Iolanda Cristina Gigliotti, sceniniu vardu Dalida, dar gyva būdama tapo legenda. Ji gimė 1933 m. Egipto sostinėje Kaire italų imigrantų šeimoje. Jos motina buvo siuvėja, tėvas uždirbdavo pinigų grieždamas smuiku.
Dešimties mėnesių Iolandos akis pažeidė infekcinė liga. Mergaitė turėjo nešioti ant akių juodą raištį, jai buvo atliktos trys operacijos, o dėl netinkamo gydymo išsivystė žvairumas ir stipri migrena. Akys Dalidą vargino visą gyvenimą: ji negalėjo pakęsti tamsos ir miegodavo prie įjungtos šviesos.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui mergaitės tėvas, kaip ir daug italų, buvo suimtas, nes Italija kovojo nacių pusėje. Po ketverių metų jis grįžo namo ligotas, sugniuždytas ir nervingas. Dukra, kurią jis kadaise dievino, dabar jį erzino ir jis net galėjo pakelti prieš ją ranką.
Netrukus tėvas mirė nuo smegenų absceso ir ji visą likusį gyvenimą jautė nemylimos dukters kompleksą.
Baigusi mokyklą būsimoji aktorė įsidarbino sekretore farmacijos įmonėje.
Tuo pat metu ji pradėjo dalyvauti grožio konkursuose ir būdama 19 metų tapo „Mis Egiptas 1954“.
Maudymosi kostiumėliu vilkinčios Iolandos fotosesija vienam žurnalų papiktino daugelį giminaičių; sužadėtuvės su ką tik atsiradusiu sužadėtiniu buvo nutrauktos: jo šeima nepritarė santuokai su tokia „begėde mergiščia“.
Iolanda nenukabino nosies – įsidarbino modeliu, o po to nutarė išbandyti jėgas kine. Aktorės karjerai ji pasirinko Dalilos slapyvardį pagal biblinės herojės, suviliojusios ir nužudžiusios Samsoną, vardą. Vėliau dainininkė ir jos biografai teigė, kad šis slapyvardis jai buvo lemtingas: vyrai, kuriuos ji mylėjo, mirė vienas po kito.
Pirmieji vaidmenys filmuose „Tutanchamono kaukė“ („Le masque de Toutankhamon“) ir „Taurė ir cigaretė“ („A Glass and a Cigarette“) buvo epizodiniai, tačiau suteikė pradedančiajai aktorei pasitikėjimo savimi. 1954 metų gruodį, norėdama tęsti aktorės karjerą, Iolanda persikėlė į Prancūziją.
Paryžiuje iš pradžių buvo nemažai problemų dėl darbų, pasiūlymų filmuotis ji negaudavo, be to, nepakankamai gerai kalbėjo prancūziškai.
Naujas gyvenimas prasidėjo nuo pažinties su pradedančiuoju aktoriumi Alainu Delonu, kuris gyveno kaimynystėje ir susidraugavo su Iolanda.
Pavaikščiojusi po aktorių atrankas, pasėdėjusi be cento kišenėje ir pamitusi vien makaronais mergina nutarė tapti dainininke ir pradėjo lankyti profesoriaus Roland’o Berger vokalo pamokas.
Profesorius sugebėjo įžvelgti jos potencialą ir patarė dalyvauti įvairiose atrankose. Galiausiai ji pateko į kabaretą Eliziejaus Laukuose. Ten susipažino su rašytoju Alfredu Machard’u, kuris pasiūlė dainininkei pakeisti I paskutiniame jos slapyvardžio skiemenyje ir taip Dalila tapo Dalida.
Konkurse „Number One of Tomorrow“ dainininkę pastebėjo radijo „Europe 1“ direktorius Lucienas Maurisse’as. Jis tapo jos geruoju burtininku – pasiūlė įrašyti bandomąjį singlą. Tačiau plokštelė „Madona“ nesulaukė sėkmės. Užtat kita daina – „Bambino“ – pateko tarp Prancūzijos hitų ir išsilaikė ten 45 savaites, o Dalidai pelnė pirmąjį auksinį diską.
