Geriausiu 2017 metų Lietuvos kino operatoriumi pripažintas iš Vilkaviškio kilęs S.Lukoševičius jau neblogai pažįstamas tarptautinėje kino kūrėjų arenoje.
Vienoje prestižiškiausių kino mokyklų – Amerikos kino institute Los Andžele studijuojančio lietuvio du trumpametražiai filmai neseniai buvo pristatyti tarptautiniame Rodo salos kino festivalyje. Jis įeina į geriausių JAV filmų festivalių dešimtuką.
Šįmet iš pateiktų daugiau nei 6500 trumpametražių filmų į konkursinę programą pateko vos 140. Tarp jų – ir du S.Lukoševičiaus darbai: su rusų režisieriumi Michailu Saburovu sukurtas filmas „Įkalintas“ („Bound“) ir „Išsiskleidimas“ („Unfolded“), nufilmuotas bendradarbiaujant su italų režisiere Cristina Picchi.
Pastarasis filmas Sauliui dovanojo geriausio festivalio kino operatoriaus vardą.
„Išsiskleidimas“ S.Lukoševičiui pelnė geriausio operatoriaus vardą ir neseniai Venecijoje vykusiame 17-ajame Francesco Pasinetti trumpametražių filmų festivalyje.
„Tai – svarbus profesinis įvertinimas, kurio sulaukiau žengdamas pirmuosius žingsnius Holivude, – džiaugėsi S.Lukoševičius. – Gavau daug dėmesio, akimirksniu padaugėjo naujų pažinčių.
Tačiau apdovanojimai man neuždeda rožinių akinių, nes tiesioginių rezultatų jie taip greitai neatneša. Nebent „Oskarą“ laimėtum.
Geriausiu atveju apie tave sužino koks nors nepažįstamas žmogus, kuris atėjus laikui apie tave pagalvos ir pasiūlys prisidėti prie rimto projekto.
Bet aš gyvenu ne dėl apdovanojimų, o dėl tobulėjimo su kiekvienu nauju projektu.“
Filmas „Išsiskleidimas“ pasakoja apie moterį, kuri tikisi užbaigti kelerius metus ją varginančius santykius su antrąja puse. Filmo herojė priversta blaškytis tarp naujų galimybių ir praeities ilgesio.
„Filmavome 2017 metų rudenį Italijoje, Turino mieste, – pasakojo S.Lukoševičius. – Su C.Picchi dirbu nuo 2013 metų, kai keliavome traukiniais per Sibirą ir kūrėme juostą „Žiema“.
Joje pasakojama apie realybę, kurioje riba tarp gyvenimo ir mirties itin trapi, kur civilizacija varžosi su gamta, bet kartu ir susigyvena su milijonus metų joje galiojančiomis taisyklėmis.
Juosta apkeliavo daugiau negu 250 kino festivalių ir tapo savotiška mūsų su Cristina vizitine kortele.“
Filme „Įkalintas“ pasakojama paties Sauliaus istorija. Jame parodytas dramatiškas epizodas iš šešiamečio gyvenimo.
„Aš viešėjau pas močiutę kaime. Su draugais žaidėme slėpynių – pasislėpiau neveikiančiame šaldytuve. Užsirakinau ir vos išgyvenau dėl deguonies trūkumo. Močiutės kaimynė mane išgelbėjo“, – prisiminė operatorius.
Keturias minutes ekrane trunkanti istorija buvo sukurta šį pavasarį.
Filmo kūrėjams pasisekė baigti darbą naktį prieš tai, kai JAV buvo įvestas karantinas dėl COVID-19 pandemijos.
Ieškant filmavimui tinkamos erdvės, neapsieita be keistų incidentų.
„Kartą vaikščiojančius po vieną atokų mikrorajoną mus užkalbino vyras ir pakvietė pasižvalgyti po jo gyvenamąją teritoriją.
Atrodė, kad nori mums padėti. Kai po kelių dienų grįžome su prodiuseriu aptarti filmavimo sąlygų, iš pažiūros malonaus vyro namuose tvyrojo didžiulė netvarka – langai uždengti, baldai išmėtyti, o kambario centre stovėjo pilna apdovanojimų lentyna.
Vyras mūsų paklausė, ar žinome, kas jis toks. Išgirdęs neigiamą atsakymą, namų šeimininkas liepė panaršyti internete. Pajutę, kad kažkas negerai, elgėmės pagal jo taisykles.
Paaiškėjo, kad jis – buvęs kovos menų meistras, turintis juodąjį diržą.
Vyras nuvedė mus į kitą kambarį ir sustojęs prie miegamojo durų sušuko: „Mieloji, jie čia!“ Tačiau miegamasis buvo tuščias.
