Vėžys nesustabdė Palmiros Galkontaitės užmojų: per porą metų susidūrė su nelengvais išbandymais

„Klausiate kokia dabar mano sveikata? Norėtųsi atsakyti vienu žodžiu: „Šūdina“. Švitinimas, į kurį kas rytą važinėju, neprideda nei sveikatos, nei jėgų. Pikta, kai staiga esi priversta judėti gerokai lėčiau ir skirti laiką neplanuotiems dalykams“, – atvirai prisipažino buvusi ilgametė televizijos laidos „Nacionalinė paieškų tarnyba“ vedėja Palmira Galkontaitė (60 m.). 

P.Galkontaitė: „Per pastaruosius dvejus metus mano gyvenimas priminė amerikietiškus kalnelius.“<br>R.Danisevičiaus nuotr.
P.Galkontaitė: „Per pastaruosius dvejus metus mano gyvenimas priminė amerikietiškus kalnelius.“<br>R.Danisevičiaus nuotr.
P.Galkontaitė: „Per pastaruosius dvejus metus mano gyvenimas priminė amerikietiškus kalnelius.“<br>R.Danisevičiaus nuotr.
P.Galkontaitė: „Per pastaruosius dvejus metus mano gyvenimas priminė amerikietiškus kalnelius.“<br>R.Danisevičiaus nuotr.
P.Galkontaitė: „Per pastaruosius dvejus metus mano gyvenimas priminė amerikietiškus kalnelius.“<br>R.Danisevičiaus nuotr.
P.Galkontaitė: „Per pastaruosius dvejus metus mano gyvenimas priminė amerikietiškus kalnelius.“<br>R.Danisevičiaus nuotr.
P.Galkontaitė: „Per pastaruosius dvejus metus mano gyvenimas priminė amerikietiškus kalnelius.“<br>R.Danisevičiaus nuotr.
P.Galkontaitė: „Per pastaruosius dvejus metus mano gyvenimas priminė amerikietiškus kalnelius.“<br>R.Danisevičiaus nuotr.
P.Galkontaitė: „Per pastaruosius dvejus metus mano gyvenimas priminė amerikietiškus kalnelius.“<br>R.Danisevičiaus nuotr.
P.Galkontaitė: „Per pastaruosius dvejus metus mano gyvenimas priminė amerikietiškus kalnelius.“<br>R.Danisevičiaus nuotr.
P.Galkontaitė: „Per pastaruosius dvejus metus mano gyvenimas priminė amerikietiškus kalnelius.“<br>R.Danisevičiaus nuotr.
P.Galkontaitė: „Per pastaruosius dvejus metus mano gyvenimas priminė amerikietiškus kalnelius.“<br>R.Danisevičiaus nuotr.
P.Galkontaitė: „Per pastaruosius dvejus metus mano gyvenimas priminė amerikietiškus kalnelius.“<br>R.Danisevičiaus nuotr.
P.Galkontaitė: „Per pastaruosius dvejus metus mano gyvenimas priminė amerikietiškus kalnelius.“<br>R.Danisevičiaus nuotr.
P.Galkontaitė: „Per pastaruosius dvejus metus mano gyvenimas priminė amerikietiškus kalnelius.“<br>R.Danisevičiaus nuotr.
P.Galkontaitė: „Per pastaruosius dvejus metus mano gyvenimas priminė amerikietiškus kalnelius.“<br>R.Danisevičiaus nuotr.
P.Galkontaitė: „Per pastaruosius dvejus metus mano gyvenimas priminė amerikietiškus kalnelius.“<br>R.Danisevičiaus nuotr.
P.Galkontaitė: „Per pastaruosius dvejus metus mano gyvenimas priminė amerikietiškus kalnelius.“<br>R.Danisevičiaus nuotr.
P.Galkontaitė: „Per pastaruosius dvejus metus mano gyvenimas priminė amerikietiškus kalnelius.“<br>R.Danisevičiaus nuotr.
P.Galkontaitė: „Per pastaruosius dvejus metus mano gyvenimas priminė amerikietiškus kalnelius.“<br>R.Danisevičiaus nuotr.
P.Galkontaitė: „Per pastaruosius dvejus metus mano gyvenimas priminė amerikietiškus kalnelius.“<br>R.Danisevičiaus nuotr.
P.Galkontaitė: „Per pastaruosius dvejus metus mano gyvenimas priminė amerikietiškus kalnelius.“<br>R.Danisevičiaus nuotr.
P.Galkontaitė: „Per pastaruosius dvejus metus mano gyvenimas priminė amerikietiškus kalnelius.“<br>R.Danisevičiaus nuotr.
P.Galkontaitė: „Per pastaruosius dvejus metus mano gyvenimas priminė amerikietiškus kalnelius.“<br>R.Danisevičiaus nuotr.
P.Galkontaitė: „Per pastaruosius dvejus metus mano gyvenimas priminė amerikietiškus kalnelius.“<br>R.Danisevičiaus nuotr.
P.Galkontaitė: „Per pastaruosius dvejus metus mano gyvenimas priminė amerikietiškus kalnelius.“<br>R.Danisevičiaus nuotr.
P.Galkontaitė ir E.Knispelis – Per Lašezo kapinėse Paryžiuje.<br>Nuotr. iš asmeninio archyvo
P.Galkontaitė ir E.Knispelis – Per Lašezo kapinėse Paryžiuje.<br>Nuotr. iš asmeninio archyvo
P.Galkontaitė su jauniausiu sūnumi Kristupu Maroke.<br>Nuotr. iš asmeninio archyvo
P.Galkontaitė su jauniausiu sūnumi Kristupu Maroke.<br>Nuotr. iš asmeninio archyvo
