B.Pittas šiame filme vaidina samdomą žudiką, turintį pašalinti konkurentus didžiuliu greičiu lekiančiame eksprese. Prisiminkime, kaip šis aktorius iš patrauklaus gražuoliuko tapo pagrindine savo kartos Holivudo žvaigžde.
Po virtinės nereikšmingų pasirodymų televizijos serialuose ir muilo operose 1988-aisiais B.Pittas gavo pirmą didelį vaidmenį dramoje „Tamsioji saulės pusė“ („The Dark Side of the Sun“), kurioje vaidino herojų, kenčiantį nuo neįprasto sutrikimo, – jo oda nepakelia saulės šviesos.
Drama, su kuria aktorius siejo viltis, buvo filmuojama Jugoslavijoje, tačiau dėl ten prasidėjusių karų juosta pasimetė ir ekrane pasirodė tik po dešimtmečio.
Todėl didysis proveržis susiklostė ne taip, kaip planavo aktorius, – tik po trejų metų Ridley Scotto feministiniame kelio filme „Telma ir Luiza“ („Thelma & Louise“).
Bradas vaidino simpatišką šelmį studentą, kuris iš pradžių sužavi, o vėliau apvagia Geenos Davis heroję. Lygiai taip pat su publika pasielgė ir pats B.Pittas: akimirksniu paviliojo daugiamilijoninę auditoriją ir pagrobė žiūrovų širdis.
„Interviu su vampyru“ („Interview with the Vampire: The Vampire Chronicles“), „Rudens legendos“ („Legends of the Fall“), 1994 m. Praėjus metams po plačiai nuskambėjusios „Telmos ir Luizos“ premjeros, artistas gavo pastebimą vaidmenį neskubrioje Roberto Redfordo dramoje „Čia teka upė“ („A River Runs Through It“). Beje, per visą B.Pitto karjerą vis primenamas jo išorinis panašumas su aktoriumi bei režisieriumi R.Redfordu.
Tačiau išties didelį aktorinį laimikį B.Pittui pavyko sugauti 1994-aisiais, kai ekranuose pasirodė „Interviu su vampyru“ ir „Rudens legendos“. Pirmoji juosta – rašytojos Anne Rice to paties pavadinimo romano ekranizacija, kurioje B.Pittas suvaidino refleksuojantį vampyrą melancholiką, iš visų jėgų bandantį atsispirti jį apėmusiam kraujo troškimui.
Antrasis filmas – taip pat ekranizacija, tik Jimo Harrisono romano, pasakojančio apie Jungtinių Valstijų kavalerijos karininką, kuris atsistatydino protestuodamas prieš nepakenčiamą požiūrį į indėnus, apsigyveno nuošalioje Montanos kalvų papėdėje kartu su trimis labai skirtingais sūnumis: šaltakraujiškuoju Alfredu, egzotišku maištautoju Tristanu ir jaunėliu idealistu Samueliu. Juos visus sieja beatodairiška meilė šeimai, tačiau kai į brolių gyvenimą įsiveržia moteris, konkurencija tarp jų virsta neapykanta.
„Rudens legendose“ B.Pittas ekrano laiką dalijosi su nusipelniusiu artistu Anthony Hopkinsu, kuriam nė kiek nenusileido meistriškumu. Tai patvirtino pirmoji aktoriaus nominacija Auksiniam gaubliui.
„Septyni“ („Se7en“), „Dvylika beždžionių“ („Twelve Monkeys“), 1995 m. Dešimtojo dešimtmečio vidurys – metas, kai B.Pittas ieško savo kelio, eksperimentuoja rinkdamasis įvairaus sudėtingumo ir originalumo vaidmenis.
Nuo filmo „Septyni“ prasidėjo aktoriaus ilgametė draugystė ir bendradarbiavimas su režisieriumi Davidu Fincheriu. Niūrus neonuaras apie šiuolaikinio pasaulio sugedimą, kuriame B.Pittas vaidino rūstų, bet gebantį mylėti detektyvą, pelnė jam ilgai lauktą kino kritikų dėmesį. Jie pamatė ne tik jo dailią išvaizdą, bet ir įžvelgė aktorių, pasirengusį rizikuoti dėl įdomaus vaidmens.
