G. Drukteinis – atvirai apie gyvenimą po infarkto: „Sunku gyventi baiminantis antro išjungimo“

2021 m. balandžio 10 d. 12:27
„Kai išgyveni tokią situaciją, imi suprasti, kad kiekviena akimirka gali būti paskutinė“, – kalbėjo prieš porą metų infarktą patyręs žurnalistas Giedrius Drukteinis (51 m.). Vis dėlto aktyvų gyvenimo būdą propaguojantis vyras nuolat neria į naują veiklą. Jis įkūrė interneto puslapį poinfarkto.lt. O neseniai „Lietuvos ryto“ televizijoje pasirodė nauja jo vedama laida.
Daugiau nuotraukų (22)
Kaip išmokti švaraus gyvenimo abėcėlės? Juk turėtų būti ne tas pat, kokiu oru kvėpuojame, kokį vandenį geriame, kokia žeme vaikštome.
„Lietuvos ryto“ televizijos laidos „Švarūs miestai“ vedėjas G.Drukteinis leidosi į kelionę po Lietuvą, kad papasakotų, kaip švarėja aplinka.
Laidoje kalbama apie atliekų rūšiavimą ir perdirbimą, siekį sumažinti aplinkos, vandens, net šviesos taršą, triukšmo ir į atmosferą išmetamų dujų perteklių.
– Ar pastebite, kad mes gyvename ekologiškiau?
– Dar reikia daug ką padaryti, bet mane nuoširdžiai džiugina tai, kad einame teisinga kryptimi, kad žmonės vis labiau linkę rūšiuoti ir moderniai naikinti pavojingas atliekas.
Aišku, rezultatą pamatysime greičiausiai po kelių dešimtmečių, optimistiškiausiais skaičiavimais – gal po keliolikos metų, bet darome tai, už ką mums padėkos ateinančios kartos.
Smagu, kad žmonės, atidarę sveikų produktų parduotuvėles, gal ir negauna didelio pelno, bet vis tiek atkakliai siekia propaguoti sveiką, ekologišką gyvenimo būdą. Aš visada paremiu tokį verslą, pirkdamas maisto produktus ar buities prietaisus.
– Kaip keitėsi jūsų požiūris į ekologiją?
– Esu iš tos kartos, kuri manydavo, kad atliekas galima mesti bet kaip – vis tiek kažkokia nematoma ranka jas išrūšiuos ir pasirūpins jų tolesniu likimu.
Bet laikai keičiasi.
Mano dukra Marija dar paauglystėje pirmoji mūsų šeimoje pradėjo diegti ekologines idėjas, prie jos prisidėjo žmona Rima. Galiausiai ir aš buvau priverstas atsakingiau pasižiūrėti į šį reikalą.
Jau kuris laikas visiškai nesipriešindamas rūšiuoju atliekas.
– Ar ir vartojimo kultūra keičiasi?
– Mano kartos žmonėms trūko įvairių daiktų – nuo džinsų iki kramtomosios gumos. Kai visa tai, apie ką svajojome, atsirado rinkoje, norėjosi visko – užsivilkti, paragauti, paliesti, gal net sukaupti juodai dienai.
Tikrai buvau aktyvus vartotojas, tačiau atėjo branda ir suvokimas, kad daiktų turi turėti tiek, kiek reikia patogiam gyvenimui.
– Egzistuoja ir vidinė ekologija. Mus labiausiai teršia stresas, netinkamas gyvenimo būdas. O tada prilimpa ir įvairios ligos. Kaip jūsų požiūris į tai pasikeitė po širdies smūgio, patirto 2019 metų gegužę?
– Sužinojau, kad prieš kelias dienas pakirstas infarkto mirė mano klasės draugas – geras žmogus, atletiškas, puikiai susitvarkęs gyvenimą.
Tai buvo tarsi patvirtinimas, kad mirtis yra visada šalia mūsų.
Mane užklupusi nelaimė iš esmės pakeitė gyvenimo būdą. Atsikračiau žalingų įpročių, pradėjau gyventi pagal režimą. Susireguliavau mitybą.
Tačiau priėjau prie galutinės išvados, kad dauguma bėdų kyla dėl streso. Mes nuolat esame kuo nors nepatenkinti.