P.Galkontaitė ir E.Knispelis Ispanijoje.<br>Nuotr. iš asmeninio archyvo
P.Galkontaitė ir E.Knispelis Ispanijoje.<br>Nuotr. iš asmeninio archyvo
P.Galkontaitė ir E.Knispelis Ispanijoje.<br>Nuotr. iš asmeninio archyvo
P.Galkontaitė ir E.Knispelis Ispanijoje.<br>Nuotr. iš asmeninio archyvo
P.Galkontaitė: „Per pastaruosius dvejus metus mano gyvenimas priminė amerikietiškus kalnelius.“<br>Nuotr. iš asmeninio archyvo
P.Galkontaitė: „Per pastaruosius dvejus metus mano gyvenimas priminė amerikietiškus kalnelius.“<br>Nuotr. iš asmeninio archyvo
P.Galkontaitė ir E.Knispelis Sicilijoje.<br>Nuotr. iš asmeninio archyvo
P.Galkontaitė ir E.Knispelis Sicilijoje.<br>Nuotr. iš asmeninio archyvo
P.Galkontaitė: „Per pastaruosius dvejus metus mano gyvenimas priminė amerikietiškus kalnelius.“<br>R.Danisevičiaus nuotr. 
P.Galkontaitė: „Per pastaruosius dvejus metus mano gyvenimas priminė amerikietiškus kalnelius.“<br>R.Danisevičiaus nuotr. 
P.Galkontaitė: „Per pastaruosius dvejus metus mano gyvenimas priminė amerikietiškus kalnelius.“<br>R.Danisevičiaus nuotr. 
P.Galkontaitė: „Per pastaruosius dvejus metus mano gyvenimas priminė amerikietiškus kalnelius.“<br>R.Danisevičiaus nuotr. 
P.Galkontaitė: „Per pastaruosius dvejus metus mano gyvenimas priminė amerikietiškus kalnelius.“<br>R.Danisevičiaus nuotr. 
P.Galkontaitė: „Per pastaruosius dvejus metus mano gyvenimas priminė amerikietiškus kalnelius.“<br>R.Danisevičiaus nuotr. 
P.Galkontaitė: „Per pastaruosius dvejus metus mano gyvenimas priminė amerikietiškus kalnelius.“<br>R.Danisevičiaus nuotr. 
P.Galkontaitė: „Per pastaruosius dvejus metus mano gyvenimas priminė amerikietiškus kalnelius.“<br>R.Danisevičiaus nuotr. 
P.Galkontaitė: „Per pastaruosius dvejus metus mano gyvenimas priminė amerikietiškus kalnelius.“<br>R.Danisevičiaus nuotr. 
P.Galkontaitė: „Per pastaruosius dvejus metus mano gyvenimas priminė amerikietiškus kalnelius.“<br>R.Danisevičiaus nuotr. 
P.Galkontaitė: „Per pastaruosius dvejus metus mano gyvenimas priminė amerikietiškus kalnelius.“<br>R.Danisevičiaus nuotr. 
P.Galkontaitė: „Per pastaruosius dvejus metus mano gyvenimas priminė amerikietiškus kalnelius.“<br>R.Danisevičiaus nuotr. 
P.Galkontaitė: „Per pastaruosius dvejus metus mano gyvenimas priminė amerikietiškus kalnelius.“<br>R.Danisevičiaus nuotr. 
P.Galkontaitė: „Per pastaruosius dvejus metus mano gyvenimas priminė amerikietiškus kalnelius.“<br>R.Danisevičiaus nuotr. 
P.Galkontaitė: „Per pastaruosius dvejus metus mano gyvenimas priminė amerikietiškus kalnelius.“<br>R.Danisevičiaus nuotr. 
P.Galkontaitė: „Per pastaruosius dvejus metus mano gyvenimas priminė amerikietiškus kalnelius.“<br>R.Danisevičiaus nuotr. 
P.Galkontaitė: „Per pastaruosius dvejus metus mano gyvenimas priminė amerikietiškus kalnelius.“<br>R.Danisevičiaus nuotr. 
P.Galkontaitė: „Per pastaruosius dvejus metus mano gyvenimas priminė amerikietiškus kalnelius.“<br>R.Danisevičiaus nuotr. 
P.Galkontaitė: „Per pastaruosius dvejus metus mano gyvenimas priminė amerikietiškus kalnelius.“<br>R.Danisevičiaus nuotr. 
P.Galkontaitė: „Per pastaruosius dvejus metus mano gyvenimas priminė amerikietiškus kalnelius.“<br>R.Danisevičiaus nuotr. 
P.Galkontaitė: „Per pastaruosius dvejus metus mano gyvenimas priminė amerikietiškus kalnelius.“<br>R.Danisevičiaus nuotr. 
P.Galkontaitė: „Per pastaruosius dvejus metus mano gyvenimas priminė amerikietiškus kalnelius.“<br>R.Danisevičiaus nuotr. 
P.Galkontaitė: „Per pastaruosius dvejus metus mano gyvenimas priminė amerikietiškus kalnelius.“<br>R.Danisevičiaus nuotr. 
P.Galkontaitė: „Per pastaruosius dvejus metus mano gyvenimas priminė amerikietiškus kalnelius.“<br>R.Danisevičiaus nuotr. 
P.Galkontaitė: „Per pastaruosius dvejus metus mano gyvenimas priminė amerikietiškus kalnelius.“<br>Nuotr. iš asmeninio archyvo
P.Galkontaitė: „Per pastaruosius dvejus metus mano gyvenimas priminė amerikietiškus kalnelius.“<br>Nuotr. iš asmeninio archyvo
Daugiau nuotraukų (32)