Efektą įtvirtino Terry Gilliamo fantastinė antiutopija „Dvylika beždžionių“, kurioje B.Pittas atliko anarchistinių pažiūrų gyvūnų teisių gynėjo vaidmenį. Darbas jam pelnė Auksinį gaublį ir pirmąją „Oskaro“ nominaciją.
„Septyneri metai Tibete“ („Seven Years in Tibet“), 1997 m. Meditatyviame Jeano Jacques’o Annaud filme B.Pittas suvaidino egoistišką austrų alpinistą, kurio siekis pasiekti Nanga Parbato kalno viršūnę virsta piligriminiu žygiu į Tibetą. Panašiai kaip per septynerius metus atsinaujina žmogaus organizmo ląstelės, visiškai pasikeičia ir B.Pitto herojus, surandantis savo vietą ne pasaulio viršukalnėje, o jos papėdėje.
Dėl vaidmens filme, pasakojančiame apie budistų persekiojimą Kinijoje, B.Pittui iki gyvos galvos uždrausta atvykti į KLR.
„Džo Bleko viešnagė“ („Meet Joe Black“), 1998 m. Persikūnijimo kančios tęsėsi ir kitame filme – mistinėje dramoje „Džo Bleko viešnagė“, kurioje B.Pittas vaidino Mirtį, įsitaisiusią jauno vyro kūne ir įsimylėjusią moterį.
Šiame filme B.Pittas antrą kartą bendradarbiavo su A.Hopkinsu, juosta taip pat tapo tikru kino teatrų kasų hitu: kol kritikai ginčijosi, kaip vertinti „Džo Bleko viešnagę“, ji atsipirko beveik dvigubai.
„Kovos klubas“ („Fight Club“), 1999 m. 1999-ieji neatsitiktinai laikomi vienais geriausių metų kino istorijoje. Ekranuose pasirodė filmai, ilgiems metams pakeitę ištisus žanrus ir apskritai kino raidą.
Pavyzdžiui, tarptautinę rinką sprogdino tokie hitai kaip „Matrica“ („The Matrix“), „Amerikos grožybės“ („American Beauty“), „Šeštasis pojūtis“(„The Sixth Sense“), „Plačiai užmerktos akys“ („Eyes Wide Shut“), „Magnolija“ („Magnolia“) ir, žinoma, „Kovos klubas“.
Savo pasirodymo metais Chucko Palahniuko to paties pavadinimo romano ekranizacija nesulaukė deramo profesionalios kino bendruomenės dėmesio, bet ilgainiui tapo kultinė. Kaip ir B.Pitto vaidmuo.
Jo Taileris Dardenas – tikras agentas provokatorius, viešosios tvarkos pažeidėjas ir bebaimis antagonistas, demaskuojantis pasaulio veidmainystę.
Aktoriaus personažas iš „Septynių“ pasavo prieš likimo iššūkį, o jo herojus iš „Kovos klubo“ griebė situaciją į savo rankas vienu metu ir šokiruodamas, ir žavėdamas žiūrovus.
„Oušeno vienuoliktukas“ („Ocean’s Eleven“), 2001 m. Po avantiūrinio „Meksikiečio“ („The Mexican“) ir įtempto „Šnipų žaidimo“ („Spy Game“) B.Pittas nusifilmavo Steveno Soderbergho kriminalinėje komedijoje, subūrusioje visą XXI a. pradžios aktorių žvaigždyną. Kartu su George’o Clooney, Matto Damono, Casey Afflecko, Dono Cheadle’o herojais B.Pitto personažas rengė „amžiaus apiplėšimą“.
To paties pavadinimo 1960-ųjų filmo perdirbinys išėjo žvalesnis ir finansiškai pelningesnis už savo pirmtaką: jo biudžetas buvo 85 mln. dolerių, o visame pasaulyje jis uždirbo beveik pusę milijardo dolerių. Tai užtikrino filmui dar du sėkmės sulaukusius tęsinius.
„Troja“ („Troy“), 2004 m. Achilo vaidmeniui B.Pittas rengėsi beveik dvejus metus ne tik įgaudamas reikiamą išorinę formą, bet ir mokydamasis kautis senoviniais ginklais.
