Psichoterapija namuose – taip vis dažniau kino kritikai aiškina televizijos serialų pasisekimą.
Juk ir televizijos serialų žiūrovų amžius sutampa su aktyviausių psichoterapeutų klientų amžiumi – nuo 30 iki 55 metų.
„Kiekvienas televizijos serialas žmogui suteikia ir galimybę atspindėti savo patirtį, jausmus, baimes“, – kalbėjo Vilniaus universiteto docentė, psichologė Vilmantė Pakalniškienė.
– Ar pritariate nuomonei, kad serialų žiūrėjimas prilygsta bendravimui su psichoterapeutu?
– Televizijos serialo žiūrėjimo metu vyksta daug panašių procesų kaip ir bendraujant su psichoterapeutu: įsigilinama į save, susitapatinama su kuriuo nors iš herojų, mokomasi suprasti kito žmogaus jausmus, verkti kartu, kai tikrame gyvenime sau to neleidi.
Tai kartais padeda spręsti problemas. Jei seriale pamatau situaciją, kuri yra tarsi iš mano gyvenimo, ir matau, kaip herojus jas sprendžia, tai gali duoti naudos. Žinoma, jeigu tuo herojumi aš tikiu.
Bet tuo pat metu yra ir nuomonė, kad viskas priklauso nuo konteksto. Pasaulyje yra iškilių psichoterapeutų, kurie filmus bei serialus naudoja kaip priemonę padėti savo pacientams arba klientams. Bet yra tyrimų, kurie sako, kad televizoriaus žiūrėjimas suteikia laimės tik trumpam. Tuo metu, kai žiūriu televizijos serialą, esu laimingesnis arba susimąstęs, bet tai nereiškia, kad tai bus ilgalaikis efektas.
– Į psichoterapeutą gali kreiptis tūkstančiai, dešimtys tūkstančių, o televizijos serialus žiūri dešimtys ir šimtai milijonų žmonių. Ar tai reiškia gyvenimo perversmą?
Gal serialus žiūrintys žmonės mokės geriau valdyti savo pyktį, ne taip lengvabūdiškai skolinsis, bus laimingesni?
– Tyrimai liudija „už“ ir „prieš“ – nėra vieno teisingo atsakymo. Negalima pasakyti – viskas pagerėjo ar pablogėjo. Manyčiau, kad psichoterapeutų darbas yra visiškai kitoks nei televizijos.
Televizija yra pramoga – tam tikras laiko praleidimas, atsipalaidavimas, pabuvimas su savimi.
Viena, ką galiu pasakyti, – psichoterapija dažniausiai turi ilgalaikį efektą. Apie ką buvo didžioji dalis serialų, kuriuos mačiau, net negaliu pasakyti. Tai – trumpa injekcija.
– Ar kuriant televizijos serialus dalyvauja psichologai?
– Tikrai kuriant serialus dirbama su psichologais, tai yra įrašyta kai kurių serialų titruose. Jungtinėse Amerikos Valstijose yra net tokia pramonė.
Kuriant serialų istoriją dirbama su specialistais, kurie geriausiai pažinotų žiūrovus, kuriems tai skirta. Taip pat ir tam, kad ko nors nebūtų pažeista ar išprovokuota.
– Kodėl pastaruoju metu prie visų filmų bei serialų pradėta rašyti: „išgalvoto gyvenimo vaizdavimas“ arba „realus gyvenimas“?
– Su realiu žmogumi žiūrovas labiau tapatinasi.
Pavyzdžiui, kenčiantiems nuo priklausomybių žmonėms rekomenduojama pažiūrėti serialus, kuriuose vaizduojamas realaus žmogaus kelias nuo visiškos priklausomybės iki pasveikimo.
– Su kokiais serialų veikėjais žmonės dažniausiai tapatinasi? Ar jie tapatinasi pagal amžių, profesiją?
– Tyrimuose sakoma, kad žiūrovai tapatinasi pagal amžių, lytį, problemas. Jaunesni tapatinasi su jaunesniais arba su herojais, kurių savybės yra išskirtinės.
Vyresni žmonės tapatinasi su problemomis arba gyvenimo etapais, kurie jiems svarbūs. Tai gali būti herojaus savęs paieškos, svajonių išsipildymas.
– O jei subrendę keturiasdešimtmečiai žiūri serialus apie paauglių gyvenimą?
– Gal žmonės žiūri į tuos amžiaus tarpsnius, kurių jie neturėjo? Be to, tam tikrame amžiuje mes vėl pradedame skaityti pasakas, sugrįžtame į vaikystę – tai mums suteikia džiaugsmą.
– Turbūt nėra pavyzdžių, kad televizijos serialas labai pakenktų žmogui?
– Padaryti žmogų nelaimingesnį televizijos serialas gali. Bet mokslinių įrodymų apie didelę žalą nėra. Tie, kurie žiūri vadinamuosius tuščius serialus – jie paprastai rodomi dieną – žiūri, kad žiūrėtų, žiūri, nes rodomas, šiaip sau. Štai toks žiūrėjimas padaro žmones nelaimingesnius.
– Yra serialų, skirtų žmonėms, kuriuos slegia skolos, arba tiems, kurie yra neištikimi savo žmonoms ar vyrams. O kam skirtos, pavyzdžiui, „Nusivylusios namų šeimininkės“ ar „Elžbieta“?
– Moterims. Per serialus daug ką gali padaryti: parodoma, koks gali būti gyvenimas ir kaip tai sprendžiama. „Nusivylusiose namų šeimininkėse“ rodomos pasekmės, kai nuslepiami šeimos gyvenimo faktai: gerai tai ar blogai. Arba koks turėtų būti atstumas bendraujant su kaimynais. „Elžbietoje“ parodoma, kokia moteris gali būti stipri ir kiek tai jai kainuoja.
Ketina įdarbinti ir psichologą
Prodiuseris Rolandas Skaisgirys pastebi, kad jo bendrovės kuriamų serialų žiūrimumas per karantiną smarkiai padidėjo.
– Ar kurdamas serialus galvojate apie tai, jog šiais laikais tai laikoma viena iš psichoterapijos formų? – „TV Antena“ pasiteiravo prodiuserio.
– Visiškai palaikyčiau tokią nuomonę. Serialas daro poveikį žmonių sąmonei. Juk serialo esmė – gyvenimiškos situacijos.
O kalbant apie įtaką – serialai labai paveikūs. Beje, apie serialų daromą įtaką dažnai girdžiu iš žiūrovų. Ypač paveikus buvo „Neskubėk gyventi“.
Apie tai nuolat galvoju. Ypač rašydamas scenarijų.
– Ar prie jūsų serialų dirba psichologai?
– Ne, pas mus psichologai nedirba. Bet žinau, kad pasaulyje tai vyksta, ir mes apie tai irgi galvojame.
– Kokias šiuolaikinio žmogaus problemas norėtumėte padėti išspręsti?
– Pirmiausia – tikėjimo. Vertybėmis, gėriu. Taip pat baimės. Baimės neturėjimas arba perdėta baimė.
Svarbi problema – nepasitikėjimas ir negalėjimas dėl to sukurti tvarių santykių.
