Aktorius L.Kuravliovas dažniausiai įkūnijo komiškus personažus, tačiau niekuomet nebuvo klasikinis komikas.
Greičiau jis įkūnijo ekrane tą ironiją, be kurios sėkmingai nugyventi gyvenimo Rusijoje tiesiog neįmanoma.
L.Kuravliovas gimė darbininkiškame Maskvos pakraščio rajone ir jau vaikystėje susidūrė ne tik su nepritekliais, bet ir su stalininės valstybės nežmoniškumu.
1941-aisiais jo motina buvo areštuota pagal liūdnai pagarsėjusį 58-ąjį straipsnį („propaganda arba agitacija, turinti raginimo nuversti, pakirsti arba susilpninti sovietinę valdžią arba daryti pavienius kontrrevoliucinius nusikaltimus požymių“).
Penkerius metus ji praleido Karagandoje (Kazachstanas), po to kaip tremtinė dar ilgai negalėjo grįžti į Maskvą – Leonidą ir jo seserį augino teta.
Vis dėlto Leonidas savo vaikystę vadino laiminga.
Valstybiniame kinematografijos institute (VGIK) būsimasis aktorius atsidūrė daugmaž atsitiktinai: Leonidui, kuriam mokykloje nelabai sekėsi tikslieji mokslai, sesuo pasiūlė stoti į šalies pagrindinį kino institutą, „nes ten tikrai nereikės laikyti matematikos egzamino“.
L.Kuravliovas buvo priimtas tik iš antro karto – jis visus metus dirbo naujamečių eglučių puošmenų ir optikos lešių fabrike.
Kinematografijos institute vaikinas susipažino su lemtingą įtaką jo karjerai padariusiu žmogumi – L.Kuravliovą pastebėjo, jo unikalaus ir kartu universalaus talento užuomazgas įžvelgė režisūros fakultetą baigiantis Vasilijus Šukšinas, kuris itin subtiliai jautė ir epochą, ir rusų sielą.
Diplominiame V.Šukšino darbe „Iš Lebiažjevo praneša“ („Iz Lebiažjego soobščiajet“) L.Kuravliovas suvaidino charakterinį vaidmenį – mikčių kombainininką – ir niekada nebejuto vaidmenų bado.
„V.Šukšino dėka pradėjau labai daug filmuotis, jis tarsi pristatė mane režisierių bendruomenei: „Atkreipkite dėmesį į šį artistą – jo pavardė Kuravliovas. Galbūt jis jums pravers“, – vėliau kukliai prisiminė artistas.
O faktas tas, kad, pamačius L.Kuravliovo vaidybą pirmajame ilgametražiame V.Šukšino filme „Gyvena toks vaikinas“ („Živiot takoj paren“), kuriame jis įkūnijo jauną altajietį vairuotoją Pašką Kolokolnikovą, tokį atlapaširdį, kad nepastebi net savo paties heroizmo, nematyti aktoriaus talento buvo tiesiog neįmanoma.
Septintojo dešimtmečio viduryje ir antrojoje pusėje L.Kuravliovas staiga tapo vienu geidžiamiausių savo kartos aktorių. Kitas – ir, ko gero, labiausiai neįvertintas – V.Šukšino filmas „Jūsų sūnus ir brolis“ („Vaš syn i brat“).
Legendinio Michailo Šveicerio gamybinė drama „Laikas, pirmyn“ („Vremia, vperiod“). Verianti Georgijaus Natansono „Vyresnioji sesuo“ („Staršaja sestra“).
Tikra tautos žvaigžde L.Kuravliovą padarė „Baubas“ („Vij“) – žavus sovietinis siaubo filmas, sąmojinga maginės fantastikos juosta pagal Nikolajaus Gogolio apysaką. Publikos vedlys į tą pasakų pasaulį buvo kaip tik L.Kuravliovo vaidinamas Choma Brutas.
Jau po metų tas pats M.Šveiceris pasiūlys aktoriui Šuros Balaganovo vaidmenį savo režisuotame „Aukso veršyje“ – ko gero, iki šiol liekančiame geriausia iš visų Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo kūrinių ekranizacijų.