Lrytas.lt

Nov 7, 2020, 9:22 AM

Per pastaruosius pora metų Palmirai teko susidurti su daugybe nelengvų išbandymų. Daugiau nei prieš metus ji ne savo noru atsisveikinot su 20 metų kurta laida „Nacionalinė paieškų tarnyba“. Emociškai tai buvo panašu į brangaus žmogaus praradimą, teko sukti galvą kur save padėti. Be to, pernai per savo gimtadienį ji palaidojo mamą. 

Kai šiek tiek atlėgo netekties skausmas ir P.Galkontaitė tapo kelionių vadove, atrodė, kad viskas stojo į vėžes. Bet užklupo pandemija, kuri turizmui kirto itin skaudžiai. Vėl priverstinis sustojimas. Moteris tą atkarpą išnaudojo knygos „Kol dar nesibaigė mūsų galiojimo laikas“ rašymui.  

Šį birželį Palmira atšventė 60-ies metų jubiliejų, pradėjo rinkti medžiagą biografiniam romanui apie profesorės Irenos Vaišytės gyvenimą ir netrukus atsigulė į ligoninę, kur jai buvo išoperuotas vėžys. 

Tačiau aksominio balso savininkė nenuleidžia rankų ir iriasi į priekį - galvoja apie gidų kursus. 

– Kaip jautėtės tais etapais, kai buvote priversta stabdyti veiklą? Gal užplūsdavo savigrauža, nepilnavertiškumo jausmas?

– Taip, per pastaruosius dvejus metus mano gyvenimas išties priminė amerikietiškus kalnelius. Vieni įvykiai vijosi ir klojo kitus tokiu greičiu, kad ne visada spėdavau suvokti, kas vyksta. 

Savigraužos neišgyvenau, kadangi, tiek darbe, tiek santykiuose su mama dariau viską, ką galėjau iki paskutinės akimirkos (ar šiuo atvejo atodūsio).  Nepilnavertiškumo - taip pat, kadangi puikiai supratau, kad mano gyvenime prasideda nauji viražai, o tai visuomet įdomu. 

Tačiau šiokio tokio sutrikimo būta. Panašiai, kaip mūsų kelininkai, žino, kad ateis žiema, tačiau kas kartą, kai gatves nukloja pirmas sniegas, kyla suirutė ir paaiškėja, kad ruoštasi, bet nepasiruošta. Netekčiai negali pasiruošti, kad ir aiškiai matai artėjančią pabaigą. Kada benutiktų ji visuomet ir smogia, ir žeidžia. 

