Nepaisant daugybės gastrolių, kalbų ir viešų pasirodymų, per septynis savo valdymo dešimtmečius Elžbieta II išliko mįslinga. Karalienei vykdant savo pareigas, jos politinės pažiūros ar nuogąstavimai buvo kruopščiai paslėpti po mandagios diplomatijos šarvu ir nepalaužiama tvirtybe. Du „discovery+“ platformos, kuri Lietuvoje yra pasiekiama per „Go3“ televiziją, dokumentiniai filmai stengiasi praskleisti šią uždangą.
Karaliene tapti neturėjo
Pirmoji Jorko hercogo Alberto ir jo žmonos Elžbietos dukra, pavadinta motinos vardu, neaugo su mintimi užimti Didžiosios Britanijos sostą. Tai lėmė karališkojo sosto paveldimumo eilė – jos tėvas buvo jaunesnysis tuometinio karaliaus Jurgio V sūnus, tad eilėje į sostą pirmiau rikiavosi jo vyresnysis brolis Eduardas.
Tačiau 1936 m. ką tik karaliumi tapęs Eduardas sukėlė iki tol neregėtą skandalą vesdamas išsiskyrusią amerikietę Wallis Simpson ir dėl to atsisakydamas sosto. Kadangi pasitraukęs karalius vaikų neturėjo, valdžios obuolį ir skeptrą į savo rankas perėmė jo jaunesnysis brolis.
Karaliumi tapus Jurgiui VI, dešimtmetė Lilibet, kaip būsimą karalienę vadino šeimos nariai, tapo sosto įpėdine. Per savo 21-ąjį gimtadienį ji kreipėsi į žmones su pažadu visą gyvenimą paskirti tarnystei tautai: „Pareiškiu jums, kad visas mano gyvenimas, nesvarbu, ar jis būtų ilgas, ar trumpas, bus skirtas tarnystei jums ir mūsų didžiajai imperatoriškajai (tautų) šeimai, kuriai mes visi priklausome.“
Šį pažadą karalienė tęsėjo iki pat paskutinių savo gyvenimo dienų. Istorinė kalba ir kiti ryškų įspaudą Britanijos bei pasaulio istorijoje palikę įvykiai atskleidžiami juostoje „Elžbieta II: neįtikėtina karalienė“.
Monarchijos pamatus sudrebinę iššūkiai
Didžiajai Britanijai išgyvenant visuomenės pokyčių laikus, Elžbieta II susidūrė su daugybe iššūkių, kuriuos įveikti buvo būtina tam, kad monarchija galėtų išlikti. Sudėtingiausias laikotarpis jai, ko gero, buvo 1992-ieji, kuriuos pati karalienė yra įvardinusi kaip savo „annus horribilis“ – siaubinguosius metus.
Tai buvo metai, kai skandalų išvarginta visuomenė suabejojo, ar karališkoji šeima nusipelnė būti išlaikoma mokesčių mokėtojų lėšomis. Visuomenės pasipiktinimą kėlė viena po kitos sekusios karalienės Elžbietos II ir princo Filipo vaikų skyrybos. Lyg žibalas į ugnį viešumoje pasirodė nutekinti princo Čarlzo pokalbiai su meiluže.
Skandalų tąsomą karališkąją šeimą 1992-aisiais ištiko dar viena nelaimė – gaisras Vindzoro pilyje. Žmonių užuojautą dėl nelaimės greitai keitė pasipiktinimas, kilęs vyriausybei pasiūlius remontą apmokėti iš valstybės biudžeto.
Susiklosčiusi įvykių seka lėmė, kad per vieną mėnesį buvo paskelbta apie Elžbietos II sūnaus Čarzlo skyrybas, taip pat nuspręsta, kad karalienė ir vyriausiasis jos sūnus mokės mokesčius už savo privačias pajamas bei sutrumpintas valstybės išlaikomų karališkosios šeimos narių sąrašas. Kad galėtų apmokėti Vindzoro pilies remontą, karalienė atvėrė visuomenei Bekingemo rūmus.
Britų monarchijos žinovai sutaria, kad ištverti laiką, kai karališkoji šeima santykyje su visuomene atsidūrė bene žemiausiame taške, padėjo karalienės vyras ir ramstis princas Filipas, šalia išbuvęs 73-ejus jos gyvenimo metus. Jų santykiams ir įžadams prie altoriaus skirtas 2017 metų dokumentinis filmas „Itin karališkos vestuvės“, išsamiai nagrinėjantis dešimtmečius trukusios santuokos pradžią.
