Pernai pasirodęs Pietų Korėjos serialas „Kalmaro žaidimas“ („Squid Game“) tapo visų laikų žiūrimiausia „Netflix“ platformos juosta. Vien per pirmą mėnesį jį pamatė net 111 mln. žiūrovų.
Seriale pasakojama apie žmones, kuriems dėl įvairių priežasčių labai nesiseka. Į skolas iki ausų įklimpę herojai netikėtai sulaukia pasiūlymo dalyvauti žaidime, kuriame galima laimėti daugiau kaip 38 mln. dolerių.
456 žaidėjai įkurdinami į labirintą panašiame komplekse, kuriame turi atlikti įvairias užduotis. Laimėtojas bus tik vienas. Serialo pavadinimas kilęs iš vaikiško korėjiečių žaidimo.
„Kalmaro žaidimas“ – ne vienintelis Pietų Korėjos ekrano kūrinys, išpopuliarėjęs visame pasaulyje. 2020-aisiais tarptautinį pripažinimą pelnė drama „Minari“, pasakojanti apie JAV Arkanzaso valstijoje įsikūrusią korėjiečių šeimą, kuriai tenka iškęsti visokių sunkumų.
Juosta buvo nominuota šešiems „Oskarams“ ir pelnė šį apdovanojimą geriausios antraplanės aktorės kategorijoje.
Užpernai „Oskarų“ apdovanojimo ceremonijoje triumfavo Pietų Korėjos režisieriaus Bong Joon Ho (52 m.) juodoji komedija „Parazitas“ („Parasite“), įvertinta keturiomis statulėlėmis.
Filmas pasakoja apie vieną nevykėlių šeimą, gyvenančią pusrūsyje, kuri pamažu įsiskverbia į prabangius namus tapdami auklėtojais, vairuotojais ir tarnaitėmis nieko neįtariančioje turtingoje šeimoje.
Daugelyje populiarių Pietų Korėjos filmų ir serialų vaizduojami gyvenimo užribyje atsidūrę žmonės, kalbama apie socialinę nelygybę.
Prieš porą metų surengtos apklausos metu trečdalis įvairių pasaulio valstybių gyventojų teigė, kad Pietų Korėjos juostos jų šalyje yra populiarios.
2019-aisiais šios šalies filmai ir serialai uždirbo rekordinę sumą – du milijardus JAV dolerių. Tai – dvigubai daugiau negu prieš dešimt metų.
Proveržis prasidėjo 2009-aisiais nuo TV serialo „Berniukai virš gėlių“ („Boys Over Flowers“) – japonų komikso ekranizacijos. Juostoje pasakojama apie mergaitę iš neturtingos šeimos, kuri ima lankyti mokyklą, į kurią savo vaikus leidžia turtingieji.
Ten gyvenimui diriguoja keturi vaikinai, kurių tėvai mokyklai aukoja labai daug pinigų. Kai visi šie vaikinai susidomi nauja bendraklase, ima rutuliotis drama.
Panašūs siužetai į ekranus buvo perkelti ir Kinijoje bei Tailande, tačiau ne taip įtaigiai ir sėkmingai kaip Pietų Korėjoje.
Socialinė kritika – vyraujanti daugelio filmų ir serialų tema. Juose dažnai pasakojama apie jaunų žmonių kovą dėl aukštesnės socialinės padėties, psichologinį terorą mokykloje, darbe, kariuomenėje.
Juose taip pat pasakojama apie Pietų ir Šiaurės Korėjų santykius. Padalinta šalis laukia Korėjos susivienijimo.
Kūrėjai kritikuoja visuomenės ydas, kartu vaizduodami žmones, kurie stoja į kovą su sistema.
Vieni serialų herojai kovoja už teisingumą, kiti – už meilę. Ar tai ką nors primena? Be abejo – Holivudo filmus.
Internetas labai išpopuliarino Pietų Korėjos kūrybą. Juk ši šalis nuo seno yra atsiskyrusi nuo likusio pasaulio. Nedaug jos gyventojų moka anglų kalbą, nors šalis jau daug dešimtmečių yra JAV sąjungininkė.
