Dokumentinio filmo „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ premjera įvyko Vilniuje vasario 28-ąją. Juostą prodiusavo G.Žickytė.
Premjera vyko be jokių iškilmių ir vaišių. Svečiai rinkosi su Ukrainos vėliavomis ir kita simboline atributika.
Po filmo žiūrovai susikibo rankomis laikydami mėlynos ir geltonos spalvos juostas ir demonstravo solidarumą su nuotoliniu būdu prisijungusia filmo kūrybine grupe.
Ukrainiečių ir lietuvių kurtoje juostoje pasakojama Krasnogorovkoje (Donbasas) gyvenančios vienišos motinos Anos ir keturių jos vaikų istorija.
Šiuo metu moteris augina penkis vaikus, jauniausiai dukrai Jasenkai – pusantrų metų.
Kai buvo kuriamas filmas, šeima gyveno ties fronto linija. 2014–2015 metais, kai vyko Rusijos kariuomenės atakos, moteris su vaikais kone kiekvieną naktį miegodavo savo namo rūsyje.
Tačiau Ana skurdžioje, karo nualintoje buityje savo vaikams sugeba kurti šviesos, saugumo ir kūrybingumo zoną.
Visi vaikai moka groti įvairiais instrumentais, kartu kuria mėgėjišką filmą, vaizduojantį gyvenimą karo metu. Tai pasakojimas apie žmogiškumą katastrofos akivaizdoje ir meno galią. Moteris ir jos vaikai karo traumas paverčia menu.
Filmo „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ pasaulinė premjera įvyko prestižiniame Sandanso kino festivalyje JAV ir pelnė geriausios režisierės prizą dokumentinio kino kategorijoje.
Vėliau filmas buvo demonstruojamas Berlyno kino festivalyje, laimėjo apdovanojimų daugelyje kitų tarptautinių festivalių ir atrodė, kad jo laukia vien šviesi ateitis.
Lietuvoje ketinta filmą parodyti 2020-aisiais, bet numatytos premjeros dieną dėl pandemijos užsidarė visi kino teatrai.
Tuomet buvo numatyta kita data – šių metų kovo 4-oji. Buvo planuojama, kad premjeroje dalyvaus filmo kūrybinė grupė ir herojų šeima, tačiau dėl karo jie atvykti negalėjo.
Filmo pavadinimas – simboliškas. Tai citata iš žymaus prancūzų rašytojo Paulio Eluard’o eilėraščio. Ji skamba siurrealistiškai, nes pats karas yra siurrealistinis, kai nesupranti, kur realybė, kur blogas sapnas.
– Filmo kelionė į Lietuvą buvo ilga. Šiuo metu sudėtingai klostosi juostos herojų ir kūrėjų gyvenimas. Žinau, jog dedate dideles pastangas, kad Ana su vaikais pabėgtų iš karo zonos, – prieš filmo premjerą užkalbinau G.Žickytę.
– Kai prieš dvi ar tris savaites pasirodė baisios lemties ženklai, Kijeve gyvenančiai filmo režisierei iškart parašiau: „Mano namai – jūsų namai.“
Ji turi rašytoją vyrą ir vienuolikametį sūnų. Tačiau Iryna narsiai atsakė: „Ačiū, Giedre, mes nepaliksime Kijevo. Noriu gaminti vakarienę savo namuose tiek, kiek pajėgsiu tai daryti. Jei visi išvažiuosime, miestą užims.“
Bet vis tiek planavome, kad filmo herojai ir kūrėjai atvyks į premjerą. Iki paskutinės akimirkos netikėjome, kad prasidės toks košmaras. Ana net ir naują suknelę premjerai įsigijo.
Herojės šeimą į Lietuvą norėjome atsivežti kur kas anksčiau, kad būtų kuo toliau nuo neramumų.
Bet susidūrėme su kliūtimi. Vieno iš vaikų dokumentai nebuvo iki galo sutvarkyti, susidarė komplikuota biurokratinė situacija.
Noriu padėkoti Lietuvos ambasadai Ukrainoje, Ukrainos ambasadai Lietuvoje, kitoms institucijoms, kurios stengėsi, kad berniukui būtų padaryta išimtis.
Kol rūpinomės filmo herojų išvykimu, prasidėjo neramumai Krasnogorovkoje, kur šeima gyvena.
