Kino režisierius Romas Zabarauskas (30 m.) Lietuvos žiūrovams nerukus pristatys vaidybinį filmą „Advokatas“. Tai romantinė drama apie lietuvio advokato Mariaus (Eimutis Kvoščiauskas) ir siro pabėgėlio Ali (turkų aktorius Dogacas Yildizas) meilę.
Šioje juostoje įsiamžino ir pradedantis aktorius D.Pavilionis. Danilas vaidina jauną skulptorių Praną, kuris vakarieniauja su Mariumi ir jo draugais. Marius ima flirtuoti su Pranu, tačiau sužinojęs, kad vaikinas yra translytis, sutrinka.
Daugiau kaip dešimtmetį R.Zabarauskas savo filmais („Porno melodrama“, „Streikas“, „Nuo Lietuvos nepabėgsi“) kalba apie homoseksualių ir biseksualių žmonių patirtis, nagrinėja meilės, nacionalizmo, politiškumo temas.
Pavasarį „Advokatas“ buvo atrinktas į Britų kino instituto festivalį „BFI Flare“. Nors dėl koronaviruso festivalis buvo atšauktas, filmas sulaukė kritikų pagyrų.
O Prancūzijos filmų agentūra „Wide“ pardavė filmo rodymo teises tarptautiniams kino platintojams.
„Advokatą“ pamatys JAV, Kanados, Vokietijos, Austrijos, Šveicarijos, Belgijos, Liuksemburgo, Nyderlandų, Prancūzijos, Lenkijos, Izraelio, Ispanijos, Didžiosios Britanijos, Airijos ir Švedijos žiūrovai.
Lietuvoje filmą planuojama rodyti nuo rugpjūčio 28-osios.
D.Pavilioniui kinas yra pomėgis, padedantis įveikti įvairius psichologinius barjerus.
„Pirmąkart didesnį vaidmenį (nors ir be žodžių) gavau seriale „Okupuoti“ – vaidinau translytį vaikiną.
Vėliau filme „Tobulas pasimatymas“ buvau padavėjas. Iki filmavimosi likus penkioms minutėms sužinojau, kad man skirta ir šiek tiek teksto.
Ištiktas streso, baimės nespėjau pajausti, viskas pavyko“, – pasakojo simpatiškas, barzdotas translytis vaikinas, kuris nei vaikystėje, nei paauglystėje nesvajojo apie aktorystę.
Su režisieriumi R.Zabarausku Danilas susipažino prieš kelerius metus. Kai Romas rašė knygą „Lietuva atsiskleidžia: 99 LGBT + istorijos“, moters kūną lyg pančius nusimesti apsisprendęs Danilas buvo vienas jo pašnekovų.
Vėliau jis atsivėrė R.Zabarausko leidiniui „Friendly Stories“.
„Kai vieną dieną Romas paskambino man ir pasiūlė vaidmenį filme, nustebau, bet ir apsidžiaugiau. Nesu profesionalas, tad filmuodamasis jaudulį jutau. Tikiuosi, kad pateisinau režisieriaus lūkesčius“, – vylėsi Danilas.
– Kada supratote, kad esate vaikinas, įkalintas merginos kūne?
– Sulaukęs aštuoniolikos metų. Tačiau mergaitiški dalykai manęs neviliojo nuo mažens. Suknelę gal tik tris kartus buvau apsivilkęs.
Kai su drauge žaisdavome lėlėmis, mano lėlė buvo Kenas. Kur kas labiau mėgau šautuvus, mašinas. Sulaukęs 15 metų nusipirkau motociklą.
Buvo nemažai ženklų, kad kažkas su manimi kitaip. Bet tuo metu trūko informacijos apie translyčius asmenis. Žinojimą ribojo tai, kad augau provincijoje, Ukmergėje.
Būdamas kokių trylikos metų supratau, kad man patinka merginos. Tačiau apie lesbietiškus santykius negalėjau nė pagalvoti – neįsivaizdavau savęs kaip moters, mylinčios moterį.
Dešimtoje klasėje pradėjo slėgti vidiniai prieštaravimai, jaučiausi blogai psichologiškai, ne kartą buvo apnikusios mintys apie savižudybę.
Nepasitikėjau savimi, bijojau kalbėti prieš auditoriją. Paskutinėse klasėse praleidau daug pamokų.