Žinojau, kad ir ilgus metus mūsų rengiama laida kada nors baigsis. Gal net to laukiau. Nes buvau gerokai pavargusi. 

Tačiau pati nukirsti negalėjau, juk už manęs stovėjo visa komanda, gyvi žmonės su savo paskolom, įsipareigojimais šeimai, ir tie žmonės, laidai užsidarius, taip pat liko be darbo. Tad viskas susiklostė,  kaip susiklostė, ir dabar matau, kad viskas išėjo į gerą. 

Prieš metus vasarą, neturėdama menkiausio supratimo, kuo užsiimsiu rudenį, tiesiog ilsėjausi, skaičiau, keliavau. O rudenį mane susirado darbai, kurie taip įsuko, kad tų pauzių net nebuvo. Pradėjau lydėti turistines grupes. Iš pradžių į Kijevą, vėliau į Šiaurės Italiją. Teko daug skaityti, daug mokytis, kad savo keliauninkams turėčiau ką papasakoti. 

Kai kelionės užsidarė, Valstybės archyvo Kino metraščio užsakymu ėmiausi kurti dokumentinį filmą, skirtą Operos ir baleto teatro šimtmečiui. Tačiau ir teatras užsidarė. 

Tikriausiai mes vis dar negalime suvokti, kaip kažkoks virusas pajėgė sujaukti ir paralyžiuoti viso pasaulio gyvenimą. Kažkokia neįžiūrima mikroskopinė bacila staiga ima ir įkalina mus, regis tokius didelius ir visagalius, namuose. Manau apie tai dar bus rašomas ne vienas romanas, gims ne vienas filmas, tik mes jau žinosime, kad tai ne fantastika.

– Žmogaus gyvenimo svarstyklės balansuoja tarp džiaugsmo ir liūdesio. Šį birželį atšventėte jubiliejų  ir netrukus atsigulėte į ligoninę, kur jums buvo išoperuotas vėžys. Kokia dabar jūsų sveikata? Iš kur semiatės jėgų per gyvenimą lėkti staigiai pakildama ir staigiai nusileisdama?

– Kai tik perskaičiau klausimą, „... kokia dabar jūsų sveikata?“ norėjosi atsakyti vienu žodžiu: „Šūdina“. Švytinimas (į kurį kas rytą važinėju) neprideda nei sveikatos, nei jėgų. 

Pikta, kai staiga esi priversta judėti gerokai lėčiau ir skirti laiką neplanuotiems, nenumatytiems dalykams.  Vasarą galvojau, kad romaną apie profesorę parašysiu iki Naujų metų. O dabar jau labai abejoju, ar spėsiu iki vasaros. Tačiau kaip sakoma, jei negali pakeisti aplinkybių, keisk nuostatą. 

Tad pasakiau sau: „Puiku, stop, šiandien yra taip, daryk tai, ką gali ir spėji dabar“.  

Rinkdama medžiagą knygai iki vėlumos sėdžiu bibliotekoje, vartau 8 dešimtmečio teatrui skirtą periodiką ir pamirštu viską: ir valgį, ir rytines procedūras, ir diskomfortą, ir namus. Žiauriai įdomu. 

Manau, bet kuri veikla, kuri tave įtraukia, kuri tau iš tiesų įdomi, geba tiesiog išjungti (lyg perjungti kanalą) visokias neigiamas mintis ar savigailą, kuri yra dykinėjimo palydovė. O  veikimas tarsi nukelia į visai kitas platumas. 

–  Ar jums, kaip žinomam žmogui, nėra sunku prašyti pagalbos, belstis į duris, už kurių gali būti viltis rasti darbą ir neprarasti orumo?

– Mano kartos žmogui apskritai nelengva tai daryti, nepriklausomai nuo to, kiek esi žinomas. Labai jau daug ką mes vis dar velkamės iš sovietmečio. 

Regis štai jau 30 metų gyvename kitokioje valstybėje, o mentalitetas niekaip negali atsijunkyti nuo sovietmečio stereotipų. Anuomet likti be darbo būdavo kažkas gėdinga, žema. 

Savo noru žmonės išeidavo tik į geresnį darbą arba į pensiją. Taip ir tūnodavo darbovietėse, dažniausiai tiesiog atbūdavo būtinas darbo valandas. Ką jau bekalbėti apie savanorišką pauzę, bandymą susivokti, ko gi tu iš tiesų nori.  Tokių „nesusivokusių“ laukė baudžiamasis straipsnis už veltėdžiavimą. 