Kad būtų saugiau, pasirūpinome šeimą traukiniu išvežti į Kijevą, išnuomojome butą.
Tai buvo vasario 20 dieną. O Dieve, kokie jie buvo laimingi! Jie džiaugėsi, kad mieste ramu, niekas nešaudo, kad butas labai gražus.
Ana sakė, kad jos vaikai nėra matę tokių nuostabių parkų, tokių žaidimo aikštelių. Jų gimtinėje viskas sugriauta.
Dar vasario 23 dieną Ana man atsiuntė vaizdo medžiagą, kurioje užfiksuota, kaip vaikai supasi ant sūpynių. Ji atrodė tokia laiminga.
Turėjome jau kitą dieną pirkti lėktuvo bilietus. Ana į premjerą ruošėsi vykti su dviem dukromis. Bet ryte prasidėjo karas.
Visi išgyvenome šoką. Lietuvos ambasadorius Ukrainoje Valdemaras Sarapinas pasiūlė, kad šeima nedelsdama važiuotų iš Kijevo į Lvivą. O ten jais bus pasirūpinta.
Tačiau Ana neturi mašinos, nevairuoja. Kaip jai su penkiais vaikais atvykti?
Penktadienį, vasario 25 dieną pradėjo kursuoti traukiniai, kurie nemokamai vežė žmones, tačiau jie buvo perpildyti. Man paskambino Ana ir sakė: „Visi pataria nevažiuoti, nes laukia pavojingiausia naktis, todėl geriau likti metro stotyje Kijeve.“
Sutarėme, kad jie bandys išvykti šeštadienį, vasario 26 dieną. Iš ryto atvyko filmo montažo režisierius Ivanas Banikovas nuvežti jų į traukinių stotį.
Ana nutarė nubėgti į nuomojamą butą pasiimti kelių daiktų.
Tuo metu uždarė metro ir visi buvo atskirti – motina nebegalėjo grįžti į metro stotį pas jos laukiančius vaikus.
Po dviejų valandų visi susitiko, bet buvo įvesta komendanto valanda iki pirmadienio ryto ir jie niekur negalėjo važiuoti. Šeima grįžo į nuomojamą butą. Filmo premjeros dieną pagaliau jiems pavyko papulti į traukinį.
Tai buvo labai sunki, daug valandų trunkanti kelionė prikimštame vagone, kol paryčiais jie pasiekė Lvivą.
Iš pažiūros Ana – paprasta moteris, viena auginanti vaikus. Tačiau ji tokia pozityvi. Su vaikais kurdama mėgėjišką filmą ji internete išmoko montuoti. Ji su vaikais kiekvieną vakarą žiūri filmus.
Šią šeimą taip užvaldė kinematografinė bacila, kad vyriausia Anos duktė Miroslava Kijeve pradėjo studijuoti kino operatoriaus specialybę, mokyklą baigianti antra duktė Nastia svajoja tapti kino režisiere.
Filme yra scena, kurioje Ana aiškina, kodėl anksčiau neišvažiavo, kai prieš aštuonerius metus prasidėjo karo veiksmai: „Kažkas juk turi atstatyti miestą, kai viskas baigsis.“
Vis dėlto bėgant laikui jos požiūris pasikeitė. Anos mama mirė nuo COVID-19, gimė Jasenka.
Dabar Ana sako: „Kai jūs manęs paklausėte, ar važiuojame, apsispręsti padėjo suvokimas, kad du mano sūnūs neturėjo vaikystės. Nejaugi ir Jasenka augs kare? Dėl jos nusprendžiau išvažiuoti iš Krasnogorovkos.“
Tikiu, kad mes juos atsigabensime į Lietuvą, nusivešime į Palangą, prie jūros. Vaikai jos nėra matę, o Ana nėra buvusi užsienyje.
Mes kiekvieną dieną kalbame apie svajones ir šviesesnį rytojų. Neseniai ši šeima man atsiuntė nuotrauką, kurioje užfiksuota, kaip jie, laukdami, kol baigsis komendanto valanda, kepa blynus, per televizorių klausosi koncerto ir šoka.
Anos šeima po kruopelytę renka pozityvias akimirkas, nors naktį Kijeve visi miegojo susiglaudę mažame koridoriuje ant žemės, nes kambaryje prie langų yra pavojinga.
