Aktorius A.Batalovas žiūrovams žinomas iš „Oskaru“ įvertintos melodramos „Maskva netiki ašaromis“, Kanų kino festivalio pagrindinį prizą pelniusios juostos „Skrenda gervės“, filmų „Devynios vienų metų dienos“, „Dama su šuniuku“, „Kerinčios laimės žvaigždė“ ir kitų.
Kūrybos keliai jį buvo suvedę ir su lietuvių aktorėmis: Lina Braknyte filme „Trys dručkiai“ (1966 m.), Eugenija Pleškyte TV filme „Grynai angliška žmogžudystė“ (1974 m.), Nijole Oželyte romantinėje dramoje „Skėtis jaunavedžiams“ (1987 m.).
Tai buvo inteligentiškas, subtilus, išmintingas žmogus bei aktorius ir nesvarbu, ką vaidino – dekabristą, šaltkalvį, fiziką ar akrobatą, – iš jo akių visada sklido išmintis, padorumas, pasirengimas padėti kitam.
Vienintelis vaidmuo, kurį atliekant nebuvo įmanoma jo įsivaizduoti, – chamo ir niekšo.
Eidamas 89 metus A.Batalovas mirė 2017-ųjų birželį. Liko žmona G.Leontenko, cerebrinio paralyžiaus nuo gimimo prie neįgaliojo vežimėlio prikaustyta duktė Marija, duktė iš pirmosios santuokos Nadežda ir nemažai turto, kurį jis užrašė Marijai (jos interesams atstovauja G.Leontenko).
Tačiau dabar paaiškėjo, kad moterys iš esmės liko gatvėje be skatiko kišenėje – neteko trečdalio 4 kambarių buto garsiajame name krantinėje Maskvoje (dar 1931-aisiais pastatytas vyriausybinis gyvenamasis kompleksas ant Maskvos upės kranto vos už 10 minučių kelio pėsčiomis nuo Kremliaus, konstruktyvizmo architektūros paminklas), A.Batalovo dirbtuvės tame pačiame name, Marijos senelės buto, buto Kutuzovo prospekte ir visų pinigų banko sąskaitose.
Pagal apgaule sudarytą išlaikymo iki gyvos galvos sutartį visas turtas atiteko aktorei Natalijai Drožinai (72 m.), kuri kartu su vyru advokatu Michailu Civinu (73 m.) pelnė artisto našlės pasitikėjimą ir juo pasinaudojo savo labui.
Į jų rankas perėjo ne tik šeimos nekilnojamasis turtas, bet ir prieiga prie bankų sąskaitų, kuriose gulėjo nemenka suma. Pavyzdžiui, Marijos sąskaitoje – 107 tūkstančiai JAV dolerių.
Dabar visos sąskaitos arba uždarytos, arba ištuštintos.
„Paėmė net 4 eurus, kurie gulėjo kitoje sąskaitoje, – guodėsi Gitana. – Po to atidarėme banko seifą, kuriame turėjo būti dokumentai, ordinai, vertybės, o ten – tuščia! Liko tik Aleksejaus auksinis laikrodis.
Pamenu, vyras sakė, kad kai bus visiškai striuka, jį galima parduoti ir pinigus išleisti Marijos masažui.“
Kas gi atsitiko? Ar garsusis aktorius buvo aiškiaregys ir atėjo tas baisusis metas, kai jau „visiškai striuka“?
Batalovų namų durys buvo atviros nedaugeliui – Jurijui Noršteinui (animacinio kino režisieriui, dailininkui, kurio bene žinomiausias filmas „Ežiukas rūke“), amžinatilsį aktoriui Inokentijui Smoktunovskiui...
Bet tarp jų atsidūrė ir N.Drožina – aktorė, nors jokių įsimintinų vaidmenų nėra sukūrusi, daugiausia epizodinius keliolikoje filmų, ir jos vyras teisininkas M.Civinas.
Šie žmonės atsirado Batalovų gyvenime, kai artistas dar buvo gyvas, – jie įkalbėjo menininką tapti jų globojamo Vidaus reikalų ministerijos Kultūros universiteto rektoriumi.
„Aleksejui buvo įdomu, jis vykdavo skaityti paskaitų apie Fiodorą Dostojevskį, Nikolajų Gogolį, pasakoti apie gyvenimą, – pasakojo G.Leontenko. – Taip N.Drožina ir pateko pas mus. Aleksejus sirgo, ji ir jos vyras visą laiką rūpinosi, padėdavo ir ko nors atnešdavo. Žodžiu, buvo dėmesingi ir paslaugūs.“
Prieš trejus metus, kai mirė A.Batalovas, geradariai ypač suaktyvėjo. Gitanai buvo patogu: jie atveždavo maisto produktų, Centriniuose literatų namuose (dar 1934 m. įsteigtas Maskvos rašytojų klubas, įvairių viešų ir privačių renginių vieta) rengė gimtadienius, minėjimus. Žinoma, viską už G.Leontenko pinigus, bet darė jie.
