Neitališkiausia iš italų kino žvaigždžių, intelektualiojo kino ir itališkų komedijų dievaitė, Michelangelo Antonioni mūza – taip apibūdinama aktorė M.Vitti. Ji vienodai sėkmingai vaidino dramose ir komedijose, jos partneriai buvo kitos to meto žvaigždės: Alainas Delonas, Marcello Mastroianni, Alberto Sordi. Ji pakeitė supratimą apie tai, kokia turi būti komedijų herojė.
Tikrasis M.Vitti vardas ir pavardė – Maria Louisa Ceciarelli. Ji gimė 1931 metais Romoje, šeimoje, neturinčioje nieko bendra su kinu, vėliau persikėlusioje gyventi į Siciliją.
Mergaitė nuo vaikystės svajojo tapti artiste. Būdama vienintelė duktė šeimoje, pirmuosius pasirodymus ji rengdavo broliams, kad atitrauktų dėmesį nuo Antrojo pasaulinio karo baisumų.
„Per karą mūsų šeima gyveno Sicilijoje. Prasidėjo bombardavimas ir mes nubėgome į rūsį. Nežinojome, ką daryti, žmonės aplinkui verkė.
Ir mes sumeistravome teatrą: pakabinome antklodę, pasidarėme lėlių, nupaišėme akis, nosį, burną ir ką nors kalbėdavome. Tai buvo mano pirmieji pasirodymai“, – dalijosi prisiminimais aktorė.
Scenoje ji debiutavo keturiolikos metų nedideliame Romos teatre. Tėvai nepritarė jos aktorinei karjerai, motinos nuomone, scena galėjo pražudyti jos dukters „kūną ir sielą“. „Tu niekada nevaidinsi! Tik per mano lavoną“, – grasino motina.
Apskritai M.Vitti santykiai su tėvais buvo įtempti, ji prisiminė juos kaip labai griežtus žmones.
Aktorystė padėjo merginai bent kuriam laikui ištrūkti iš tikrovės.
„Kai būdama keturiolikos su puse beveik nutariau, kad man užtenka gyvenimo, supratau, kad galiu vaidinti, tiesiog apsimetinėti kuo nors kitu ir kuo daugiau juokinti žmones scenoje ir ekrane.
Gyvenime viskas buvo daug sudėtingiau“, – paaiškino aktorė.
Kai jai sukako 18 metų, tėvai ir broliai emigravo į JAV. M.Vitti liko Italijoje ir devyniolikos įstojo į Teatro akademiją. Tėvai, kaip ir anksčiau, nepritarė dukters profesijai.
„Motina manęs gėdijosi. Kai kalba pasisukdavo apie vaikus, ji sakydavo: „Turiu puikų sūnų, teisininką, ir dar vieną – garsų žurnalistą.“
Po to tyliai pridurdavo: „Dar turiu dukterį aktorę“, – pasakojo M.Vitti.
Baigusi akademiją jauna aktorė vaidino teatre, kur susipažino su režisieriumi Sergio Tofano. Jis ir pasiūlė merginai susigalvoti skambų pseudonimą. Taip aktorė susigalvojo Monicos Vitti vardą, padarytą iš motinos mergautinės pavardės Adele Vittiglia. Tuo metu M.Vitti bandė vaidinti televizijoje, tačiau didelės sėkmės nesulaukė.
Posūkis jos gyvenime įvyko po pažinties su italų kino genijumi – režisieriumi M.Antonioni.
Į M.Antonioni gyvenimą ji įsiliejo panašiai kaip išryškėja fotovaizdas jo šedevre „Fotopadidinimas“ („Blow-Up“).
Iš pradžių režisierių patraukė kimokas aktorės balsas, kurį jis išgirdo Georges’o Feydeau farse, ir jis pakvietė ją įgarsinti vaidmenį savo filme „Riksmas“ („Il grido“, 1957 m.).
Po to jis užsuko į garso įrašų studiją, ilgai žiūrėjo į M.Vitti ir ištarė: „Jūsų gražus pakaušis, reikia jus filmuoti.“
Ji pyktelėjo: „Jūs mane filmuosite tik iš nugaros?“ Ir čia jis pagaliau pamatė jos akis.
„Tai keisčiausia jos kūno dalis. Jos visą laiką klaidžioja, tačiau įžvelgia didžiausias paslaptis. Tai žvilgsnis būtybės, kuri ieško ir negali surasti, kur baigti savo skrydį“, – sakė M.Antonioni.
Per dešimt jų meilės metų atsirado keturi šedevrai apie, kaip buvo madinga sakyti 7-ajame dešimtmetyje, „nekomunikabilumą“. Jų herojės ekrane taip pat tarsi ryškėjo, iki galo neišryškėdamos, nieko neatlikdamos. Išvengdavo psichologinių ir socialinių traktuočių, kaip ir vyrų glėbio.
Aukštuomenės panelė Klaudija filme „Nuotykis“ („L’Avventura“, 1960 m.) paskubomis vogė, bet čia pat ir neteko dingusios draugės, kurios ieškojo, bet nerado. Valentina, turtinga dukrelė, paskubomis viliojo M.Mastroianni herojų „Naktyje“ („La Notte“, 1961 m.), bet taip ir nesuviliojo.
Vertėja Vitorija „Užtemime“ („L’eclisse“, 1962 m.) paprasčiausiai plaukė per gyvenimo bangas, pamiršdama nueiti į pasimatymą, kaip pamiršdavo ir jos naujasis meilužis.
Depresuota ir neurotiška, seksualiai frustruojanti inžinieriaus žmona Džulijana „Raudonojoje dykumoje“ („Il deserto rosso“, 1964 m.) tiesiog siaubingai bijojo gyvenimo.