Nors išsigandome, iš bepročio buveinės nepasprukome. Net buvome pasirengę pusdienį padirbėti jo sklype už galimybę filmuoti. Laimei, to neprireikė, pavyko rasti geresnę ir saugesnę erdvę“, – prisiminė S.Lukoševičius.
Lietuvis šiemet turėjo baigti magistrantūros studijas, bet dėl koronaviruso nespėjo nufilmuoti baigiamojo darbo apie tėvo ir sūnaus santykius.
Filmo režisierius, prodiuserė, scenaristė, montuotoja, dailininkas yra iš Azijos, kūrybinėje grupėje tik Saulius – europietis.
„Filmui užbaigti trūksta bent vienos filmavimo dienos, tačiau dėl pandemijos viską tenka nukelti.
Viliuosi, kad studijas pavyks baigti iki Naujųjų metų, bet labiau tikėtina, kad tai padarysiu kitų metų birželį, kartu su kito kurso studentais“, – planavo Saulius.
Operatoriaus profesiją S.Lukoševičius pasirinko neatsitiktinai. Jo tėvas Juozas Lukoševičius yra fotografas, fotografuoja ir sesuo.
Būdamas trylikos Saulius gimtajame mieste pradėjo lankyti fotografijos ir operatorystės būrelį, dalyvavo įvairiuose konkursuose.
„Greitai supratau, kad kinas yra tobula saviraiškos forma – tad Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje įgijau kino ir televizijos operatoriaus specialybę.
Vėliau planavau tobulintis kur nors Europoje, bet Amerikos kino institutas – didžiausia daugelio kino operatorių svajonė. Šiais metais jis buvo išrinktas geriausia kino mokyklą pasaulyje“, – kalbėjo Saulius.
Studijuoti kino operatorystės magistrantūroje lietuvis į Los Andželą atvyko 2018 metų rugpjūtį. Saulius neslėpė, kad mokslas yra beprotiškai brangus – vien studijos kainuoja 120 tūkstančių dolerių.
S.Lukoševičius pasitelkė sutelktinį finansavimą, radiją, televizijas. Jam padėjo draugai, artimieji, paramą skyrė Vyriausybė ir verslininkas Vladas Lašas. Be to, jis pasiskolino, gavo įvairių stipendijų.
„Institute didžiulis dėmesys skiriamas scenarijui, jo analizavimui, istorijos supratimui, – pasakojo S.Lukoševičius. – Tai padeda galvojant apie kūrybinius vaizdinius sprendimus.
Anksčiau buvau itin įsigilinęs į dokumentinį kiną. O dabar visą dėmesį turėjau sutelkti į vaidybinį.
Pradžia buvo labai sunki, ypač pirmą pusmetį. Vėliau įsivažiavau.
Kadangi dirbu su žmonėmis iš įvairiausių šalių, man svarbu ko nors išmokti iš jų. Taip pat noriu ko nors išmokyti ir juos.
Filmuodamas diplominį darbą įliejau šiek tiek lietuviškos kino dvasios – po pirmo nufilmuoto kadro sudaužyti lėkštę su komandos narių parašais ir kiekvienam įteikti mažą jos šukę. Tai savotiškas sėkmės ritualas.“
aklaustas apie savo darbo stilių, S.Lukoševičius sakė, jog laikosi nuomonės, kad operatorius neturėtų turėti savo braižo. Jis privalo sukurti tam tikrą konkrečiam projektui reikalingą stilistiką.
Ar po studijų jis ketina likti Amerikoje? Saulius sakė, kad šiuo metu yra pačioje geriausioje vietoje, kurioje galėtų save įsivaizduoti.
Dėl to bandys išnaudoti visas gyvenimo teikiamas galimybes.
„Dėl gyvenamosios vietos griežtų nusistatymų neturiu – kino žmonės daug laiko praleidžia svetur, keliauja ten, kur kuriami filmai. Ir iki studijų Amerikoje, Lietuvoje nuolat nebūdavau“, – kalbėjo Saulius.
Pandemijos laikotarpiu šiek tiek pasikeitė ir S.Lukoševičiaus kasdienybė. Iki tol laisvo laiko jis beveik neturėjo.
Tačiau dabar kasdien atsikėlęs apie pusę septintos lietuvis nubėga apie 8 kilometrus. Bėgimas tapo savotišku ritualu, meditacija, motyvacija ir energijos šaltiniu.
Taip pat jis mėgaujasi ir maisto gaminimu, vėl pradėjo daugiau fotografuoti, džiaugiasi galimybe pasižiūrėti norimus filmus.
