūkei jau keturiolika metų, ją man atsiuntė likimas. Kartą į sodybą atėjo nepažįstama katė ir po stogu atsivedė keturis kačiukus.
Visus išdalijome, o vieną mano buvusi žmona Rasa (antroji žmona aktorė R.Kirkilionytė, 67 m. – Red.) įkalbėjo pasilikti.
Susidraugavome. Kiek joje švelnumo, egoizmo ir gudrumo! Pareinu iš miesto, ji tuoj pripuola žiūrėti, ką atnešiau. Kai naktį jai pasidaro nuobodu arba liūdna, pradeda mane kelti ir meluoti, kad labai nori ėsti, nors dubenėliai ir būna prikrauti.
Pabarta Pūkė tik nuleidžia galvą – supranta, kad šunybes krečia.
– Kas jums padeda?
– Tikėjimas ir viltis. Džiugu, kad dabartinė technika leidžia pasaulį stebėti neiškėlus kojos iš namų. Manau, kad žmogus visą laiką turi būti smalsus, mokytis iki paskutinės akimirkos ir ieškoti tiesos.
Be galo veikia gerumas, mokėjimas juo dalytis. Kartais save netgi subaru, kad per daug graudinuosi.
Užuot zirzęs ir skundęsis, stengiuosi pasakyti geresnį žodį, šypsotis.
Kiek galiu, skaitau, nors didžioji dalis šedevrų jau perskaityti.
Dabar dažniau renkuosi memuarus, dvasines knygas, Senąjį ir Naująjį Testamentus.
– Ar pragyvenimui užtenka pajamų?
– Gaunu visai normalią pensiją. Kai kas skundžiasi, kad trūksta pinigų, aš to nuoširdžiai nesuprantu. Jei norėtųsi pasipuikuoti, reikėtų ir reikėtų pinigų – niekada nebūtų galo. Bet maistui, drabužiams man pinigų užtenka.
Jeigu lyginsime gyvenimą pokario kaime su dabartiniu, atrodys, kad gyvename amžiname kurorte. Tik nemokame vertinti to, ką turime.
– Ar aplanko kolegos, draugai?
– Ir aplanko, ir susiskambiname – juk dar yra mano kartos žmonių.
Gražiai bendraujame su buvusia žmona Rasa, aplanko ir sūnus Rokas. (Teatro režisierius R.Ramanauskas, 49 m. Jo aktorius susilaukė su pirmąja žmona aktore Egle Gabrėnaite, 69 m.)
– Rygos kino studijoje sukurtas septynių serijų filmas „Ilga kelionė per kopas“, kuriame vaidinote, buvo lyginamas su tokiomis juostomis kaip „Susitikimo vietos pakeisti negalima“, „Septyniolika pavasario akimirkų“.
Ar mintimis dažnai nuklystate į tuos laikus, kai jame filmavotės?
– Žinoma, kad prisimenu. Tas filmas dažnai būdavo rodomas per įvairius kanalus.
Kai jis tik pasirodė, žiūrėjau kelis kartus. Buvo ir įdomu, ir veikė jaunatviška meniška tuštybė.
Vėliau atsitiktinai kokią nors vietą pasižiūrėdavau. Tapdavo liūdna – mažai to filmo aktorių yra tarp gyvųjų.
Kai susitikome su Lilita (latvių aktorė L.Uozuolinia, 72 m. – Red.), graudžiai pakalbėjome, kad vos ne dviese esame belikę.
– Ar lengvai gavote vaidmenį tame filme?
– Aktorių atranka buvo didžiulė. Tačiau A.Brenčas užsispyrė, kad pagrindiniai vyrų vaidmenys atitektų lietuviams. Jam atrodė, kad mūsų teatrinė mokykla yra arčiau slavų, turime daugiau nervo nei latviai.
Galbūt tame buvo tiesos – mes buvome mažiau prognozuojami, mažiau banalūs, ekrane galėjome ryškiai reikšti emocijas.
Tad režisierius po 2 mėnesių atrankų į filmą paėmė mus su Juozu Kisieliumi (1949–1991), taip pat latvių aktorę L.Uozuolinią, nes trijų pagrindinių lietuvių aktorių jam vis tiek nebūtų leidę filmuoti.
Kurį laiką kūrybinė komanda į mus šnairavo – esą negi Latvijoje nėra bernų. Bet vėliau susidraugavome.
Filmo siužetas buvo slidus. Juostoje plėtojama žvejo Artūro ir gražuolės Martos istorija nuo 1939 metų iki septintojo dešimtmečio. Aišku, ten daug kas buvo pagražinta.
Bet reikia prisiminti, kad jis kurtas buvo Leonido Brežnevo laikais, sąstingiu. Vis dėlto pirmą kartą dideliame ekrane buvo parodytas trėmimas į Sibirą pokario metais, nepriklausomos Latvijos vėliava.
Tas filmas tapo vizitine kortele. Iš pradžių nervino, kad esu matuojamas tik pagal tą vieną filmą. Mane pradėjo kviesti tik pagal klišę – „niekšas, turintis daug žavesio“.
Nusiraminau, kai garsus latvių režisierius Janis Streičas pasakė: „Tylėk, tas filmas tave padarė iš tikrųjų profesionaliu aktoriumi.“
Supratau, kad nuodėmė skųstis, nes kiek daug žmonių į užmarštį nueina, o aš turiu lyg ir kūrybinį pasą.
– Ar gavote kokią nors premiją?
– Kiti gavo, o man nieko nedavė, nes įkūnijau neigiamą herojų.
Buvau išdidus, jokiomis lengvatomis nesinaudojau. Iš tiesų po to filmo tapau dar vienišesnis, nes tuo metu iširo pirmoji santuoka.
– Ar apmaudu, kad likimas pagailėjo kokių nors vaidmenų?
– Mūsų profesijos minusas tas, kad visą laiką dalyvaujame savotiškoje loterijoje. Bet mane vaidmenimis lepino, bent jau teatre. Ko norėdavau, tą gaudavau.
Kine galimybių buvo mažiau dėl tam tikrų sąlygų. Negavau kelių vaidmenų, kurių norėjau, bet liguistai nesisielojau.
– Anksčiau užsiėmėte ir kitokia veikla. Įsteigėte prancūzų rašytojo Romaino Gary klubą, rūpinotės, kad Vilniuje atsirastų jam skirta skulptūra „Berniukas su batu“. Dėstėte dramą Užupio gimnazijoje, įgarsinote knygas.
Ar dar turite kokių nors idėjų?
– Meninių aistrų ir norų sumažėjo. Tikiuosi, kad likimas man dar leis garbingai pabūti šioje žemėje, dalytis patirtimi, pabendrauti su bendraminčiais.
Žinoma, kartais užplūsta troškimas susitikti su žiūrovais, nuo scenos jiems nešti prasmingą žodį ir viltį.