Šiandien ryte (kovo 1 dieną) kalbėjome su Ana ir ji verkė – pasakė, kad pradėjo jaustis išdavike, kad negali palikti šalies. Raminau ją, kad nepalieka, o apsaugo savo vaikus ir kad visi grįš, kai baigsis karas.
Po premjeros gavau daugybę žinučių iš žmonių, jau dabar siūlančių pagalbą Anai čia, Lietuvoje. Vieni siūlė apsistoti savo sodyboje, kiti – lofte, trečias rašė, kad žino labai gerą darželį, kuris mielai priims tokius nuostabius vaikus.
Negaliu apsakyti, kaip Ana dėl to sujaudinta.
– Yra žinoma, kad Lietuvoje už filmą surinktos lėšos bus skirtos nuo karo nukentėjusiai kūrėjų komandai ir Anos šeimai.
– Dar prieš karą turėjome gražią idėją filmo pajamomis dalytis su herojais.
Norėjome pinigus skirti talentingų Anos vaikų mokymuisi. Vyliausi, kad filmas padės palaikyti jų kūrybiškus užmojus, kad jie turės geresnį gyvenimą.
Kai prasidėjo karas, pirma mintis buvo atšaukti premjerą. Juk kam tokiu metu rodyti filmą? O paskui pagalvojome, kad filmas yra labai viltingas, šviesus, pasakoja, kaip karo traumas išgyventi per kūrybą, meną.
Tapo aišku, kad visos pajamos turi būti skiriamos Anos šeimai ir filmo kūrėjams. Su mumis solidarizavosi ir Lietuvos kino teatrai. Dabar jau nekalbame apie vaikų mokslus, dabar tai jau reiškia jų išgyvenimą.
Mes nežinome, kur ateityje grįš Ana. Ji neturi ryšio su Krasnagorovka, gal jų namai jau subombarduoti. Tad tegul stiprina ir padeda ištverti bent materialinis palaikymas.
Suprantame, kad negalime išgelbėti Ukrainos nuo karo, bet sulaukusios finansinės paramos gal nors kelios šeimos pasijaus geriau.
Penktadienį, vasario 25 d., pranešėme, kad galima ir privačiai aukoti. Labai džiugu, kad jau turime paaukotų pinigų. Prieš premjerą Anai pervedėme pirmąsias aukas. Ji labai susijaudino ir dėkojo su ašaromis akyse.
Turime laikytis kartu. Juk dabar vyksta biblinė kova tarp gėrio ir blogio.
Matome empatiją, vieningumą, pagalbą. Man atrodo, kad šitą pragaro valandą ukrainiečiai jaučia, kaip juos palaiko pasaulis. Tai jiems suteikia daug stiprybės.
Nuolat palaikau ryšį su Anos šeima, filmo kūrėjais. Kas rytą lengviau atsidūstu: „Ačiū Dievui, visi gyvi, atlaikė.“
Penktadienį kalbėjau su ukrainiečių filmo prodiusere Ana Kapustina.
Ji su šeima slėpėsi rūsyje. Ji išėjo į lauką, nes rūsyje nėra ryšio.
Bekalbant ji suriko, kad šaudo. Ir aš išgirdau tuos šūvius.
– Tikriausiai akistatoje su karu jūsų planai nuėjo į antrą planą?
– Tikrai taip. Kovo 1 d. JAV ir Kanadoje įvairiose platformose pasirodė filmas „Šuolis“. Pirmą kartą lietuviškas filmas bus taip plačiai rodomas Amerikoje.
Aš neatsakiau nė į vieną užsienio žurnalistų užklausimą. Turėjau jau prieš savaitę atsakyti į JAV žurnalistų klausimus, nusiųsti su filmu susijusią medžiagą. Bet karas ir rūpinimasis ukrainiečiais filmo herojais viską nustūmė į antrą planą.
– Koks tolesnis filmo kelias?
– Dabar visi nori šį filmą rodyti. Tai – labai geras kūrinys. Norisi džiaugtis tokiu kokybišku, jaudinančiu, universaliu filmu, kuriame vaizduojamas kūrybiškumas padeda išlikti žmonėmis ir įveikti karo traumas.
Mes manėme, kad pandemija yra siaubas. Dabar atrodo, kad tai – smulkmena.
Užsienio valstybės nori šį filmą rodyti su gražiu tikslu, o visas pajamas irgi skirti Ukrainai.