„Aš ten jaučiausi kaip žuvis vandenyje. Matyt, perpratau Balaganovo esmę. Kai kartą paklausiau M.Šveicerio, o ką vaidinti, jis patarė: „Vaidink benamį šunį.“ Štai taip tikriausiai intuityviai aš ir suvaidinau jau per aktorių atranką, buvau benamis šuo, ieškantis šeimininko, kuris pašers, apgins, – štai kas tas Balaganovas“, – vėliau prisiminė aktorius.
Skleidęs žavesį ir spinduliavęs gyvenimo meilę L.Kuravliovas neslėpė daugelio savo personažų ydų.
Prieštaringą jo patrauklumo prigimtį taikliai pastebėjo dar jaunas režisierius Glebas Panfilovas ir filme „Pradžia“ („Načialo“) pasiūlė jam vaidinti Arkadijų, Inos Čiurikovos herojės mylimąjį, po bravūros ir romantikos kauke slepiantį tą faktą, kad yra vedęs.
Šiame filme L.Kuravliovas, ko gero, pirmą kartą taip išryškino savo buvimo ekrane tragikomiškąją esmę: jo personažai visada pelno simpatiją, bet niekada nebūna vienpusiai; jų ydos ir trūkumai tokie pat raiškūs kaip ir privalumai.
Nieko nuostabaus, kad vienu įsimintiniausių – ir jau tikrai aforistiškiausių – aktoriaus vaidmenų tapo vagis recidyvistas.
Žoržas Miloslavskis režisieriaus Leonido Gaidajaus filme „Ivanas Vasiljevičius keičia profesiją“ („Ivan Vasiljevič meniajet profesiju“) – tikras komedijos šedevras.
Ar daug galima prisiminti sovietinio kino neigiamų herojų, kurių replikos pretenduoja į sparnuotas frazes? Be L.Kuravliovo talento tai būtų buvę neįmanoma.
„Aš didžiųjų ir mažųjų akademinių teatrų artistas, o mano pavardė... mano pavardė pernelyg žinoma, kad ją pasakyčiau!“, „Skubėti nereikia! Sėsti visada spėsiu!“, „Piliečiai, laikykite pinigus taupomojoje kasoje! Žinoma, jeigu jų turite...“ – visi šie aforizmai pergyveno ir taupomąsias kasas, ir, reikia manyti, išliks šnekamojoje kalboje dar daug metų po jas ištarusio žmogaus mirties.
Erdvę didingiausiam L.Kuravliovo performansui po poros metų suteiks režisierius L.Gaidajus. Ir dabar jau neįmanoma patikėti tuo, kad pagrindinį Afonios personažą galėjo vaidinti Vladimiras Vysockis arba Danielis Olbrychskis, – girtuoklėlio santechniko Borščiovo, smulkių beprasmių poelgių meistro ir visiško neveiklumo įkūnijimo, paveikslas toks neatskiriamas nuo L.Kuravliovo!
Aktoriaus genialumas tas, kad jam pavyko labai organiškai parodyti įvairiausias Afonios charakterio prieštaras ir kartu šiuo tragikomišku personažu perteikti tarsi strimgalviais į sąstingį lekiančios šalies dvasią.
Afonia tapo L.Kuravliovo vizitine kortele. Aktoriui tai nepatiko – jis save laikė rimtu, V.Šukšino aktoriumi.
„Vasilijus Makarovičius (V.Šukšino vardas ir tėvavardis. – Red.) siūlė man vaidmenis visuose savo filmuose. O jūs vis Afonia ir Afonia“, – žurnalistams, nuolat jo klausinėjantiems apie Afonią, priekaištavo L.Kuravliovas.
V.Šukšinas aktoriaus biografijoje išties užima išskirtinę vietą, nors vaidino tik trijuose jo filmuose.
Galėjo vaidinti ir toliau: V.Šukšinas kvietė jį į visus (!) savo filmus.
Tačiau L.Kuravliovas atsisakydavo: norėjo sugriauti prie jo mirtinai prilipusį paprasto, gero vaikino amplua.