Atrodo, kad kitiems sekasi geriau nei mums, kiti gražesni, jaunesni, turi prabangesnius automobilius, ypatingesnių aksesuarų, gal dažniau keliauja po pasaulį ar nuolat valgo gurmaniškus patiekalus.
Ir dar visada plačiai šypsosi nuotraukose, demonstruojamose interneto platybėse.
Tada kyla susierzinimas, esame priversti sukti galvą, kaip aplenkti kitus, vildamiesi pasiekti kuo daugiau malonumo. Bet juk visa tai yra tik iliuzija.
Visi tie daiktai, egzotiškos išraiškos iš tikrųjų slepia begales žmogiškųjų problemų.
– Kaip jūs kovojate su stresu?
– Visos bėdos prasideda galvoje – yra būdų, kaip koreguoti savo gyvenimą. Visų pirma reikia laiką leisti su žmonėmis, iš kurių girdi tai, kas neerzina, nekelia pavydo, nuoskaudos, pykčio, kartėlio.
Antra, reikia į viską žiūrėti ciniškiau ir pašaipiau – įjungti vidinį filtrą ir klausantis politinių įvykių apžvalgos, ir vartant aukštuomenės kronikos puslapius.
Trečia, būtina dėmesį sutelkti į savo paties veiklą, dienos režimą, kurie atimtų galimybę tįsoti lovoje, maigyti televizoriaus pultelį ir sekti kitų žmonių sėkmės istorijas.
Juk vėliau plaksi save mintimis: „O kodėl tai vyksta ne man?“
– Kokio režimo laikotės?
– Stengiuosi eiti miegoti kuo anksčiau ir keltis kuo vėliau. Daug judu. Per dieną nueinu 5–10 kilometrų. Minu stacionarų dviratį.
Valgau nustatytu laiku, mano racionas – pusiau sveikuoliškas. Tiesa, kartais paskanauju ir greitojo maisto. Kam priešintis, jeigu organizmas įsakmiai pradeda reikalauti kavos ar mėsainio?
Ko žmonėms dažniausiai pristinga, kai jie bando gyventi sveikai? Kodėl tam tikri dalykai būna sunkūs?
Pavyzdžiui, daug kas nežino, apie ką galvoti einant ilgą distanciją.
Jei eidamas keiksiesi laukdamas kelio pabaigos, antrą kartą į ilgą pasivaikščiojimą nebenorėsi išeiti.
Aš vaikščiodamas mokausi užsienio kalbų, klausausi įgarsintų knygų. Kartais bandau eiliuoti, bet ne tam, kad kada nors išleisčiau poezijos knygą. Rimuodamas žodžius mankštinu protą.
Kartais imu niūniuoti kokią nors melodiją. Ką gali žinoti, gal tai virs šlageriu. (Juokiasi.)
Neberūkau, esu aktyvus nerūkimo propaguotojas, esu sukūręs tinklalapį poinfarkto.lt
Laukiu nesulaukiu, kada pasibaigs karantinas. Tada imsiu važinėti po Lietuvą, bursiu žmones, patyrusius širdies smūgį. Noriu sutelkti bendruomenę, kad vienas kitam padėtume, patartume, palaikytume. Viso to reikia, kad išvengtume antro infarkto.
– Ar ištikus rimtai bėdai neatsiranda baimė, kad tai gali pasikartoti?
– Ji mane persekiojo maždaug metus. Juk infarktas ištinka staiga – vieną sekundę kalbiesi, o kitą kažkas tavyje išjungia jungiklį.
Kai išgyveni tokią situaciją, puikiai supranti, kad kiekviena akimirka gali būti paskutinė.
Ta mintis slegia ir nepaleidžia.
Būdavo, keliu šaukštą prie burnos ir svarstau – ar pakelsiu iki galo? Pakeliu, nuryju gurkšnį sriubos – na, viskas gerai. Gyvenu toliau.
Pasemiu kitą šaukštą – ir vėl mąstau, kuo viskas baigsis.
Sunku gyventi baiminantis antro išjungimo.
Bet tai normali, psichologiškai pagrįsta būsena – po metų viskas stojo į vietas. Dabar jau negalvoju apie paskutinę gyvenimo akimirką, nors neignoruoju, kad tai gali įvykti.
– Ar pajutus mirties alsavimą pasikeitė jūsų santykiai su artimaisiais?
