Iki šiol P.Dinklage’as bene geriausiai buvo žinomas kaip Tyriono Lanisterio vaidmens atlikėjas seriale „Sostų karai“ („Game of Thrones“). Už jį aktorius yra pelnęs keturis „Emmy“ apdovanojimus.
Kritikai neabejoja, kad nuo šiol P.Dinklage’as bus tapatinamas ir su Sirano. Miuziklui scenarijų parašė jo žmona aktorė ir dramaturgė Erica Schmidt (46 m.), o jį režisavo Joe Wrightas (49 m.) .
– Yra nemažai aktorių, kurie nemėgsta vaidinti miuzikluose. O jums šis žanras patinka? – žurnalistai paklausė P.Dinklage’o.
– Turiu prisipažinti, kad ir aš ilgai maniau, jog miuziklai – ne man. Paskui atradau amerikiečių kompozitoriaus Stepheno Sondheimo „Svynį Todą: demoniškąjį Flyto gatvės kirpėją“.
Miuziklo herojus Svynis – kerštingas tipas, meistriškai žudantis savo kirpyklos klientus.
Jo skerdynių pėdsakus padeda paslėpti panelė, dirbanti čia pat įsikūrusioje kepyklėlėje.
Ji iš žmogienos kepa pyragaičius. Tai buvo mano pirmoji pažintis su miuziklu.
– Sirano esate vaidinęs ir teatre. Spektaklį režisavo jūsų žmona.
– Taip. Ji gavo užsakymą pastatyti spektaklį ir svarstė, koks turėtų būti pagrindinis herojus.
Erica priėmė protingą, bet rizikingą sprendimą – atsisakyti žymiausio Sirano požymio – didžiulės nosies. Ji atėmė iš jo tą nosį, bet išsaugojo širdį.
Paskui Erica pasiūlė grupei „The National“ parašyti muziką. Tai taip pat buvo puikus sprendimas.
Ericos idėjos mane ir sudomino. Ji sumanė ilgus pjesės monologus paversti dainomis.
– Kaip reagavote, kai žmona pasiūlė jos miuzikle atlikti pagrindinį vaidmenį ir dainuoti scenoje?
– Buvo ne taip. Aš pats pasistengiau, kad gaučiau šį vaidmenį.
Tiesą sakant, ji net nesvarstė mano kandidatūros. Iš pradžių leido kitiems aktoriams susipažinti su vaidmeniu, tik po to galėjau ir aš.
Manau, kad padėjo mano atkaklumas. Jos idėja atsisakyti didžiulės Sirano nosies man labai patiko. Mano kūnas – neįprasto sudėjimo.
Visada įsivaizdavau, kad Sirano turi įkūnyti tik gražūs aktoriai, kurie vaidina su priklijuotomis nosimis.
Šio personažo dar neįkūnijo toks aktorius, kuriam po spektaklio nereikia nusiimti nosies.
– O kaip sekėsi dainuoti scenoje?
– Labai nervinausi, nes nuo mokyklos laikų nesu dainavęs.
Tai, kad mane supo profesionalūs dainininkai, drąsos nepridėjo.
– Filme visos dainos labai subtilios, intymios.
– „Sirano“ – daugiau nei filmas, kuriame atliekamos dainos. Juostoje – ir įspūdingi muzikos numeriai, ir choreografija – atlikėjai šoka Penktajame aveniu ir išdarinėja įspūdingus triukus su skėčiais.
Man patinka miuziklai „Dainuojantys lietuje“ ir „Vestsaido istorija“. Bet „Sirano“ – kiek kitoks.
– Pakalbėkime apie „Sirano“ turinį. Jeigu trumpai, jis toks – Sirano įsimyli gražuolę Roksaną, abu vienija aistra poezijai.
– Taip. Bet Sirano tvirtai įsitikinęs, kad jis jai labai nepatrauklus.
– O Roksana įsimyli gražuolį Kristianą.
– Taip. Kai Roksana apie savo meilę Kristianui prisipažįsta Sirano, šis nusprendžia jam padėti – už jį rašo meilės laiškus.
– Tokiu būdu Kristianas – tai Sirano sukurta dirbtinė asmenybė.
– Tikrai taip. Jeigu vertinsime iš šių dienų perspektyvos, galima sakyti, kad Kristianas – socialinių tinklų profilis. Jis – idealizuota Sirano versija.
Pagaliau Kristianas pastebi, kad Sirano tikrai myli Roksaną.
Įsimylėjusiam Sirano reikėjo Kristiano tam, kad prisipažintų Roksanai apie savo tikruosius jausmus.
Tai suvokęs Kristianas pasitraukia, kad netrukdytų Sirano ir Roksanos meilei.
Žiūrovams turėtų kilti daug klausimų. Pavyzdžiui, ar yra meilė iš pirmo žvilgsnio? O gal meilė yra jausmas, kuris užplūsta vėliau, kai žmogų tikrai pažįsti ir pritari visoms jo pažiūroms?
– Kaip manote jūs?
– Manau, kad teisinga yra antroji mintis. Tai, kas jaučiama iš pirmo žvilgsnio, dažniausiai tėra tik potraukis, jaudulys, bet ne meilė.
Žinoma, tai nėra galutinis atsakymas, juk šį klausimą šimtmečius kėlė rašytojai, muzikantai ir filosofai.
– Filme Roksanos kalba aiški, o žodžiai dvelkia seksualumu.
– Taip, ji nepaprastai protinga. Be to, Roksana turi poezijos saloną, nors tai buvo neįmanoma tuo metu, kai vyksta filmo veiksmas.
Mano žmona, kurdama savąjį pjesės variantą, nukėlė ją nuo pjedestalo, ant kurio ji buvo užkelta.
Originalus tekstas buvo parašytas daugiau nei prieš 120 metų, anuomet moterų padėtis visuomenėje buvo visiškai kitokia.
– Šiuolaikiška ir pirmoji scena – Sirano, stojęs į žodžių mūšį su grafo sūnumi, ima repuoti.
– Taip. Kūrinys – poetiškas, o repas – šiuolaikiška tos poezijos versija. Tai – tarsi kovos su kalavijais pakaitalas.
– Scenoje nepakanka aštrių žodžių – griebiatės ir kalavijų. Ar pravertė „Sostų karuose“ įgyta kovinė patirtis?
– Šiek tiek. Juk Tyrionas Lanisteris buvo labiau meilužis, o ne kovotojas.
– Vis dėlto jis dažnai išsitraukdavo kalaviją.
– Pirmuose serialo sezonuose – taip. Vėliau buvo pakankamai protingas, kad liktų namie, nes ten saugiau.
– Ar galima sakyti, kad miuziklo „Sirano“ branduolys – dvi poros: jūs ir jūsų žmona, kuri parašė scenarijų, bei režisierius J.Wrightas ir jo draugė Haley Bennett, kuri vaidina Roksaną?
– Taip, bet nereikia pamiršti ir brolių dvynių Bryce’o ir Aarono Dessnerių iš „The National“, kurie kūrė muziką. Taigi „Sirano“ – šeiminis filmas.
Parengė Ona Kacėnaitė
