Tai – piligriminė knyga, nuotykių romanas, nors ir nelabai storas, į kurį sudėta daug potyrių ir spalvų. Autorius rankraštį išsiuntė į leidyklą prieš pat karantiną, po to pasaulis, anot Juozo, ėmė kraustytis iš proto. Taip sutapo, kad jo knyga yra būtent apie tai.
„Aš juk rašiau apie žmogų, kuris patraukia į kelią, kai pasaulis pradeda kraustytis iš proto, kai ruduo baigiasi ir žiema neateina. Kodėl žiema nebeateina į šį pasaulį, kas jame įvyko?
Knygoje daugybė veikėjų, kurių prototipus sutikau, daugybė linksmų istorijų, ji parašyta dinamiškai, šmaikščiai, energingai: už kiekvieno kampo laukia posūkis, už kiekvieno posūkio padėta bomba, bet kitas kelias yra žmogaus galvoje“, – pristatydamas knygą LRT laidoje „Labas rytas, Lietuva“ kalbėjo aktorius.
Kodėl jis ryžosi eiti piligrimų keliu? Kiekvienas žmogus į piligriminę kelionę išsirengia dėl skirtingų priežasčių – 150 tūkst. piligrimų kasmet ateina į Santjago de Kompostelos katedrą pagerbti šv.Jokūbo palaikų, kurie ten yra mažame sidabriniame karstelyje.
Vienas iš tų 150 tūkst. buvo jis. Dar 15 mln. galvoja apie tai, bet neišsirengia.
J.Gaižauskas ir pats ketverius metus rengėsi, ketverius metus stovėjo sukrauta kuprinė. Bet aktorius paprasčiausiai neturėjo laiko, nes labai daug dirba ir ne bet kada gali ištrūkti: filmavimai, premjeros teatre, kokia nors trauma.
„Negali visiškai mesti darbo, kad įgyvendintum savo svajonę. Gali tik įsisprausti tarp darbų, ir ketvirtais metais man tai pavyko.
Sakoma, kad kai pradėjai galvoti apie kelią, tu jau esi jame.
Taigi aš ketverius metus buvau kelyje, po to dar ėjau daugiau kaip dvidešimt dienų ir grįžęs kokį pusmetį vaikščiojau galvodamas, kad sukursiu spektaklį – tai būtų labiau tikėtina nei knyga, kol vieną dieną supratau, kad čia joks spektaklis“, – knygos užuomazgas prisiminė autorius.
Aktorius įveikė apie 800 km, nors sertifikate įrašyta šiek tiek mažiau. Mat Portugalijoje yra du Šv.Jokūbo keliai – centrinis ir pakrantės.
Jis, eidamas pėsčiomis iš Lisabonos iki Santjago de Kompostelos, rinkosi mišrųjį maršrutą – ir centriniu, ir pakrantės, taigi nuėjo šiek tiek daugiu kilometrų.
Bet Santjago de Kompostelos piligrimų centre antspaudus peržiūrėjęs pareigūnas pasakė, kad pagal statutą negali rašyti daugiau kaip 700 km, nors ir matąs, kad Juozas nuėjo gerokai daugiau.
„Kai tiek įvairių potyrių, tiek įvairių dalykų, man atrodė nusikaltimas nesukurti kokio nors dalyko apie tai.
Prisimenu, kaip sėdėjau prie kompiuterio ir pats savęs klausiau: „Juozai, tu rimtai ruošiesi rašyti knygą?“
Tada uždariau kompiuterį ir juokdamasis nuėjau. O vakare pagavau save spausdinantį pirmus žodžius – jie užgriuvo kaip griausmas, kaip srautas.
Prie knygos užtrukau apie mėnesį, bet dirbau be jokio grafiko – laiko pojūtis dingo, kartais sėdėdavau prie teksto beveik parą, kol atėjusi žmona pasibaisėdavo: „Ar išprotėjai? Tau tuoj važiuoti į filmavimą, po to gastrolės Klaipėdoje, grįši naktį visiškai nusivaręs!“
Bet man tai visiškai nerūpėjo, žodžiai patys liejosi. Aš labai stengiausi nerašyti, kol galėjau.