– Mirtis nuo infarkto – greita ir neskausminga.
Ir grįžimas į gyvenimą yra toks pat. Vieną akimirką mėgaujiesi gyvenimu, o kitą atsibundi reanimacijos palatoje prijungtas prie aparatų. Pats nesuvoki, kodėl taip atsitiko. O tada pamatai, kiek skausmo suteikei artimiesiems, kaip jie nerimauja, aukojasi, kad pasveiktum.
Tada apima troškimas, kad jie daugiau niekada nepatirtų ir nepajustų praradimo kartėlio, sielvarto, širdgėlos.
Tuomet staiga pradedi gyventi ne dėl savęs, o dėl kitų.
Pagalvoju ir apie tai, kiek po infarkto suvartojau kompensuojamųjų vaisų, kiek valstybei kainavo mane pastatyti ant kojų. Dėl to dabar jaučiuosi skolingas visuomenei plačiąja prasme.
Noriu tą skolą grąžinti, todėl ir užsiimu šviečiamąja veikla.
– Ar žmonės noriai kreipiasi pagalbos, klausia patarimų?
– Nesakyčiau, kad kreipiasi labai dažnai, bet aš juos suprantu.
Tokių bėdų patyrę žmonės nori jas užmiršti, stengiasi kiek įmanoma mažiau kalbėti apie sukrečiančią patirtį, nes tai atgaivina daug neigiamų išgyvenimų.
– Jūs – etiketo, estetikos, etikos, stilingos aprangos žinovas. Gal dabar stiliaus ritualams tapote atsainesnis?
– Etiketas ar estetika plačiąja prasme nėra paviršutiniški, tušti ar nereikalingi dalykai.
Jie ir sukurti tam, kad mums būtų lengviau tarpusavyje bendrauti.
Tarkime, šiukšlių tvarkymo ir rūšiavimo procesas irgi yra reglamentuotas etiketo. Nes visi žinome, kad šiukšlių maišelį reikia užrišti ir įmesti į tam tikrą konteinerį.
Jei numesi šiukšlę ne ten, kur reikia, pagal įstatymą nebūsi persekiojamas. Bet čia ir prasideda etiketo dalykai.
Sąmoningas žmogus jausis nepatogiai, nes žinos, kad padorūs žmonės taip nedaro.
– Dažnai pabrėžiate, koks turi būti vyrų kojinių ilgis, kokios kelnės, kaklaraištis, aksesuarai. Tačiau reglamentų įrėmintas žmogus gali patirti stresą.
Gal jis norėtų būti panašus į Giedrių Drukteinį, tačiau neturi tokių kojinių, nežino, kur jų gauti.
– Tada pasverkime, kada ir kur jis patirs didesnį stresą.
Sakykime, neturi kojinių iki kelių ir atsiduri elegantiškų žmonių kompanijoje. Sėdi užsimetęs koją ant kojos, o iš po atsmauktos klešnės matyti plaukuota, blyški blauzda.
Išvydęs tokį save nuotraukose ar išgirdęs mylimo žmogaus pastabą gali patirti didesnį stresą, nei sukdamas galvą, kur gauti puskojines.
Juk nusipirkęs reikiamas kojines tiesiog išspręsi problemą.
Jeigu į šventę, kurioje visi vilki smokingais, ateisi apsirengęs kasdieniškai, jausiesi balta varna.
O jeigu ateisi apsirengęs taip, kaip nurodyta aprangos kode, visam pasauliui pademonstruosi, kad išmanai žaidimo taisykles, gyvenimą vertini rimtai, su tavimi galima turėti reikalų, pasitikėti.
Tai juk nėra tie dalykai, kuriuos darant reikia eiti į kompromisus su savo sąžine ar kalbėti tai, kam nepritari.
– Ar jums kartais nesinori išlįsti iš kostiumo, atrodyti laisviau, mūvėti džinsus, vilkėti paprastą megztinį?
– Be abejo, neretai aš taip ir atrodau. Nors kažkada kovojau prieš džinsus, staiga jie atsirado mano garderobe.
Aš esu už laisvumą, bet pabrėžiu, kad viskam yra savo vieta ir laikas.
SveikataGiedrius DrukteinisInfarktas
Rodyti daugiau žymių

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App StoreGoogle Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.