Anthony Hopkinsas: „Prisimenu viską, kas man atsitiko nuo trejų metų“

„Svarbiausia žmogui – atmintis“, – įsitikinęs aktorius Anthony Hopkinsas (83 m.), „Oskarą“ pelniusiame filme „Tėvas“ („The Father“) suvaidinęs personažą, nebeatpažįstantį net tų, su kuriais gyvena, painiojantį laiką ir savo paties gyvenimo įvykius.

A.Hopkinsas: „Man 83 metai, taigi nelabai sudėtinga vaidinti senukus.“<br>„Reuters“ / „Scanpix“ nuotr.
A.Hopkinsas: „Man 83 metai, taigi nelabai sudėtinga vaidinti senukus.“<br>„Reuters“ / „Scanpix“ nuotr.
A.Hopkinsas už vaidmenį filme „Tėvas“ („The Father“) pelnė „Oskarą“.
A.Hopkinsas už vaidmenį filme „Tėvas“ („The Father“) pelnė „Oskarą“.
Daugiau nuotraukų (2)

Lrytas.lt

May 14, 2021, 6:53 AM, atnaujinta May 14, 2021, 6:53 AM

Floriano Zellerio režisuota drama apie nenorintį susitaikyti su likimu Alzheimerio ligos kamuojamą senuką buvo nominuota šešiems „Oskarams“, gavo du – už geriausią pagrindinį vyro vaidmenį, kurį atliko A.Hopkinsas, ir geriausią adaptuotą scenarijų.

Velse gyvenantis aktorius nevyko į „Oskarų“ teikimo ceremoniją Los Andžele. Maža to, jis nepasirodė ceremonijoje ir nuotoliniu būdu, nes tuo metu, kai iškilmių vedėjai skelbė jo pergalę, paprasčiausiai miegojo.

Jį pažadino vadybininkas ir pranešė žinią apie laimėjimą.

Aktorius apsidžiaugė ir vėl užmigo.

Sušvelninus karantiną duris atveriantys Lietuvos kino teatrai sezoną pradėjo festivalio „Kino pavasaris“ filmais. Tarp jų – ir „Tėvas“.

Ta proga „TV antenos“ skaitytojams pateikiame pokalbį su A.Hopkinsu, kuriame aktorius papasakojo, koks jo santykis su savąja atmintimi, ir apie tai, kaip sunku, bet būtina sulaukus brandaus amžiaus vėl ieškoti gyvenimo prasmės.

– Prisipažinkite: jūs pamatėte spektaklį „Tėvas“ pagal F.Zellerio pjesę ir iškart panorote nusifilmuoti to paties pavadinimo filme?

– Ot ir ne! Aš nemačiau spektaklio. Viskas buvo kur kas proziškiau. Susitikau su režisieriumi F.Zelleriu ir scenarijaus bendraautoriu Christopheriu Hamptonu.

Beje, su Christopheriu jau anksčiau buvome dirbę kartu. Prieš tai, žinoma, perskaičiau scenarijų – jis buvo puikus.

Taigi susitikome viešbutyje, neskubėdami papusryčiavome, po to pasakiau, kad man labai patinka scenarijus ir mielai suvaidinsiu, tačiau yra vienas mažytis „bet“.

Paaiškinau, kad dabar man pats darbo filme „Du popiežiai“ („The Two Popes“, rež. Fernando Meirellesas) įkarštis, o juk „Tėvas“ – nepriklausomas filmas ir tokiais atvejais viską lemia finansavimas.

Žodžiu, pasakiau, kad mielai nusifilmuosiu, jeigu jie manęs palauks.

Florianas sušuko, kad, žinoma, palauks. O toliau jūs žinote: mes sukūrėme filmą ir tai buvo puikus darbas, vienas geriausių per mano gyvenimą. Su didžiausiu malonumu jį prisimenu.

– Vaidmuo buvo perrašytas specialiai jums. Jūsų personažo vardas taip pat Antonis, jis gimė tą pačią dieną kaip jūs. Kiek „Tėvas“ jums asmeniškas filmas?

– Man 83 metai, taigi nelabai sudėtinga vaidinti senukus, nors aš dar gana stiprus ir žvalus.

Niekas iš mano tėvų nekentėjo nuo demencijos, nors tėvas paskutiniais gyvenimo metais buvo paniręs į gana stiprią depresiją. Nepasakyčiau, kad buvau nuolatinis tos būsenos liudytojas, bet gebėjau suvokti, kaip sunku artimiesiems šalia tokio žmogaus.