Kai perskaitau savo pačios CV, net juokinga, natūraliai kyla klausimas - tai kiek gi tai žmogystai metų? 

Tiek visokios veiklos, ir ji dar gyva? Dar ieško darbo? Siųsdama savo CV  iš darbdavių sulaukiau gal tik kelių pasiūlymų. Tačiau dabar žinau, kad ne ten ieškojau. Nereikia pulti į neviltį, nereikia užsisklęsti. Atvirkščiai, kuo daugiau bendrauti, kalbėti, ir tuomet, esu tikra, darbas pats tave susiras. 

– Galioja stereotipai, kad 50 metų perkopusi moteris jau yra nurašyta, jau sunku rasti prasmingą, gerai apmokamą darbą. Galvojama, kad ji tinkama tik pomidorus sode auginti ir anūkus sūpuoti. Ir kad apie meilę ji iš viso turėtų pamiršti. Kas inspiravo knygos “Kol dar nesibaigė mūsų galiojimo laikas” atsiradimą? Neteisingas požiūris į brandžių moterų gyvenimą? 

– Niekada nemėgau jokių stereotipų ir visuomet vienaip ar kitaip jiems priešinausi. Nuo pat vaikystės. Draugavau ne su tais, su kuriais „derėjo“, įsimylėdavau ne tuos, kuriuos „reikėjo“, atstumdavau tuos, kas kitiems atrodė laimingas bilietas. 

Tačiau ne tai buvo ta kaitrioji žiežirba, įplieskusi norą parašyti šią knygą. Veikiau nemeilė. 

Sutikau daugybę nemylinčių savęs ir kitų žmonių. Gal net tos pendemijos fone, man ta nemeilė pasirodė pačiu grėsmingiausiu virusu, kuris ėda žmones iš vidaus. 

Juk ir karantino metu, užsidarę namuose, vieni tik dar labiau sulipo, atrado progą geriau pažinti, suprasti vienas kitą, o kiti dar labiau atitolo. Štai tas klausimas - kodėl mes taip nemylimi vieni kitų - ir buvo pradžių pradžia. Dar nebuvau tikra, kaip vyniosis, kaip pasisuks knygos siužetas, tačiau mintyse jau girdėjau pirmą sakinį: „I was made for loving you baby“. 

Nes esu tikra, kad visi mes ateiname į šią žemę mylėti ir būti laimingi. Tad kodėl tie, tokie regis paprasti dalykai, mums tampa bene sunkiausiai pasiekiami?

– Kaip dėliojosi knygos apie tris drauges siužetas? Ar turėjote aiškią išankstinę viziją, ar rašant patys herojai jūsų ranką vedžiojo kaip jiems patinka?

– Visi mes žvelgiame į pasaulį pro savą rakto skylutę. Pastebime vienokius ar kitokius dalykus ir tie dalykai skirtingiems žmonėms turi skirtingą reikšmę. 

Kai kurių mano herojų pasakymai, ištartos frazės lindėjo mano galvoje nuo „n“ metų. O štai rašant, lyg būtų prasibrovę į paviršių, ėmė ir iššovė. Kitus nupiešė vaizduotė, trečius gal nerealizuotos fantazijos. 

Vieni knygos skyriai buvo suplanuoti iš anksto, o kiti atsirado visai impulsyviai, berašant. 

Kai net springdama pasakojau savo draugėms apie siužetą, jos stebėjosi: „Taigi tu viską jau sugalvojai“. 

Todėl ir skubėjau tą viską užrašyti. Rašiau kaip apsėsta. Ką bedaryčiau - ruoščiau pietus, vairuočiau, atlikčiau būtinus buitinius darbus - nuolat murmėdavau. 

Būsimus sakinius, galimas formuotes. Būdavo, pratrūkdavau kvatotis įsivaizduodama realybėje tai, ką parašiau, o būdavo, imdavau pykti ant kažkurio mano pačios sugalvoto herojaus. Žodžiu tokia lengva pamišimo forma. Svaigulys, kuris man visai patiko.  

– Knygoje iškeliate mintį, kad seksas ne tik jaunystės reikalas. Kita vertus, gal vyresnėms moterims jis netgi svarbesnis ir įvairiapusiškesnis, nes jos jau pažįsta savo kūną, turi įvairios patirties, būna atsikračiusios jaunatviškų kompleksų?