Pradėjęs bendrauti su mokyklos psichologe, ėmiau save geriau suprasti. Susipažinau su vienu translyčiu vaikinu ir tuomet pagalvojau, kad gal ir mano toks pats likimas.
Ėmiau ieškoti informacijos, pradėjau rengtis labiau vyriškais drabužiais, savo ilgus plaukus bandydavau sukelti, kad atrodytų trumpi.
Nedalyvavau mokyklos šimtadienyje, išleistuvėse.
Viena iš priežasčių buvo ta, kad norėjau pasipuošti, bet suknelė neatrodė tam tinkamas drabužis.
Baigęs mokyklą išvažiavau vasarą padirbėti į Šventąją. Trumpai nusikirpau plaukus ir rezultatu likau patenkintas. Tada tvirtai pajutau, kad esu vyras, gimęs moters kūne. Apie savo atradimą kalbėjausi su draugais.
Ši žinia jų nešokiravo, nors jiems ir reikėjo laiko susitaikyti su pokyčiais.
– Kaip į naujai užgimstančią asmenybę reagavo tėvai?
– Augau tik su mama. Žinoma, ji matydavo, kad elgiuosi kitaip, nei įprasta mergaitėms. Susivokęs kas esu, atvirai pasikalbėjau su mama.
Iš pradžių ji patyrė šoką. Tai natūralu, juk 18 metų augino dukterį, ir staiga reikia apsiprasti su mintimi, kad turės sūnų. Iš pradžių ji painiodavo vardus. Bet mes pakankamai dažnai matydavomės, todėl ji galėjo prie išorinių pokyčių pratintis pamažu.
Mama visada mane palaiko, tik kartais baiminasi, kad galiu susidurti su aplinkinių nepakantumu.
Iš tiesų dabar man sekasi kur kas geriau negu anksčiau.
– Ką planavote studijuoti baigęs vidurinę mokyklą?
– Vienus metus pasiėmiau laisvus. Per juos nemenkai fiziškai pasikeičiau, nauji žmonės nelabai sugebėdavo suprasti, kad anksčiau aš buvau visai kitas žmogus.
Tuo metu turėjau merginą. Ji buvo iš Marijampolės, ten išsinuomojau butą. Mergina mano pokyčius, kurie vyko jos akyse, priėmė natūraliai.
Po metų Vilniaus kolegijoje pradėjau studijuoti slaugą. Visada norėjau būti gydytojas. Bet kadangi mokykloje paskutiniais metais praleidau daug pamokų, neišlaikiau labai gerai egzaminų – mano svajonei pritrūko balų.
Kai visi susirinko pirmą paskaitų dieną ir ėmė pažindintis, aš prisistačiau Danilo vardu.
Manęs paklausė, ar tikrai esu savo grupėje, nes sąraše žmogaus tokiu vardu nėra. Ėmė visus paeiliui vardinti, galiausiai ištarė mano mergaitišką vardą su pavarde. Pasakiau, kad tai– aš. Trisdešimties žmonių grupė įsmeigė į mane, visą išraudonavusį, akis.
Kažkaip persilaužiau ir pasakiau, kad vadintų mane Danilu. Kai kurie grupiokai gal ne iškarto įsikirto į situaciją, tačiau nepatyriau jokių patyčių.
Manau, kad parodytas pasitikėjimas savimi davė teigiamų rezultatų. Šįmet gavau slaugos bakalauro diplomą. Ir perlaikiau tris brandos egzaminus: lietuvių, biologiją ir matematiką.
Tikiuosi neblogų įvertinimų, bandysiu stoti į Sveikatos mokslų universitetą, Medicinos fakultetą. Manęs negąsdina vienuolikos metų studijos, kol tapsiu gydytoju. Labiausiai norėčiau būti chirurgu.
Turiu ir papildomų planų. Žinau, kad nuo ketvirto kurso galima prašytis į kariuomenę. Norėčiau išbandyti karo mediko profesiją, išmokti naudotis ginklais ir gauti leitenanto laipsnį. Ir į misijas būtų įdomu išvykti.
– Kaip prasidėjo jūsų pokyčiai?
– Iš sportininkų neoficialiai gavau hormonų – medikai Lietuvoje neturi teisės jų išrašinėti. Internete pasiskaičiau, kokiomis dozėmis hormonus galima vartoti. Išmokau pats sau susileisti preparatus.
Juos reikia vartoti nuolat. Vienas mililitras hormonų kainuoja apie 10 eurų. Jo užtenka dviem savaitėms.