Filme „Tėvas“ yra scena, kai mano herojus flirtuoja su mergina, kurią vaidina Imogen Poots, o po to staiga pradeda elgtis chamiškai ir mato jos sutrikimą.

Kai vaidinau tas scenas, jaučiausi baisiai kaltas Oliviai Colman, savo ekrano dukteriai.

Beje, man buvo labai malonu dirbti su visais partneriais. Esu tokio amžiaus, kai vertini ne tik tai, kad esi dar gyvas, bet ir tai, kad tau pasisekė tiek laiko gauti puikius vaidmenis ir dirbti su aukščiausio lygio aktoriais.

– Po Elizabeth II vaidmens seriale „Karūna“ („The Crown“) Olivia yra labai paklausi aktorė. Ar ilgai su ja repetavote?

– Šito neprireikė. Jei scenarijus parašytas taip gerai, kaip „Tėvo“ atveju, jis tampa maršrutu, kuriuo reikia važiuoti nesidairant į šalis.

Taigi pirmoji diena, kai pradėjome dirbti su Olivia, buvo ir pirmoji filmo scena.

Filmavome chronologine tvarka.

O tą sceną mes su Florianu greitai sumetėme tiesiai filmavimo aikštelėje, taigi vėliau net nerepetavome.

Lengva dirbti, jeigu puikiai moki savo tekstą, o man jį išmokti tas pat, kas išgerti vandens.

– Ar nebijote kada nors prarasti atminties? Kaip ją lavinate?

– Atmintis – nuostabus dalykas. Aš labai daug skaitau, tapau, skambinu fortepijonu ne mažiau kaip penkis kartus per savaitę, nors nesu koncertuojantis muzikantas. Tačiau tai puikus pratimas!

Dar aš įsimenu scenarijus. Būti aktoriumi naudinga todėl, kad reikia mokytis scenarijus, ir aš tai nuolat kartoju jauniems artistams, net tiems, kurie nori tik improvizuoti.

Mokytis scenarijų – tai priversti smegenis dirbti.

Man patinka, kai visą tekstą įsimenu taip, kad, pažadintas vidurnaktį, galėčiau jį pakartoti nuo pradžios iki galo. Man regis, kaip tik dėl to mano smegenys sveikos.

Žinoma, dar yra dieta, mankšta, tačiau atmintis – svarbiausia, ką turiu.

Manoji atmintis puiki, ilgaamžė, prisimenu viską, kas man atsitiko nuo trejų metų.

Galiu pakartoti visas replikas iš spektaklių, kuriuose vaidinau prieš daugelį metų.

Jei prarandi atmintį – tai pragaras, tu paprasčiausiai neturi už ko užsikabinti.

Atmintis – galingiausias ir svarbiausias, gyvybiškai būtinas žmogaus instrumentas.

– Taigi jūs siūlote visiems aktoriams mokytis daugiau tekstų?

– Ypač tuo atveju, jeigu jie rengiasi vaidinti scenoje. Kai buvau jaunas, daugiau dėmesio skyriau herojaus elgesio analizei negu jo replikoms.

Tačiau dabar svarbiausiu dalyku laikau įsiminti kiekvieną žodį, kiekvieną scenarijaus detalę, o kai tai padarai, atsiranda neįtikėtinas visiškos laisvės pojūtis.

Nebėra kur suklupti, gali daryti tai, ką nori, net improvizuoti iki begalybės.

– Ar taip jums atsitiko ir „Tėve“?

– Pradėkime nuo to, kad filmavimo aikštelėje tvyrojo nuostabi atmosfera. Tai buvo mažytė studija Londono šiaurės vakaruose.

Apšvietimas žadino depresyvios dienos šviesos užmiesčio name pojūtį.

Aš visu tuo persiėmiau, todėl jau beveik nekreipiau dėmesio į aplinkos pokyčius, kuriuos darė Florianas.

Man tiesiog reikėjo vaidinti normalų žmogų, kuris išsivirė kavos, užėjo į kambarį ir staiga sutiko ten „nepažįstamąjį“. Čia jau reikėjo nebevaidinti.

Tiesiog pateikti įprastus klausimus: „Ką jūs čia veikiate?“, „Kas jūs?“, „Kas čia vyksta?“

Florianas iš manęs reikalavo tik to. Jis buvo nuostabus: atviraširdis, lengvai bendraujantis, niekada nebandantis daryti spaudimo.