– Būtent. Ne tie laikai, kai 50-metė būdavo laikoma senole. Šiais laikai moterys nepalyginamai ilgiau išsaugo jaunatviškumą bei gyvenimo geismą. Ir būna pasiruošusios dar kokiems fejerverkams. Ta prasme vyrai, deja, greičiau tampa nuobodūs. 

Tačiau man labiausiai apmaudu dėl moterų, kurios pernelyg anksti pačios save nurašo. Tarsi jų gyvenimas, kaip dažnoje pasakoje, baigiasi vedybomis. O toliau ... vaikai, anūkai, pomidorai, košės... 

Atrodo, kad jos velka tą santuoką, nes taip reikia. Iš įpročio ar dėl to, kad taip saugiau, patogiau. Ir kas nutinka, kai dėl skirtingų priežasčių (netekties ar skyrybų) jos lieka vienos? Seniai ne jauniklės, seniai ne lanksčios stirnos. Neturinčios savų pomėgių, savo gyvenimo. 

Dažnai iš jų atrodo, kad jų gyvenimas baigtas.

Tad ir telieka kabintis į vaikus ir anūkus ir laukti neišvengiamos baigties. Norėjau išrėkti: „Atsipeikėkite. Mylėkite save, kol gyvos. Nuostabu, jei moteris laiminga santuokoje, jei joje jai iš tiesų gera. Tačiau jokia santuoka neturėtų užgniaužti nei mūsų fantazijų, nei norų, nei polėkio“.

– Kai kas knygą vadina erotiška, nes joje yra nemažai intymių detalių. Gana neįprasta ir drąsu rašant knygą liesti mylėjimosi temą, kalbant apie vyresnius žmones. Kodėl ėmėtės meilės ir jausmų temos, o ne pavyzdžiui, kaip brandžiame amžiuje kopti karjeros laiptais? 

– Knygą rašiau kaip manifestą, kaip palikimą (kas žino, gal kažkur pasąmonėje jau glūdėjo nuojauta apie dar neaptiktą vėžį) savo artimiesiems, savo kartai, savo draugėms. 

Joms pirmoms (dar negalvodama apie tai, ar šis kūrinėlis pasirodys patrauklus kokiai nors leidyklai) ir nusiunčiau rankraštį. Viena draugė perskaičiusi jį pasakė: „Klausyk, tai bomba!“ 

Matyt, turėjo galvoje būtent tai, kad apie tai nepriimta kalbėti. Tikrai nepulčiau aptarinėti intymių temų su kaimyne laiptinėje, tačiau su draugėmis tarpusavyje mes retai kada kalbamės apie buitį. Daugiau apie būtį. 

Prisimenu, kai artėjo mano penkiasdešimt kažkelintas gimtadienis ir viena žurnalistė interviu manęs paklausė, kas yra meilė? Ir ką? Staiga supratau, kad nežinau, ką į tai atsakyti. Paklausiau to savo draugių. Ir visą vakarą mes ginčijomės  „ir kas do velns ta meilė yr?..“  Pasirodo, gana sudėtingas klausimas.

– Kokių atsiliepimų, liudijimų išgirdote po knygos išleidimo?

– Kol kas atgarsiai tik teigiami. Nežinau, gal kitokie manęs tiesiog nepasiekia? Netikėta ir smagu man pačiai, kad knygą „skaniai“ perskaito ir jauni žmonės, ir kaip dabar madinga sakyti, (nors man dar labai svetimas tas žodis) amžėjantys skaitytojai. 

Viena jauna žurnalistė pavadino knygą lietuviškuoju „Seksas ir miestas“ variantu. Ne man spręsti, šio serialo nežiūrėjau, tačiau, žinau, kad buvo (o gal ir tebėra) labai populiarus. Tad knygai iš jauno žmogaus lūpų, tai puikus įvertinimas.

– Ar jūsų vyras skaitė knygą? Gal po to jam kilo kokių nors asmeninių įžvalgų, gal knyga jam padėjo jus dar geriau suprasti, pakoreguoti kažkokius elgesio niuansus, skirti jums daugiau dėmesio?

– Vyras skaitė su baime, vis bijojo aptikti joje save. O kai savęs, kaip tokio, nerado, suglumo - tai iš kur tuomet tie kiti vyrai? Ir dar tarstelėjo: „Į Italiją daugiau nevažiuosi“.

O jo elgesį kiek pakoregavo, manau, ne knyga, o mano liga. Daugybę metų mūsų šeimoje aš būdavau ta, kuri niekuomet neserga, netgi sezoniniu gripu. 