M.Vitti tvirtino: „Nesvarbu, kas nutinka mano herojėms. Žmonėms atrodo, kad įvykiai – tai, apie ką filmas pasakoja. Netiesa. Filmas kalba apie vidinius personažų pokyčius.“
Taip, modernizmas, rišlaus siužeto atsisakymas, vidinis pasaulis – M.Antonioni ir M.Vitti kūrybinio bendradarbiavimo neatsiejami dėmenys, tačiau šio bendradarbiavimo magija tuo neapsiribojo.
M.Antonioni skelbė, kad aktorius jam lygiavertis su bet kuriuo aplinkos elementu – siena, medžiu ar debesimi. Tačiau M.Vitti taip pajungdavo aplinką, kad ji tapdavo jos sielos projekcija, jos vidiniu kraštovaizdžiu. Viskas buvo ji: ir Lipario salos uolos, ir isteriškas vertybinių popierių biržos skruzdėlynas.
„Raudonojoje dykumoje“ M.Antonioni dažė žolę, medžius ir sienas ekstravagantiškomis spalvomis, kad jų kontrastai bylotų apie Džulijanos palūžusios dvasios kontrastus. Tokio visiško režisieriaus ir aktorės susiliejimo kinas dar nebuvo matęs. M.Vitti buvo M.Antonioni įsikūnijimas, jos akys – jo akys.
Vienintelis dalykas, kurį ji iš esmės vis dėlto padarydavo, – įsižiūrėdavo: į šeimos nuotraukas ant meilužio buto sienų, į lėktuvus oro uoste, į sugniuždyto biržos maklerio veidą – ar jis nusižudys, ar nenusižudys.
Ir pirmiausia – į save: Vitorija, įsisegusi į ausis žiedus ir darydamasi kovinį makiažą, prieš veidrodį sušoka afrikietišką šokį, o po to sustingsta, įsižiūri į savo atvaizdą, tačiau nemato arba neatpažįsta savęs.
Rafinuotas veidas, siauros akys, pravertos putlios lūpos, grakšti plastika, giliai paslėptos emocijos: ji atrodė kitos planetos gyventoja triukšmingame pasaulyje, o aistrų kupinamame italų kine – juo labiau.
Beje, jai norėjosi būti kaip Sophiai Loren ar Ornellai Muti, vaidinti užsispyrusias merginas, vaidingas žmonas, aikštingas suguloves.
„Aš supratau, kad turiu komikės talentą, kai Teatro akademijoje draugams deklamuodavau ištraukas iš tragiškų vaidmenų, o jie voliodavosi iš juoko“, – pasakojo aktorė.
Išsiskyrusi su M.Antonioni ji atsikratė intelektualios dievaitės statuso ir griebėsi įvairiausių vaidmenų. Jau pirmasis bandymas – režisieriaus Mario Monicelli „Mergina su pistoletu“ („La ragazza con la pistola“, taip pat žinomas kaip „Neapsirik, Asunta!“, 1968 m.) pelnė jai pirmąjį iš penkių Davido di Donatello prizų – aukščiausių Italijos kino apdovanojimų.
Asunta su ilga kasa ir pistoletu rankinuke iš Sicilijos glūdumos traukė į Škotiją bausti suvedžiotojo: jai labiau būtų patikę už jo ištekėti, tačiau vendeta įpareigoja. M.Vitti sykiu atkeršijo už Sicilijoje praleistą vaikystę, tėvų tironiją.
Septintojo dešimtmečio antrojoje pusėje M.Vitti įjunko į komedijas. Tuo metu Italijoje šis žanras kaip tik buvo madingas, derino tiesmukus pokštus su socialinių problemų kritika.
M.Vitti sėkmingai įsiliejo į šį žanrą ir, būdama viena gražiausių italų kino žvaigždžių, taip pat tapo viena pirmųjų artisčių, sugebėjusių parodyti, kad norint prajuokinti žmones didžiajame ekrane neprivaloma būti bjauria heroje. Be to, ji buvo tarp pirmųjų moterų, tapusių komedijų žvaigžde, – anksčiau čia populiarumu mėgavosi tik vyrai.
Dvidešimt metų ji vaidino beveik vien komedijose – viename Dino Risi filme net 12 vaidmenų, jos partneriai buvo visos garsenybės nuo A.Sordi iki Adriano Celentano.
Kartą grįžo į M.Antonioni filmavimo aikštelę nepasikėsindama į jųdviejų mito paslaptį: „Obervaldo paslaptyje“ („Il Mistero di Oberwald“, 1980 m.) M.Vitti vaidinama našlaujanti karalienė veidą slėpė po vualiu.
Jos gyvenimo atgaliniam skaičiavimui pradžią davė šiurpus incidentas. 1988-ųjų gegužę „Le Monde“ pirmame puslapyje paskelbė apie M.Vitti savižudybę. Už tai atleista kino skyriaus vedėja Nicole Cornuz-Langlois vėliau prisiekinėjo, kad apie tragediją sužinojo iš patikimiausio šaltinio, iš pačios M.Vitti agento. Kas čia buvo per intriga, taip ir nepaaiškėjo.
1992-aisiais M.Vitti paskutinį kartą pasirodė ekrane, o XXI a. pradžioje – viešumoje. Jos gyvenimo palydovas režisierius Roberto Russo (74 m.) pranešė: aktorė susirgo Alzheimerio liga.
Šnekama, kad auštant juos kartais buvo galima pamatyti susikabinusius už rankų vaikščiojančius Romos gatvėmis: širdį verianti mizanscena, verta didžiųjų M.Vitti filmų.
Parengė Matilda Aleksandravičė