Turbūt tą akimirką, kai nebegalėjau, pradėjau. Prisimenu, kai parašiau „Pabaiga“, ilgai nustebęs žiūrėjau į ekraną ir klausiau: „Kaip pabaiga? Tu pabaigei knygą?“ Nebuvo nei džiaugsmo, nei nerimo“, – kūrybinės virtuvės duris pravėrė romano autorius.
Paklaustas, kas po piligriminės kelionės pasikeitė, J.Gaižauskas atsakė nežinąs, bet žmonės sako, kad pasikeitė.
„Nejaučiu pokyčių, lygiai kaip nejausdavau jų ketvirtoje klasėje, kai, pabuvęs su tikrai protingais žmonėmis, grįždavau po vasaros atostogų į savo kiemą ir kiti vaikai man atrodydavo labai kvaili, jų pokštai lėkšti.
Matyt, per tą laiką tam tikras pokytis įvyko, tu paaugai ir pradėjai pasaulį matyti kitaip.
Tikriausiai ir dabar pokytis įvyko – beje, man žmonės neatrodo kvaili, man žmonės atrodo nuostabūs, stengiuosi pirmiausia žiūrėti į kiekvieno akis ir matyti širdį, bet tai nereiškia, kad pasidariau tobulas.
Ne, aš darau klaidų, kaip ir visi mes, bet svarbiausia, jei suklumpi, – stotis ir eiti iš naujo. Toks yra gyvenimas“, – kalbėjo aktorius, renginių, TV laidų vedėjas, prodiuseris, dainų kūrėjas ir atlikėjas.
Juozas apie tai ir kalba knygoje: apie atkaklumą, ryžtą, pasiryžimą. Iš vaikystės jis prisimena istoriją, kurią tikriausiai pasakojo broliai: per olimpines žaidynes vienas sportininkas, bėgdamas ilgą distanciją, atsiliko keturiais ratais.
Tuo metu dar nebuvo taisyklės, kad, lyderiui aplenkus ratu atsilikusį varžovą, šis pašalinamas iš distancijos. Jau seniai visi baigė lenktynes, o jis vis dar bėgo.
Iš pradžių stadionas švilpė, paskui pradėjo juoktis, bet pagaliau pradėjo ploti.
Kai sportininkas baigė distanciją, plojo atsistoję. O vėliau stadione buvę žiūrovai susidėjo pinigų ir jam nukalė aukso medalį – už ryžtą ir atkaklumą.
„Aš rašiau apie tai – apie paprastą žmogų, kuris daro visas klaidas, bet, nepaisydamas to, gali pasiekti tikslą ir tapti širdžių čempionu.
Čia ne apie tuos čempionus, kurie bėga kilometrus ir laimi distancijas, čia apie tuos, kurie eina paskutiniai, bet ateina iki tikslo“, – paaiškino „Dievo su šlepetėmis“ autorius.
J.Gaižauskas išbandė ir lietuvišką piligrimų kelią „Camino Lituano“ (besidriekiantį nuo Žagarės iki Lazdijų) dar tuo metu, kai jis buvo visiška naujiena, – nesutiko nė vieno piligrimo, kaimų gyventojai į jį žiūrėjo kaip į vagį: eina žmogus su didžiule kuprine be tikslo.
Vagis! Matydavo jį palydinčius keistus žvilgsnius ir jam tai kėlė šypsnį.
Vyras džiaugėsi, kad dabar „Camino Lituano“ pilnas lietuvių piligrimų, ir vylėsi, jog tie žmonės, kuriems patinka kelias, kurie keliauja bent mintyse, paskaitys jo knygą. Ten Dievas ne veltui yra su šlepetėmis. O kodėl su šlepetėmis, žino tik piligrimas. Paskaitę sužinos ir kiti.
Parengė Milda Augulytė