Jau po dviejų pirmųjų savaičių pažemėjo balsas. Po to dar tris mėnesius intensyviai kito.
Ėmė augti daugiau plaukų. Priaugau svorio. Veidas tapo kampuotesnis, pakito kūno formos, raumenys sustiprėjo, jėgos atsirado daugiau. Labai laukiau, kol užaugs barzda.
Po to buvo pašalintos krūtys. Operaciją pavyko sėkmingai pasidaryti Lietuvoje.
Tada atėjo laikas pasikeisti dokumentus ir taip ankstesnį žmogų amžiams išbraukti iš savo gyvenimo.
Turiu nuotraukų albumų, bet man keista ir kažkaip nepriimtina žiūrėti į save ankstesnį.
Nesitikėjau, kad viską pavyks sutvarkyti taip greitai – maniau, kad praeis koks dešimtmetis, kol pasidarysiu operaciją, susitvarkysiu dokumentus.
Net buvau nusiteikęs įvairiems sunkumams, patyčiomis.
Tačiau aš supratau, kad bet kokiu atveju geriau keistis, negu prisitaikyti ir kentėti.
Jau eina penkti metai nuo mano pokyčių pradžios. Per tą laiko dėl savo sprendimo niekada nepasigailėjau. Tiesiog dabar jaučiuosi savimi.
Psichologiškai sustiprėjau, atsirado daugiau kantrybės. Anksčiau buvau agresyvus ir impulsyvus – gal dėl to, kad jaučiausi nelaimingas.
Manau, kad keičiantis asmenybei keitėsi charakteris, emocijos tapo stabilesnės.
– Teko patirti kokių nors kuriozų, kol dokumentai nebuvo pakeisti?
– Kai dirbau įvairius laikinus darbus, tekdavo pro apsaugą praeiti. Paimdavo dokumentą ir dešimt minučių tyrinėdavo nesuprasdami, ką mato.
Tada garsiausiai pradėdavo prie visų rėkti: „Kaip čia taip?“
O kai pasikeičiau dokumentus, reikėjo persiregistruoti savo savivaldybėje Ukmergėje. Darbuotoja klausia: „Tai dabar trise gyvenate?“ Sakau: „Bute gyvena tik mama ir Danilas, o trečio žmogaus nebėra.“
Darbuotoja išsigandusi klausia: „Kaip nebėra?“ Sakau: „Numirė.“
Mes su mama pradėjome juoktis, o darbuotoja įsistebeilijo į mus tarsi į bepročius. Paskui jai viską paaiškinome, moteris labai susidomėjusi ir nustebusi klausėsi.
– Kaip rinkotės naują vardą?
– Atsiverčiau vardų žodyną ir pradėjau studijuoti.
Labai norėjau vardo, kuris nekeltų jokių asociacijų su man žinomais asmenimis. Danilas kažkaip iškart prilipo, gerai jaučiuosi su šiuo vardu.
– Gal dabar mama jums reikalavimus kelia kaip vyrui. Pavyzdžiui, paprašo ką nors namuose suremontuoti?
– Ką reikia, pataisau. Ir anksčiau domėjausi vyriškais darbais, bet buvau netikęs meistras. Dabar daug kas savaime ėmė pavykti. Galbūt atsirado daugiau logikos, supratimo.
– Ar galvojate apie lyties keitimo operaciją?
– To norėčiau. Procesas sudėtingas, kadangi reikia ne vienos operacijos: moteriškų lyties organų šalinimas, penio, šlapimtakio formavimas.
Yra tikimybė, kad moteriškus lyties organus galima būtų pašalinti ir Lietuvoje. Tačiau faloplastija (vyro lyties organų formavimas. – Red.) čia neatliekama. Gal teks ieškoti klinikos kur nors kitur Europoje.
Tailande lyties keitimo operacijos daromos dažnai, bet ten operuotis bijočiau. Gali kas nors nutikti, o juk tai – ne Europos Sąjunga.
– Jeigu jums bus pašalinta gimda, pakeisti lyties organai, negalėsite gimdyti vaikų.
– Mane visą gyvenimą apimdavo panika, kai pagalvodavau, kad galiu pastoti. Net maniau, jog nenoriu turėti vaikų. Dabar nesu toks kategoriškas.
Gal ateityje, jei sutiksiu sau skirtą žmogų, vaikų norėsiu turėti. Bet tik ne pats gimdyti.