Be to, jų rūpesčiu ant A.Batalovo kapo buvo pastatytas paminklas – klaikus kičas su auksinėmis gervėmis, ant namo krantinėje pakabinta memorialinė lenta – vėlgi beskonybės viršūnė: A.Batalovas joje pavaizduotas su ženklu ant krūtinės – ar tai Socialistinio darbo didvyrio ordinu, ar kažkokiu kitu, – ten pat ir knygos, ir cerkvės, ir dar Dievai žino kas. Bet lenta kabo ir Gitanai tai labai svarbu.
Nors, kaip paaiškėjo iš pokalbio su „Moskovskij komsomolec“ žurnalistais, Gitanai nepatiko, kaip įamžintas jos vyro atminimas, inteligentiškumas ir įgimtas padorumas neleido pareikšti pretenzijų: „Jie padarė siaubingą Aleksejaus paminklą su auksinėmis gervėmis, nors aš norėjau kryžiaus. O kokią neskoningą memorialinę lentą sumanė! Marija piktinosi, bet aš tylėjau – man buvo nepatogu.
Naiviai maniau – juk žmonės dėl mūsų stengiasi, padeda. Aš visiškai paklusau jų valiai.“
A.Batalovo našlė papasakojo iš esmės nesudėtingą ir žmogiškai suprantamą istoriją, kaip prie jos, po vyro mirties likusios prislėgtos, sugniuždytos, bejėgės, su neįgalia dukterimi, prisiplakė N.Drožina ir M.Civinas: „Kai Aleksejus mirė, mane ištiko toks šokas, kad net verkti negalėjau. Viskas apmirė. Jie pasirūpino laidotuvėmis. Jie daugelio artistų laidotuves rengė Kino namų vardu. Nikita Michalkovas juos puikiai pažinojo, bet man apie juos nieko nepasakojo.
Aleksejus norėjo būti palaidotas Preobraženijės kapinėse, kuriose guli jo motina, mano motina, patėvis. Jie apsiėmė išmušti vietą.
Visą tą laiką reikėjo kažką pasirašinėti – tai vieną dokumentą, tai kitą, mokėti tai vieniems žmonėms, tai kitiems. Aš jais taip pasitikėjau, kad net atidaviau taupomąją knygelę.
Tuo metu beveik nevaikščiojau – iš širdgėlos atėmė kojas, jie apmokėdavo komunalines sąskaitas ir t.t.“
Pamažu Gitana visi atsidavė N.Drožinai ir M.Civinui. Juk seni draugai gyveno savo gyvenimą ir tik retkarčiais aplankydavo našlę, o šiedu neišeidavo iš buto.
„Jie pas mus kasdien, o jūs ateinate kartkartėmis“, – vis didėjantį prieraišumą prie šios šeimos aiškino draugams Gitana.
Susidarė tokia padėtis, kad draugai stengdavosi neužsukti tada, kai namuose būdavo ši porelė. Gitana viską versdavo pavydui: „Jums jie tiesiog nepatinka, bet jie – puikūs žmonės.“
Pirmasis skambutis nuskambėjo tada, kai A.Batalovo duktė iš pirmosios santuokos Nadežda sužinojo, kad Gitana jos pasitikėjimą pelniusiems žmonėms davė generalinį įgaliojimą tvarkyti visus reikalus.
Vėliau paaiškėjo, kad našlė nė nežinojo, kokį dokumentą pasirašė, nes sirgo katarakta, nematė, ką pasirašinėja, o M.Civinas tikino, jog parašo reikia dėl pagalbos Marijai.
Taip apgraibomis G.Leontenko pasirašė daugybę dokumentų. Akys atsivėrė tik tada, kai N.Drožina ir M.Civinas nusitaikė į tikrai šventą dalyką – užsiminė apie Marijos globą.
„Čia Gitana praregėjo! – „Moskovskij komsomolec“ korespondentams sakė artimas šeimos draugas. – Juk ji su Aleksejumi atidavė savo gyvenimą, kad padarytų Mariją teisės subjektu. Ji gavo aukštąjį išsilavinimą, rašo knygas. Ir staiga globa!
Ir čia Gitanai pirmą kartą šovė į galvą mintis: kaip tai? Kokia globa? Kuriam galui? Kad būtų galima disponuoti turtu? O jie jai: „Juk jūs pasirašėte dokumentus!“ Tačiau jokių dokumentų Gitana neturi!“
Šiuo metu istorijos stadija tokia: G.Leontenko ir M.Batalova kreipėsi į policiją tvirtindamos, kad įgaliojimai valdyti nekilnojamąjį turtą ir bankų sąskaitas išgauti apgaulės būdu, ir reikalaudamos iškelti baudžiamąją bylą N.Drožinai ir M.Civinui.
Kaip paaiškėjo iš pareiškimo, notariškai įforminti įgaliojimai, leidžiantys valdyti visą Batalovų šeimai priklausantį turtą, lėšas Rusijos ir užsienio bankuose, prieigą prie korespondencijos, teisė jų vardu sudaryti bet kokius sandorius.
„Mes likome be pragyvenimo lėšų“, – parašyta pareiškime.
Praėjusią savaitę Tyrimų komiteto bendradarbiai sulaikė M.Civiną bei N.Drožiną ir pateikė kaltinimus baudžiamojoje byloje dėl sukčiavimo. Vėliau pora paleista skyrus kardomąją priemonę.
Parengė Milda Augulytė