Todėl žinia apie ligą gerokai apstulbino ir sutrikdė visus mano artimuosius. Bet... nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Itin pajaučiau savo vyrų norą padėti, palepinti, nudžiuginti. Gal iš tiesų galimos netekties dvelksmas paaitrina romantinių jausmų renesansą?

– Knygoje taip pat daug dėmesio skiriama moterų draugystei. Ar tikite tokia draugyste?

– Labai tikiu. Turiu šešias drauges, su kuriomis mes jau ne vieną dešimtį metų kartu. Su viena dar nuo mokyklos laikų. Labai branginu ir vertinu mūsų draugystę. Laikau tai vienu iš didžiausių savo gyvenimo turtu.

– Akcentuojate, kad brandžiame amžiuje reikėtų drąsiai savo troškimus ir laimės akimirkas nešti kaip vėliavą. Ar jumyse dar liko kokių nors baimių, tabu?

– Abejoju sąvoka „tabu“.  Tabu - tai lyg niekada. Žmogui gali atrodyti, kad ko jau ko, bet to, jis niekada nepadarytų, kad tai jam yra tabu. O patenka į tam tikras aplinkybes, susigrumia tarkim dėl išgyvenimo, ir daro... 

Gal net pats save niekina, bet daro. Pagaliau nebūtinai kalbant apie išgyvenimą. Visi mes nuolat esame įmetami į daug kasdieniškesnius verpetus, kuomet patys save nustebiname - negi aš taip galėjau. Ot galėjai. Gal neatsitiktinai ir gimė tas jau gana nuvalkiotas posakis: „Niekada nesakyk niekada“. 

O baimių, aišku, yra.  Laikui tiksint, baiminiesi, ar spėsi padaryti tai, ką esi įsipareigojusi, ar sugebėsi, pajėgsi padaryti gerai? Tačiau tos baimės netrukdo gyventi, o veikiau atvirkščiai, veikia lyg pakrovėjas. 

– Jeigu palygintumėte save dabartinę ir prieš 30 metų, ar labai skiriasi fizinė, emocinė, psichinė, intelektualinė sankloda ir išraiškos formos?

– Būdama 30-ties labai viduje draskiausi. Skyriausi su pirmuoju vyru, dvejojau, kaltinau save, blaškiausi. Nežinojau, ko galėčiau laukti ateityje? Ir tie 60-mt man tuomet atrodė kaip tolimas tolimas horizontas, kuris, kaip žinia, tolsta prie jo artėjant...

Tai buvo labai kūrybingi metai, tačiau viduje labai chaotiški. Būtent iš tų laikų į knygą atkeliavo klausimas, kurį po vienos laidos (tuomet tai buvo „Nakviša“) viena žiūrovė neregė manęs paklausė: „Palmira, o kodėl jūsų akys tokios liūdnos?“ Vadinasi ji, būdama neregė, pamatė tai, ko nesimatė reginčiajam plika akimi.

Dabar gi esu nepalyginamai ramesnė, nepalyginamai labiau susistygavusi. Gerokai draugiškesnė sau ir savo silpnybėms. Kartais, pabaru save, o kartais pagalvoju - visai dar nieko.

– Ar dar dar turite kur atsigriebti už praėjusius metus, kai nenuveikėte to, apie ką svajojote? Ar norėtumėte išdrįsti padaryti tai, kam kažkada pritrūko drąsos?

– Kad neturiu ko atsigriebti. Padariau daugiau, negu tikėjausi. Sąmoningai negalvoju apie kažkokius nerealizuotus norus, kurių pabūgau. Pažinodama save,  visą gyvenimą valdomą emocijų, žinau, jei „užsidegs šiknoj ledai“, tai ir padarysiu. O jau paskui galvosiu kam ir kodėl? 

– Ar esate linkusi gerąja to žodžio prasme pasiautėti? Kokius nutrūktgalviškus poelgius esate iškrėtusi pastaraisiais metais ir tuo didžiavotės ar bent jau nesigraužėte? Ar jums vis dar rūpi stereotipinis vertinimas – ką žmonės pasakys ar kad tas ar anas vyresniame amžiuje nedera?

– Tas „ką žmonės pasakys“ mane mažiausiai jaudino ir jaudina. 

Žinot, vaikystėje mane gana trumpai kirpdavo, o aš labai norėjau kasų. Tuomet užsidėdavau ant galvos pėdkelnes, (tas senobines, tarybines), ant pėdučių užrišdavau kaspinus, ant galvos (kad nesimatytų guma) - kepurę ir vaikštinėdavau gatvėmis, vis atkragindama galvą ir krėstelėdama savo ilgas, juosmenį siekiančias „kasas“. 