Juo labiau kad aštuntojo dešimtmečio pradžioje režisierė Tatjana Lioznova jam pasiūlė gestapininko Aismano vaidmenį TV seriale „Septyniolika pavasario akimirkų“ („Semnadcat mgnovenij vesny“).
Tačiau net ir Aismanas, jo vaidinamas, atrodė gerutis. Per daug geros L.Kuravliovo akys net tokiame filme, kuriame priešai rodomi protingi ir stiprūs. Todėl teko jo Aismaną padaryti vienaakį – kad personažas atrodytų rūstesnis.
Tačiau jokie gudravimai ir vengimas tiražuoti vaidmenis nepadėjo sugriauti liaudies herojaus amplua. Žaviausias ir labiausiai atpažįstamas iš jų, be abejo, buvo jau minėtas santechnikas ir alkoholikas (o kaip kitaip?) Afonia.
Kai buvo kuriamas šis filmas, L.Kuravliovas jau seniai buvo Sovietų Sąjungos žvaigždė.
Kaip žiniasklaidai pasakojo „Afonios“ scenaristas Aleksandras Borodianskis, kuris nemažai su L.Kuravliovu pavažinėjo po šalį pristatinėdamas filmą, visur juos pasitikdavo minios žiūrovių, kurios „buvo pasirengusios bet kam, kad tik užvaldytų Lionios Kuravliovo širdį“.
Tačiau net ir būdamas superpopuliarus L.Kuravliovas savo šlove niekada nesinaudojo.
Pasak A.Borodianskio, „populiarumas daugelį aktorių padaro mergišiais, bet Lionia apie tai nė negalvojo“. Jis buvo ištikimas savo žmonai Ninai, su kuria išgyveno 52 metus.
Tai buvo mokyklinė meilė. Jie susipažino čiuožykloje, kai L.Kuravliovui buvo šešiolika, Nina – trejais metais jaunesnė. Jis įsimylėjo iškart, ji iš pradžių neįvertino prasčiokiško vyresnio moksleivio.
Tačiau ilgainiui vaikinas pelnė jos dėmesį. Susituokė tik 1960-aisiais, kai L.Kuravliovas baigė VGIK. Jam jau buvo 24 metai. L.Kuravliovo draugai sako, kad žmona jam buvo viskas: draugė, mama, atrama, parama.
Jos nuomonė buvo svarbiausia. Be to, Nina buvo griežtų pažiūrų dama – ji dirbo anglų kalbos mokytoja.
Kol Nina buvo gyva, jie kartu lankydavosi įvairiuose renginiuose. Jos mirtis 2012-aisiais aktoriui tapo tikra tragedija. Jis užsisklendė, netgi liovėsi vaikščioti į „Gaidajaus šeimos“ – artistų, kurie vaidino L.Gaidajaus filmuose, – susitikimus.
„Gyvenimas be Ninos tuščias, beprasmis“, – kalbėjo L.Kuravliovas, nors turėjo sūnų, dukterį, tris anūkus.
Kildavo depresinių minčių. Nors buvo talentingas, L.Kuravliovas mėgo analizuoti savo trūkumus, nesėkmes, gyvenimo ir darbo klaidas. Pasakojo, kaip jį išmetė iš VGIK antro kurso dėl profesinio netinkamumo. Tiesa, po to grąžino.
Apie save taip kalbėjo: „Filmavausi nepadoriai daug, tačiau mano biografijoje niekingai mažai sėkmių... Atsibodo vaidinti prasčioką... Visada manyta, kad aš iš provincijos. Aš toks Jonelis kvailelis. Tai driekiasi nuo Pašos Kolokolnikovo, Šuros Balaganovo vaidmenų...“
Pesimistinis požiūris į gyvenimą praslysdavo ir pokalbiuose su žurnalistais.
Žmonos mirtis tikriausiai tik sustiprino jo vidinį nepasitenkinimą ir išgyvenimus, apie kuriuos žinojo tik artimieji. Jis dažnai lankė žmonos kapą. Ant antkapio iš anksto iškalė savo vardą ir nebaigtą datą. Juk niekas nežino, kada pasirodys tas paskutinis titras.
Parengė Matilda Aleksandravičė
