Atrodytų, šiais laikais akompanuoti nebyliajam filmui nėra labai sudėtinga – susiradai išklerusį pianiną, atsivertei senų laikų natų knygą, kurioje rekomenduojama, ką skambinti, kai ekrane rodomas miškas, o ką groti, kai žiūrovai mato jūrą, ir – pirmyn.
Bet nė vienas šiais laikais atgimstančios taperio profesijos atstovas taip nesielgia. Iš varganai apmokamo akompaniatoriaus šių laikų taperis virto elitinių kino festivalių žvaigžde.
Šiame žvaigždyne – ir V.O.Vagusevičius, studijuojantis Vienos muzikos ir vaizduojamųjų menų mokykloje.
– Kaip tampama taperiu? – „TV antena“ paklausė V.O.Vagusevičiaus.
– Pirmiausia reikia pradėti kur nors groti. Prieš penkerius metus man pasiūlė dalyvauti vieninteliame Lietuvoje ankstyvojo kino festivalyje „Pirmoji banga“. Tada pradėjau domėtis, kas tai per veikla. Po poros metų nuvykau į meistriškumo kursus taperiams Italijoje. Nuo tada pradėjau dalyvauti kino festivaliuose.
Dauguma mano kolegų į nebylųjį kiną atėjo iš klasikinės muzikos. Atrodytų keista – kodėl ne iš džiazo?
Nebyliojo kino klestėjimo laikais viskas buvo daug paprasčiau. Labai daug pianistų į kino sales ateidavo iš šokių salių, kavinių.
Nemažai jų prieš tai akompanuodavo baleto studijose.
Iš baleto studijų atėję pianistai dažniausiai turėdavo ypatingą savo braižą, kuris nebyliajam kinui labai tiko.
– Jei vyksta diskusijos, jei yra taperių stiliai, srovės, puoselėjamos tradicijos, vadinasi, ši profesija atgimsta?
– Taip, pasaulyje daugėja nebyliųjų filmų, per kurių seansus muzikantai groja gyvai.
Senosios taperių kartos atstovų pasaulyje yra gal 20. Jie nuolat pasirodo pagrindiniuose nebyliojo kino festivaliuose, tuo užsiima visą gyvenimą ir tikriausiai iš to uždirba.
Tai – jų pagrindinė veikla.
Maždaug 50–60 žmonių tuo užsiima iš dalies, apie 300 tai daro kartkartėmis.
Per pastaruosius dešimt metų taperiai profesionalėjo – atsirado labai aiškios gairės, tam tikros sistemos, mokymosi būdai. Anksčiau tai buvo daroma labiau mėgėjiškai.
Dabar kolegos bando ugdyti akademinį požiūrį į šią veiklą kaip į savarankišką meno sritį – analizuoti istoriją, lyginti buvusių muzikantų stilius.
– Kodėl dvidešimt pirmajame amžiuje prireikė taperių?
– Sakyčiau, pasaulyje tokių muzikantų poreikis atsirado aštuntąjį dešimtmetį, kai vėl buvo pradėti rodyti nebylieji filmai. Atsirado ieškojimai – vieni laikėsi tradicijų, kiti bandė eksperimentuoti. Imta leisti natas. Ši veikla išpopuliarėjo, pasiekė ir Lietuvą.
– Kaip atrodo taperio gyvenimas?
– Mano gyvenimas – sezoniškas. Veiklos yra rudenį – nuo vasaros pabaigos iki Kalėdų.
Kitu metu aš būnu paprastas klasikinės muzikos pianistas, besiruošiantis koncertams.
Vasaros pabaigoje jau aiškėja sąrašas filmų, kuriems turėsiu groti, todėl pradedu rengtis – žiūriu filmus, domiuosi, ką daro kiti, mokausi improvizuoti ir stengiuosi paruošti programą.
Dalyvauju festivaliuose, važiuoju pasižiūrėti, kas vyksta tame pasaulyje, pasisemti patirties, užmegzti pažinčių.
– Ar jūsų neglumina, kad grojimas nebyliajame kine vadinamas akompanavimu? Juk tai kur kas daugiau.
– Man žodis „akompanavimas“ nėra žemesnės lygos nei kiti žodžiai. Tikiu, kad akompanuodami filmams mes visų pirma jiems padedame.
Mes kuriame muziką, priimame daug sprendimų ir galime daryti įtaką pačiam filmui – nuo mūsų priklauso, ar žiūrovui prailgs, patiks ar nepatiks.
Kartu aš padedu žiūrovui geriau suprasti filmą, juo pasimėgauti. Galiu jį priartinti prie šių dienų aktualijų arba priminti senesnių laikų aktualijas. Muzika vaizdo medžiagą sujungia į vientisą kūrinį.
Nebyliuosius filmus žiūrėti be muzikos nėra lengva – jie dažniausiai prailgsta.
Mes pripratę prie garso. Esame pripratę prie įvairių pojūčių. Todėl jei kurio nors pojūčio nėra, mūsų protas atsisako priimti informaciją.
