Praėjusį savaitgalį per ne vien teigiama gaida nuskambėjusią kasmetę muzikos apdovanojimų ceremoniją M.A.M.A. viena nominacija skirta asmeniui už viso gyvenimo nuopelnus.
Šiemet taip pagerbtas žurnalistas, publicistas, muzikos kritikas, estrados ir masinių renginių režisierius, buvęs LTV laidos „Estrados orbitoje“ kūrėjas ir vedėjas K.Šiaulys.
Jis nuo jaunystės buvo linkęs į menus, lankė režisieriaus Juozo Miltinio Panevėžio dramos teatro aktorių parengimo studiją, vėliau baigė žurnalistikos studijas Vilniaus universitete ir dar įgijo estrados ir masinių renginių režisieriaus kvalifikaciją Anatolijaus Lunačiarskio teatro meno institute Maskvoje.
K.Šiaulys publikavo apžvalgas ir straipsnius spaudoje, vedė televizijos laidas, organizavo ir režisavo koncertus, festivalius, pramoginius renginius, kūrė dokumentinius muzikinius filmus apie įsimintinas lietuvių estrados asmenybes. Prieš kelis dešimtmečius tokio profilio specialistų Lietuvoje buvo ne tiek ir daug.
M.A.M.A. apdovanojimų proga paprašėme K.Šiaulio prisiminti savo kelią į pramoginę muziką.
– Kaip ir kodėl atsidūrėte pramoginės muzikos pasaulyje? Ar tai buvo jūsų aistra, ar tiesiog matėte neužpildytą nišą, kurioje plačios veiklos galimybės? Apskritai kaip tuo metu atrodė Lietuvos pramoginės muzikos laukas?
– Į pramoginės muzikos (estrados) pasaulį atėjau per spaudą. 1964 metais „Komjaunimo tiesa“ išspausdino pirmąją mano recenziją. Rašiau apie Kauno muzikinio teatro reviu „Myli – nemyli“.
Netrukus mano straipsnius, recenzijas ėmė spausdinti žurnalai „Jaunimo gretos“, „Kultūros barai“, „Švyturys“, savaitraštis „Literatūra ir menas“.
Anuo metu visi rimtesni spaudos leidiniai spausdino kino ir teatro kritikų darbus. Pamaniau: o kodėl nerašyti apie estradą? Vilniuje jos buvo daug: lietuvių ir užsienio ansamblių koncertai Valstybinės filharmonijos salėje, paskui ir Sporto rūmuose.
Nuolatinis koncertų lankymas ir rašymas iš tikrųjų buvo mano aistra. Taip atkreipiau į save kitų dėmesį. Kompozitorius Benjaminas Gorbulskis kvietė į naujų lietuvių kompozitorių dainų perklausas, kurios vykdavo Lietuvos radijo ir televizijos įrašų studijoje.
– Jums teko pridėti ranką prie sostinės „Dainavos“ naktinio klubo koncertinės programos. Kaip mena amžininkai, aštuntojo dešimtmečio pradžioje tai buvo tikras tokio pobūdžio pramogų žanro proveržis.
Kuo ji buvo išskirtinė, ar ją sudarydami rėmėtės kokiais nors pavyzdžiais, ar tai buvo savarankiška kūrybinė improvizacija? Kokias kliūtis teko įveikti, kad programa pasirodytų?
– Vilniaus restoranų ir kavinių tresto administrcija pakvietė vadovauti „Dainavos“ naktinio kokteilių baro koncertinės programos kolektyvui. Tuomet aš jau buvau pasimokęs Valstybinės konservatorijos Teatro fakultete, Panevėžio dramos teatro aktorių parengimo studijoje.
Naktinio baro scena man pasirodė kaip puiki vieta, kur galima rengti varjetė stiliaus programas. Daina, choreografija, spalvingi kostiumai, išmoningas apšvietimas – visa tai turėjo vienyti gera vakaro nuotaika. Mažasis estrados teatras!