Tokia mintis skamba baisiai. Turėčiau nustoti vartoti hormonus. Kita vertus, nežinau, ar vis dar galėčiau susilaukti vaikų, nes organizmo pokyčiai yra dideli, gali būti sunykę ir atrofavęsi tam tikri organai.
– Ar turite artimą draugę? Kaip merginos reaguoja, sužinojusios, kad esate translytis?
– Šiuo metu esu vienišas, buvau susitelkęs į egzaminų perlaikymą. Namuose man kompaniją palaiko rainas katinas Kebabas.
Anksčiau dažniau internetu megzdavau pažintis, dabar labiau patinka susipažinti gyvai.
Po mokyklos baigimo visada su kuo nors susitikinėjau. Turėjau tris rimtesnes draugystes. Dvi tęsėsi po dvejus metus, viena – pusmetį.
Visi santykiai sekė vieni po kitų. Neturėjau laiko pabūti vienas. Dabar noriu pasimėgauti buvimu su savimi.
Kodėl nutrūkdavo santykiai? Prasidėdavo konfliktai, gal ir bendrų pomėgių būdavo per mažai.
Translytiškumas išsiskyrimams įtakos neturėdavo. Pažinties pradžioje merginoms pasakydavau, koks esu.
Su pirma mergina susipažinome dar prieš man keičiantis. Ji buvo biseksuali, viskas klostėsi gerai. Antroji mergina turėjo translytį bičiulį, tad nemažai žinojo apie asmenybę pakeitusius žmones.
O su trečia mergina susipažinau per bendrus pažįstamus. Paaiškėjo, kad jos buvęs vaikinas irgi buvo translytis.
Dailiosios lyties atstovių dėmesio stoka nesiskundžiu. Galbūt studijuodamas mediciną susipažinsiu su kokia nors būsima gydytoja.
– Jūsų pokyčiai įvyko per trumpą laiką. O kokios yra kitų translyčių žmonių istorijos?
– Pastebiu, kad daugėja vis jaunesnių žmonių, kurie supranta, jog yra įkalinti ne savo kūne, išgyvena asmenybės susidvejinimą.
Žinoma, metams bėgant ir informacijos daugėja. Žmonės manęs teiraujasi dėl hormonų, dokumentų tvarkymo, diagnozės patvirtinimo.
Jei kreipiasi paaugliai, patariu palaukti pilnametystės. Manau, labai reikalingi kvalifikuoti paauglių psichiatrai, kurie padėtų jaunimui susivokti savyje.
Esu lankęsis pas klinikinį psichologą, kai supratau, kas esu. Sakiau, kad mąstau apie lyties keitimą.
Tikėjausi, kad psichologas man ką nors patars. O jis pasiūlė pabandyti permiegoti su kokiu nors vaikinu. Esą gal tada nenorėsiu keistis. Bet juk lytinė orientacija ir tapatybė yra skirtingi dalykai.
Vilniuje ir Kaune yra po vieną privatų psichiatrą, kurie dirba su tokiais kaip aš. Tokios konsultacijos nemažai kainuoja, o mažesniuose miestuose iš viso nėra kur kreiptis.
Kai tapatybės paieškos užsitęsia, kyla depresija, sukasi mintys apie savižudybę.
Slaugos specialybės baigiamąją praktiką atlikau Psichikos sveikatos centre, esančiame Vasaros gatvėje, sunkių pacientų skyriuje.
Ten gulėjo du jauni žmonės, turinys asmenybės paieškų problemų. Jiems buvo nustatyta depresija, jie buvo gydomi stipriais vaistais.
Bet juk depresija buvo pasekmė, o ne priežastis. Bandžiau su tais žmonėmis kalbėtis, pasakojau apie save.
Vienas žmogus vengė atsiverti, sakė, kad tos bėdos jam nebeaktualios. Bet po kelių mėnesių jis man parašė, padėkojo, kad su juo pakalbėjau, nuteikiau pozityviai.
Man pasisekė, kad artimieji, draugai palaikė mano apsisprendimą keistis. Manau, atvirai ir drąsiai eidamas link savo tikslo aplinkiniams keliu pagarbą.
Mano istorija atskleidė, kad galiu ramiai ir oriai mėgautis savo vieta po saule.
Kitiems likimas būna mažiau gailestingas. Žinau istorijų, kai jaunus žmones konservatyvūs tėvai paniekina, išveja iš namų.