Gyvas grojimas turi paslapties elementą. Kartais jis labiau padeda filmui, kartais – mažiau. Bet kokiu atveju muzika įneša gyvasties.
Beje, pačioje nebyliojo kino pradžioje muzikantai grodavo ne tik tam, kad užpildytų tylą, bet ir tam, kad užgožtų projektoriaus garsą.
– Neseniai surengėte meistriškumo kursus Lietuvos pianistams – mokėte akompanuoti filmams. Ar nebijote konkurencijos?
– Ši niša labai maža, duok Dieve, kad mūsų būtų daugiau.
Muzikantas turi būti universalus. Žymūs Lietuvos kompozitoriai Balys Dvarionas ir Stasys Vainiūnas grodavo nebyliesiems filmams ir tuo pat metu dėstė muzikos mokyklose, patys kūrė muziką. Kiek žinau, jiems patikdavo akompanuoti filmams – tai nebuvo veikla siekiant išgyventi. Aš taip pat tai darau todėl, kad man tai patinka, o ne dėl to, kad reikia išgyventi.
– Iki mūsų dienų išlikusi nebyliojo kino muzika kažkodėl asocijuojasi su aplūžusiu pianinu. Ar dabar jo garsą imituoja kompiuteris?
– Šį stereotipą mums transliuoja televizija. Nebyliojo kino laikais kino teatrų savininkai neturėjo nei investicijų, nei noro įsigyti gerų instrumentų. Bet šiais laikais viskas pasikeitė.
Nebyliesiems filmams akompanuojama itin profesionaliais instrumentais, kviečiama daug muzikantų. O jų požiūris į grojimą yra visai kitas.
Muzikantų filosofijos skirtingos. Vieni akompanuoja labai tradiciškai, naudodami senais laikais sukurtas melodijas. Kiti eksperimentuoja su skirtingomis technikomis.
Aš stengiuosi tradicinį stilių derinti su eksperimentiniu ir ieškoti savo stiliaus.
– Ar taperiai turi savo profesinę etiką? Ar yra dalykų, kurių jūs niekada nedarytumėte?
– Kiekvienoje šalyje tradicijos skirtingos. Lietuvoje jas dar tik kuriame. Aš vadovaujuosi bendra scenos etika. Pavyzdžiui, akompanuodamas filmui niekada jo neužgožiu, visada stengiuosi jam padėti. Jeigu man filmas nepatinka, niekada to neparodysiu.
Mėgstu rengtis paprastai, kad nepritraukčiau dėmesio.
– Kiek kartų reikia peržiūrėti filmą, kad galėtumėte jam akompanuoti?
– Dažniausiai tris. Kuo daugiau, tuo geriau. Bet kartais negali peržiūrėti filmo, nes nėra techninių galimybių.
– Kiek ilgiausiai akompanavote nebyliajam filmui?
– Gal dvi valandas. Seniau taperiai grodavo visą dieną – keistis negalėdavo, nes tai buvo varganai apmokamas darbas. Jei reikėdavo pavalgyti – išeidavo, o grįžę tęsdavo.
Dabar požiūris kitas – repetuojame, žiūrime, ką norime filmu pasakyti.
– Ar surengti nebyliojo filmo rodymą su muzikantais yra brangu?
– Labai brangu. Daug kainuoja filmo rodymo teisės. Muzikantai kainuoja dar brangiau. Reikia išsinuomoti juostą, ją atsivežti, turėti seną juostinį kino projektorių, samdyti mechaniką, kuris moka juo naudotis.
Žiūrovai už tokį seansą niekaip nesusimokėtų. Tokius seansus remia fondai, ambasados, privatūs rėmėjai.
– Jei reikėtų per penkias minutes išdėstyti taperio darbo principus, ką sakytumėte?
– Pirmiausia – lankstumas, mokėjimas prisitaikyti, nebijojimas klysti, aiškus apsisprendimas, kuria kryptimi groji, ir, aišku, meilė kinui.
– Ar jūsų draugai laiko jus egzotišku žmogumi?
– Taip, aš jiems – egzotika. Bet šiais laikais ir klasikinę muziką atliekantis žmogus yra egzotika.
– Šiuo metu per „LRT plius“ rodomi Charlie Chaplino filmai. Jis buvo vienintelis kūrėjas kino istorijoje, kuris buvo savo filmų kompozitoriumi, režisieriumi ir pagrindiniu aktoriumi. Kaip vertinama jo sukurta muzika?
– Šiuo metu visa išlikusi nebyliojo kino muzika vertinama gerai.
Kiek man teko bendrauti su nebyliojo kino pianistais, jie nėra kritiški vienas kito atžvilgiu. Ši bendruomenė labai palaiko vienas kitą.
Nebyliojo kino klestėjimo laikais muziką filmams kūrė ir žymūs to meto kompozitoriai.
Bet problema buvo ta, kad jie nesutardavo su kino režisieriais. Režisieriai keisdavo scenas – trumpindavo ar ilgindavo, o kompozitoriai nebuvo linkę prie to taikytis ir nenorėdavo dėl 5 sekundžių karpyti savo muzikos.
