Scenos karjerą žemaitis iš Plungės K.Dapkus pradėjo 1956-aisiais dar studijuodamas tuometėje LSSR konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) naujai įsteigtame Kapsuko (dabar Marijampolės) dramos teatre.
Kartu su būriu tokių pat jaunų kolegų aktorius gavo scenos krikštą pirmuosiuose spektakliuose, kurie jam labiausiai ir įsiminė: žiūrovų itin pamėgtoje žaismingoje Lope de Vegos komedijoje „Šuo ant šieno“, Branislavo Nušičiaus satyrinėje komedijoje „Misteris doleris“.
Vis dėlto Marijampolėje aktorius neužsibuvo.
Kurį laiką padirbėjęs Lietuvos radijuje ir televizijoje režisieriumi, 1965-aisiais K.Dapkus įsiliejo į vėlgi naujai įkurto Valstybinio jaunimo teatro trupę – scena visada buvo jo didžiausia aistra.
Čia aktorius jau 1967-aisiais persikūnijo į Arkivyskupą plataus atgarsio sulaukusiame spektaklyje „Vyturys (Žana)“ pagal Jeano Anouilho pjesę, tapo Solionu Antono Čechovo „Trijose seseryse“, Vyru garsiajame spektaklyje „Trešnių skonis“ pagal Agnieszkos Osieckos pjesę ir ypač jam brangiu Kapulečiu Kęstučio Antanėlio ir Sigito Gedos miuzikle „Meilė ir mirtis Veronoje“, režisuotame Eimunto Nekrošiaus.
Kadangi gerai dainavo ir grojo, tai buvo vienas reikšmingiausių jo scenos darbų.
Nors ir nelabai veržėsi į kiną, žiūrovai matė jį ekrane – juostose „Laimingas laimės neradęs“ (rež. Algirdas Araminas), „Virto ąžuolai“ (rež. Gytis Lukšas), „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“ (rež. Raimundas Banionis), „Velnio sėkla“ (rež. Algimantas Puipa), „Papūga, kalbanti jidiš“ (rež. Efraimas Sevela).
Tačiau kad ir kokie daugiau ar mažiau ryškūs būtų buvę K.Dapkaus teatro vaidmenys, visai Lietuvai jis tapo artimas ir pažįstamas tik pasirodęs televizijoje.
Lietuvos TV redaktoriaus, lituanisto, kalbos puoselėtojo Albino Masaičio kalbos viktorinos „Moki žodį – žinai kelią“ autoriaus iniciatyva K.Dapkus tapo laidos „Gerbkime žodį“ vienas veikėjų.
Vyresni žiūrovai iki šiol prisimena trumpus siužetus, kurių pagrindiniai veikėjai Karolis (akt. K.Dapkus) ir Aldutė (akt. Aldona Vederaitė) šnekasi apie kasdienius dalykus.
A.Vederaitė – miela moteris, be perstojo tauškianti ir daranti kalbos klaidų, nors ir nelabai baisių, o K.Dapkus – šiek tiek ironiškas, bet švelnus ir geranoriškas mokytojas, pasakantis, kaip reikėtų taisyklingai vadinti vieną ar kitą daiktą, reiškinį, vartoti posakius ir sintaksines konstrukcijas.
Laidos „Gerbkime žodį“ režisierė Vitalija Steponavičiūtė, kalbėdama su „TV antena“, prisiminė, kad laida iš pradžių buvo statiška, filmuojama studijoje, vėliau į ją įtraukta daugiau vaidybinių elementų – veikėjai filmuojami tokiose vietose, apie kuriose esančius objektus kalbama, – parduotuvėje, parke, valykloje ar skalbykloje.
„K.Dapkų prisimenu kaip itin reiklų žmogų, neleidžiantį sau „chaltūrinti“. Visą redaktorių parengtą tekstą išmokdavo netgi tada, kai šiek tiek buvo sušlubavusi sveikata bei atmintis, ir tik tuomet improvizuodavo: juk žinome, kad net džiaze improvizacija pirmiausia pagrįsta gerai įvaldytu tekstu“, – sakė V.Steponavičiūtė.
Laida buvo labai populiari, laukiama. Ypač ją mėgo vaikai – jei tėvai padarydavo klaidą, juos pataisydavo: dėdė Karolis jiems buvo autoritetas.“
Kalbos mokovo vaidmuo K.Dapkui prilipo ir už TV ekrano – žmonės užkalbindavo gatvėje ir pateikdavo įvairių klausimų.
Aktoriaus sūnus žurnalistas ir keliautojas Liudas Dapkus prisiminė, jog tėvas „visuomet maloniai atsakydavo, kad nėra kalbininkas, tačiau žmonės vis tiek žaisdavo tą žaidimą ir teiraudavosi, ar taisyklingai ką nors pasakė. Ir tai vyko ganėtinai ilgai“.
O kaip dėl laidos veikėjų vaidmenų paskirstymo? Ar tai neatspindėjo tuo metu vis dar gajų patriarchalinių nuostatų, kad vyras protingesnis ir pamoko žioplesnę moterį?
„Oi ne, – nusikvatojo V.Steponavičiūtė. – Viską lėmė aktorių amplua. A.Vederaitė gal net taisyklingiau kalbėjo negu K.Dapkus, bet pagal temperamentą jai tiko išsiblaškiusios Aldutės vaidmuo.
O K.Dapkus – santūrus, kultūringas vyras, tikras mokytojas, toks smetoniškos inteligencijos žmogus. Vaidmenų paskirstymą lėmė aktorinė prigimtis.“
Net jei atsitiko taip, kad kas nors aktoriaus K.Dapkaus nepažinojo iš veido, žinojo iš balso – Lietuvos radijuje jis vedė „Dėdės Karolio valandėlę“, su kurioje skambėjusiomis pasakomis užaugo nepriklausomos Lietuvos vaikų karta.
Jo pasakų klausėsi ir anūkės, žinoma, ne per radiją, o iš jo paties.
K.Dapkus buvo ir skaitovas – radijuje ilgai skaitė apsakymus, poeziją, jį kviesdavo pristatyti knygų Romas Sadauskas, Vytautė Žilinskaitė, Gintarė Adomaitytė, Vacys Reimeris.