– Ar jūs pats kuo nors praturtėjate vaidindamas kitus žmones? Ar tai keičia jūsų gyvenimą?

– Manau, kad taip. Kai sensti, tenka permąstyti save, savo kelią, ieškoti naujos gyvenimo prasmės.

Šis filmas privertė mane susimąstyti apie savo praeitį, apie tėvus, pajusti tam tikrą švelnų liūdesį dėl to, kas praėjo.

Filmo pabaigoje mano herojus staiga suvokia, kad jo mamos nebėra.

Mes ilgai kūrėme šią sceną, ji niekaip nepavykdavo, taigi nutarėme padaryti nedidelę pertrauką.

Staiga prisiminiau, kaip vežiau mamą į ligoninę paimti tėvo daiktų po jo mirties. Tai buvo beveik prieš 40 metų.

Tuomet aš paėmiau akinius, bloknotėlį ir Amerikos žemėlapį. Kartą aš jam pažadėjau, kad mudu pervažiuosime per visas JAV iki pat Los Andželo.

Ir štai vaidindamas paskutinę sceną mačiau visa tai. Filmo pabaigoje kamera išplėšia akinius ir knygą.

Visa tai taip neįtikėtinai trapu! Kuo toliau, tuo stipriau tai jaučiu.

Mane gąsdina tas gyvenimo trapumas, kita vertus, dėl to aš jaučiu vis didesnį pasitenkinimą.

– Kaip tai suprasti? Papasakokite.

– Pavyzdžiui, man patinka matyti per televizorių seniai išėjusius vaikinus, tokius kaip, tarkim, Frankas Sinatra.

Jų nebėra, bet yra kažkokia reikšminga pergalė, kad aš vis dar čia. Kad aš nugyvenau visus tuos metus.

Kartais man atrodo, kad kažkas kitas, o ne aš parašė visą mano gyvenimo istoriją. Nieko negaliu paaiškinti apie savo egzistavimą ir nenorėčiau mestis į religiją arba mistiką, bet vis dėlto jaučiu, žinau, kad yra kažkas virš visų mūsų.

Ir tas kažkas yra už ribos to, ką aš kada nors gebėsiu suprasti.

Kas yra laikas? Kas yra senėjimas? Kodėl mes gimstame bejėgiai vaikai ir tampame tokie pat bejėgiai pabaigoje?

Visi mūsų laimėjimai blanksta. Tu pradedi galvoti: kam viso to reikėjo?

Bet žinote ką? Nuostabiausia būti gyvam. Ir sulaukti amžiaus, kai pagaliau galėsi pasakyti: vis dėlto vertėjo gyventi!

Visas gyvenimas – scenoje ir ekrane

* Seras Philipas Anthony Hopkinsas – britų teatro ir kino aktorius, režisierius, kompozitorius. Baigė Velso karališkąjį muzikos ir dramos koledžą Kardife, po tarnybos kariuomenėje įstojo į Londono karališkąją dramos meno akademiją.

* Nuo 1965 metų dirbo Karališkojo nacionalinio teatro trupėje, tuomet pradėjo filmuotis kine. Tęsti kino karjeros išvyko į JAV.

* 1973-iaisiais gavo BAFTA premiją už Pjero Bezuchovo vaidmenį rusų rašytojo Levo Tolstojaus romano „Karas ir taika“ ekranizacijoje, 1992-aisiais – už vaidmenį filme „Avinėlių tylėjimas“ („The Silence of the Lambs“), 2008-aisiais – „Dienos pėdsakais“ („The Remains of the Day“).

* A.Hopkinso filmografijoje – daugiau kaip šimtas kino filmų ir TV serialų. Garsiausias iki šiol buvo trileris „Avinėlių tylėjimas“. Už Hanibalo Lekterio vaidmenį 1992-aisiais aktorius apdovanotas „Oskaru“.

* Antrąjį „Oskarą“ 2021-aisiais gavo už pagrindinį vaidmenį dramoje „Tėvas“. Šiame filme jis puikiai suvaidino nuo sklerozės kenčiantį, vizijų nuo tikrovės neskiriantį seną intelektualą, kurio sąmonėje keisčiausiai sumišę įvairių metų įvykiai.

* 1987-aisiais karalienė Elizabeth II A.Hopkinsui suteikė Britanijos imperijos ordino komandoro, 1993-iaisiais – riterio bakalauro titulą.

Parengė Matilda Aleksandravičė 

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.