Kūrėme drauge su baletmeisteriais Broniumi Kelbausku, Elegijumi Bukaičiu, kostiumų dailininke Viktorija Gatavynaite. Visas kliūtis padėjo įveikti didelis kūrybinis entuziazmas, nuolatinės repeticijos, darnus viso ansamblio darbas.
Visų mūsų ieškojimų rėmėjas buvo tuometinis „Dainavos“ restorano direktorius J.Vaitkus.
– Tapote tarsi antruoju prieškario estrados dainininko Antano Šabaniausko krikštatėviu. Kaip tai atsitiko?
– A.Šabaniauskas buvo mano didžiausias atradimas. Jis po didžiulės pertraukos į sceną sugrįžo dainuodamas 1972-ųjų Naujųjų metų „Dainavos“ kokteilių baro meninėje programoje.
Tai buvo tikra sensacija. Dar ir dabar akyse matau iš JAV atvykusias lietuves moteris, A.Šabaniausko amžininkes, kurios neslėpė didžiulio džiaugsmo išvydusios vėl dainuojantį savo numylėtinį.
– Televizijoje atsidūrėte pačiais tikriausiais sąstingio metais, bet sugebėjote rengti kultinę muzikinę laidą „Estrados orbitoje“.
Kaip tai pavyko? Ką savo laidoje akcentuodavote, kokių naujienų stengdavotės pateikti? Kaip įveikdavote cenzūros užkardas?
– Lietuvos televizijoje buvau paskirtas vadovauti Muzikos redakcijos lengvosios muzikos ir pramoginių laidų skyriui. Atėjau iš savaitraščio „Literatūra ir menas“, kur taip pat dirbau muzikos skyriuje.
O laidą „Estrados orbitoje“ pradėjau 1986-ųjų rudenį, kai jau buvo „perestroikos“ metai. Čia taip pat nenorėjau dirbti rutininio darbo, tad sumaniau šią laidą.
Tai buvo muzikinis žurnalas su reportažais iš koncertų Vilniaus sporto rūmuose, įrašais iš televizijos studijos ir, žinoma, užsienio roko ir popmuzikos vaizdo klipai, koncertų fragmentai.
– Iš kur imdavote medžiagos laidai, kas buvo jūsų talkininkai?
– Iš pradžių persirašinėdavau atskiras dainas iš privačių vaizdajuosčių savininkų. Galimybės pasikeitė, kai Lietuvos televizija pastatė palydovinės televizijos anteną.
Tiek turinio, tiek ir techninės kokybės prasme turėjau nemažą pasirinkimą. Peržiūrėjau daugybę roko ir popmuzikos atlikėjų įrašų.
„Estrados orbitoje“ pasirodė pačių įvairiausių stilių atlikėjai: nuo „Modern Talking“, „Cocteau Twins“ iki „T.Rex“ ir „Deep Purple“.
– Viena jūsų iniciatyvų – konkursas „Jaunimo estrada“. Priminkite, kas tai per renginys, koks jo indėlis į Lietuvos pramoginę kultūrą?
– „Jaunimo estrada“ – 1987–1997 metais vykęs populiariausių lietuviškų dainų dešimtuko rinkimo konkursas. Jis buvo surengtas Klaipėdoje, Marijampolėje, Panevėžyje, Jonavoje, Alytuje, o baigiamieji metų konkursai vykdavo Vilniaus sporto rūmuose.
Visais atvejais siekiau muzikinės demokratijos.
Siekiau šlovinti ne vieną kitą jau žinomą atlikėją, labiau rūpėjo sudaryti galimybę pasirodyti naujoms talentingoms jaunimo muzikinėms grupėms.
– Buvote didelių renginių, koncertų režisierius, prodiuseris.
Ką iš jų pats norėtumėte išskirti, dėl ko ypač didžiuojatės? Kodėl?
– 2000 ir 2001 metais Nidoje vyko rokenrolo 50-mečiui skirti festivaliai, rengiau naujametę 2000-ųjų Lietuvos televizijos programą.
Šia proga norėčiau padėkoti LRT televizijos kolegoms, muzikiniams bendražygiams, kurie prisidėjo kuriant, puoselėjant nacionalinę pramogų kultūrą.