Buvau tikra, kad nei vienas praeivis nesuabejoja mano „kasomis“ ir tik gėrisi, kokios ilgos ir storos tos mergaitės kasos. 

Mes dažnai kitiems projektuojame tai, ką galvojame patys. Manau, kad ypač nerimaujantys dėl kitų nuomonės, dažniausiai būna tie, kurie patys nešioja savyje negatyvą. 

Jeigu piktybiškai nekiaulini, jeigu tai, ką darai, darai iš širdies, kad ir tos akimirkos kažkokio šėlo pagautas, kad ir kažkokią kvailystę, nesąmonę, kuri tau garbės tikrai nedaro,  tai tik pats sau gali būti ir teisėjas, ir baudėjas, ir guodėjas. 

– Ar esate planuojantis žmogus, ar gyvenimas labiau kliaunatės spontaniškais iššūkiais?

– 30 metų darbo televizijoje gerokai išmuštravo. Esu planuojantis žmogus. Susidėlioju viską vos ne minutės tikslumu mėnesiui į priekį, tačiau kažkoks nematomas patrakęs kipšiukas pastaraisiais metais ima ir viską sujaukia. Tarsi šaipytųsi ir tyčiotųsi iš visų mano planų. 

– Kokios asmenybės jus labiausiai įkvepia?

– Azartiškos, drąsios, smalsios ir nuolat ieškančios atsakymų tiek į iš pažiūros paprastus, tiek į globalius klausimus. 

– Didžiausi gyvenimo laimėjimai ir didžiausios nesėkmės, praradimai. Ar laikote širdyje kažkokius gyvenimo skaudulis, kuriuos iki šiol yra sunku ištrinti ar giliai paslėpti tolimiausiame užančio stalčiuje?

- Kažkur jau sakiau, kad didžiausias mano gyvenimo laimėjimas - tai yra tie 60-mt mano gyvenimo metų (kol kas). Tai, kaip ir su kuo juos nugyvenau. O visi tie skauduliai, kurie toje atkarpoje dilgino, gerokai pribluko ir šiandien jau tikrai neskaudina.

– Jūsų santuoka ilgalaikė ir tvirta. Ar žinote sėkmingos santuokos paslaptį?

– Nesu jokia sėkmingos santuokos guru. Tik ilgainiui imu suprasti, koks beviltiškas siekis bandyti sutuoktinį keisti  ir lipdyti iš jo kažkokį norimą personažą. 

Tuomet ir to žmogaus nelieka, o ir ta apgailėtina kopija taip nutolsta nuo orginalo, kad nė nesupranti,  kaip kadaise galėjote suartėti.  

Gal verta iš viso išbraukti iš tarpusavio bendravimo tokius žodžius, kaip „privalai“, „turi“.  Kuo mažiau kelsime reikalavimų, kuo mažiau puoselėsime lūkesčių, tuo rečiau turėsime progos nusivilti. 

– Ką reiškia būti keturių vaikų mama šiais laikais? Ar galite pasakyti, kad misija “motinystė” įvykdyta sėkmingai? Ar esate griežta mama? Ar darėte įtaką savo vaikų gyvenimo kelio pasirinkimuose? Ar vaikai linkę dalintis savo išgyvenimais, troškimais, prašo patarimų?

– Griežta niekada nemokėjau būti. Gal todėl vaikai mane gerokai „pašokdino“.

Buvo ir policijos areštinių, ir nuvarytų automobilių, ir išgertuvių iki sąmonės netekimo, ir viešųjų darbų... Buvo daug ko. Tačiau niekada tarp mūsų nebuvo sienos. 

Visuomet apie viską galėjome pasikalbėti gana atvirai. Kažkurią akimirką, tarsi pajaučiau, kad mano laikas jau praeina, kad dabar jų laikas, kad jiems vis mažiau tampu reikalinga. Ir tai gerai. Taip ir turi būti. 

Vadinasi, jų gyvenimas smagiai įsibėgėjo.

Tikiu, kad jie puikiai žino, jeigu ko reikės, aš jų visuomet lauksiu. Ir padėsiu, kuo galėsiu.

– Manoma, kad besąlygiška meilė galima tik tarp mamos ir vaikų. O ar ji įmanoma tarp vyro ir moters? Kokia meilė jums svarbi ir reikalinga?

– Tikrai įmanoma. Tokia meile patėvis mylėjo mano mamą. Su visomis jos ydomis, aikštingumu, visais tarakonais.

Tokios meilės pavyzdžių žinau ir daugiau. O sau linkėčiau meilės be epitetų. Tiesiog meilės.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2023 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.