Be to, šis filmas – pirmasis, prodiusuotas B.Pitto. Jo įkurta kompanija „Plan B“ buvo atsakinga už „Trojos“ sukūrimą ir išleidimą į ekranus. Ir nors juostoje pilna istorinių netikslumų, ji tapo vienu sėkmingiausių 2004-ųjų kino kūrinių.
„Ponas ir ponia Smitai“ („Mr. & Mrs. Smith“), 2005 m. Samdomo žudiko Džono Smito vaidmuo komiškame veiksmo filme „Ponas ir ponia Smitai“ B.Pittui padovanojo apie 20 mln. dolerių honorarą ir naują meilę – filmavimo aikštelėje užsimezgė romanas su kolege Angelina Jolie (47 m.). Tam tikru metu jų sąjunga užtemdė net patį filmą: gerbėjams kur kas įdomiau buvo sekti informaciją apie žvaigždžių santykius laikraščių pirmuosiuose puslapiuose.
Vis dėlto juosta, kainavusi 110 mln. dolerių, atsipirko penkeriopai.
„Keista Bendžamino Batono istorija“ („The Curious Case of Benjamin Button“), „Perskaityk ir sudegink“ („Burn After Reading“), 2008 m. XXI a. pirmojo dešimtmečio pabaigoje B.Pittas imasi dviejų diametraliai skirtingų vaidmenų: mistinėje dramoje „Keista Bendžamino Batono istorija“, to paties pavadinimo F.Scotto Fitzgeraldo romano ekranizacijoje, ir brolių Joelio ir Ethano Coeno juodojoje komedijoje „Perskaityk ir sudegink“. Abu vaidmenys iš aktoriaus pareikalavo efektingo išorinio persikūnijimo.
D.Fincherio režisuotoje dramoje B.Pitto herojus nugyvena atvirkščią gyvenimą: gimęs senas jis kasmet jaunėja, kol tampa kūdikiu. Filme „Perskaityk ir sudegink“ jis vaidino kvailoką sporto instruktorių, kuris trokšdamas pinigų griebiasi šantažuoti ne tą žmogų – CŽA analitiką.
D.Fincherio juosta pelnė B.Pittui dar vieną „Oskaro“ nominaciją, o darbas su Coenais dar kartą atskleidė aktoriaus gebėjimą būti įvairiam, taip pat jo norą pakvailioti ekrane.
„Negarbingi šunsnukiai“ („Inglourious Basterds“), 2009 m. Postmodernistinė Quentino Tarantino drama apie nacių medžiotojų būrį per Antrąjį pasaulinį karą padalijo žiūrovus. Pagal siužetą būtent „medžiotojai“ turėjo įtakos karo baigčiai. Vieniems ginčytina meninė prielaida pasirodė priimtina atsižvelgiant į režisieriaus pasirinktą žanrą, kiti nusprendė, kad karo tema – ne vieta tokioms laisvoms istorinėms interpretacijoms.
B.Pittas vaidino nacių medžiotojų, kurie save vadino „šunsnukiais“, vadą. Personažo pravardė Apačis – dėl jo pomėgio lupti pačiuptų priešų skalpus.
„Vieną kartą Holivude“ („Once Upon a Time in... Hollywood“), 2019 m. Kanų kino festivalyje 2019-aisiais įvyko nostalgiškos Q.Tarantino dramos „Vieną kartą Holivude“ premjera. Joje režisierius vėl iš dalies perrašė istoriją.
Antrasis darbas su Q.Tarantino B.Pittui buvo itin sėkmingas: už Holivudo dublerio Klifo Buto vaidmenį jis gavo savo antrąjį „Oskarą“ – šįkart aktorinį (pirmąjį „Oskarą“ B.Pitas gavo 2014-aisiais kaip geriausiu pripažinto filmo „12 vergovės metų“ („12 Years a Slave“) vienas prodiuserių).
Prieš „Oskaro“ ceremoniją buvo teikiamos kitos prestižinės kino premijos. Per iškilmes tuomet jau išsiskyręs aktorius dažnai pokštavo apie savo viengungio statusą ir karjerą. Nors tik sulaukęs 56-erių B.Pittas gavo ilgai lauktą „Oskarą“, iš jo linksmos nuotaikos buvo galima spręsti, kad yra pilnas jėgų, nesirengia baigti karjeros ir ketina vėl mus nustebinti – savo darbu kadre ir už jo.
Parengė Matilda Aleksandravičė