Pietų Korėjoje svarbų vaidmenį vaidina tradicijos. Jų ypač paisoma renkantis profesiją ir gyvenimo partnerį.
Tėvai paprastai trokšta, kad jų atžalos taptų gydytojais ar advokatais.
Dėl to vaikai po pamokų kasdien kelias valandas praleidžia mokymosi įstaigose, kur ir toliau atlieka įvairias užduotis.
Darbas viešajame sektoriuje laikomas prestižiniu. Įsidarbinti tokiose įstaigose sunku, priimami tik gabiausi ir darbščiausi.
Renkantis partnerį turi reikšmės tėvai. Todėl našlaičių, vienišų motinų dukterų ir sūnų galimybės prastos.
Šioje šalyje jaunuoliams labai svarbi nepriekaištinga išvaizda, kuri gali užtikrinti sėkmę profesinėje veikloje ir asmeniniame gyvenime. Kone kiekvienas stengiasi atitikti visuotinai pripažintus grožio standartus.
Todėl čia nieko nestebina, kai paaugliams daromos plastinės operacijos.
Akių ir lūpų forma, kosmetika, laikrodžiai ir naujausios mados drabužiai – visa tai turėtų byloti apie socialinį statusą. Tie, kurie nesugeba atrodyti tobulai, laikomi nepritapėliais.
Apie tai taip pat pasakojama Pietų Korėjos filmuose ir serialuose. Ne kiekvienas vakarietis gali perprasti korėjiečių gyvenimo būdą ir mąstyseną. Vis dėlto jų ekrano kūriniais žavisi žiūrovai visame pasaulyje. Todėl internetinės platformos mielai platina šiuos kūrinius.
Šiemet vien per „Netflix“ planuojama parodyti 25 naujus Pietų Korėjos vaidybinius filmus ir serialus.
Šios Rytų Azijos šalies kino kūrėjai į Holivudą lygiuojasi ne tiktai filmais.
Čia filmavimo aikštelių užkulisius drebina ir panašūs skandalai. Štai kino aktorius Kim Ji Soo (29 m.) pernai buvo apkaltintas seksualine prievarta. Buvę jo bendraklasiai taip pat tikino, kad paauglystėje ilgą laiką buvo priversti kęsti jo psichologinį terorą.
Vyras dalį kaltinimų pripažino. Šiuo metu jis tarnauja kariuomenėje ir tikisi, kad grįžęs bus reabilituotas ir vėl galės vaidinti.
Apie Pietų Korėjos kino meno proveržį su pavydu girdi Kinijos gyventojai. Būtent girdi, o ne stebi, nes šioje šalyje nuo 2016-ųjų Pietų Korėjos filmai yra uždrausti.
Beje, pačios Kinijos serialai yra blankūs ir nepopuliarūs – ten net vaidybiniuose filmuose draudžiama kalbėti apie socialines problemas. O valdžios kritika neįmanoma.
Kinų serialai – ašaras spaudžiančios melodramos, istorinis kostiumų kičas ir tuščiagarbis nacionalistinis „didvyrių“ paradas. Kinijos prezidento Xi Jinpingo (69 m.) nurodymu vyrai televizijos ekrane negali atrodyti kaip korėjiečiai. Juos Kinijos lyderis laiko sumoteriškėjusiais.
Tai nė kiek nerūpi Pietų Korėjos kino kūrėjams. Jie užkariauja pasaulį ir kviečiasi pasaulį į savo namus. Populiarūs serialai, kaip antai amerikiečių „Kostiumuotieji“ („Suits“) arba BBC „Baudžiamoji justicija“ („Criminal Justice“) dabar turi ir korėjietiškas versijas.
Iš JAV filmų ir serialų pasaulis žino apie pigias užkandines, kuriose pilna amerikiečių taip mėgstamo nesveiko maisto.
O Pietų Korėjos filmuose dažnai matome skanų maistą – kimčius, „bibimbap“, ant grotelių keptą jautieną. Taip pat galima išvysti sodžiu („soju“) – į žalius butelius išpilstytą korėjietišką degtinę.
Parengė Ona Kacėnaitė