Kitos jos dainos – „Gondolier“, „Come prima“, „Ciao, ciao bambina“ – taip pat sulaukė sėkmės.
Dalidą užgriuvo šlovė, publikacijos spaudoje ir muzikiniai apdovanojimai. Dainininkė sėkmingai koncertavo Prancūzijoje, kitose Europos šalyse, o 1958 m. – JAV, kur Ellos Fitzgerald prodiuseris jai siūlė puikią karjerą.
1961 m. Dalida ištekėjo už savo Pigmaliono – L.Maurisse’o. Šie santykiai truko penkerius metus.
Jis anksčiau buvo vedęs ir ilgai delsė išsiskirti. Ji svajojo apie vaikus, o jis rūpinosi tik finansais, koncertais ir gastrolėmis. Kai susituokė, jų jausmai jau buvo išblėsę.
Per gastroles Kanuose dainininkė užmezgė audringą romaną su lenkų aktoriumi ir dailininku Jeanu Sobieskiu. Sužinojęs apie išdavystę L.Maurisse’as pateikė skyrybų prašymą. Tai buvo vienintelė oficiali dainininkės santuoka.
Netrukus aistros atslūgo, romanas su J.Sobieskiu greitai baigėsi, ir artistei teko pačiai rūpintis savo karjera faktiškai pradedant nuo nulio.
Ji pradėjo nuo permainų: iš ugningos brunetės virto šviesiaplauke deive. Dar kartą pasirodžiusi Paryžiaus koncertų salėje „L’Olympia“ Dalida įsitvirtino kaip populiariausias balsas Prancūzijoje.
Dainininkė nusipirko namą Monmartre. Naujuoju jos meilužiu tapo 12 metų jaunesnis italas Lucio. I.C.Gigliotti nuo jo pastojo, bet nutarė pasidaryti abortą, dėl kurio tapo nevaisinga.
1966 m. Dalida susipažino su madingu italų dainininku ir dainų autoriumi Luigi Tenco. Jų darbiniai santykiai greitai virto asmeniniais.
Meilė Lugi tapo Dalidos įkvėpimo šaltiniu. 1967-aisiais pora užsimojo užkariauti San Remo dainų festivalį. Įrašų kompanijos atstovai paskelbė, kad Luigi ir Dalida ketina susituokti iškart po konkurso. San Reme dainininkė savo mylimąjį palaikė kaip kviestinė žvaigždė ir atliko jo dainą „Ciao amore ciao“. Daina, į kurią dėjo viltis ambicingasis L.Tenco, nepaisant Dalidos palaikymo, patyrė nesėkmę ir nepateko į konkurso finalą.
Sužinojęs balsavimo rezultatus Luigi viešbučio kambaryje suvedė sąskaitas su gyvenimu. Jo kūną rado Dalida, ją ištiko nervinis sukrėtimas. Po jo dainininkė sveiko ilgai ir skausmingai, ją tuomet labai palaikė buvęs vyras L.Maurisse’as.
Ieškodama dvasios ramybės Dalida išvyko į Indiją, iš kurios grįžo atsinaujinusi ir nušvitusi.
Repertuare atsirado naujų filosofinių ir širdį veriančių dainų, kurios pelnė jai gilios dramatinės dainininkės vardą. Tačiau, nepaisant milijonų žmonių meilės, dainininkė negalėjo nesijausti vieniša.
Netrukus, 1970-aisiais, Dalida sužinojo apie buvusio vyro L.Maurisse’o mirtį: jis sirgo depresija ir, sužinojęs apie nepagydomą ligą, nusprendė taip pat žengti nepataisomą žingsnį.
Tai buvo dar vienas smūgis Iolandai: nepaisant išdavystės ir skyrybų, vėliau jiems pavyko išsaugoti šiltus santykius. Popdeivė buvo praminta juodąja našle.
1973-iaisiais prasidėjo naujas Dalidos karjeros etapas. Ji duetu su savo senu draugu A.Delonu atliko „Paroles, paroles“ ir vėl tapo viena populiariausių dainininkių Europoje.
Dar 1972 m. Dalida susipažino su prancūzų dailininku ir avantiūristu Richard’u Chanfray, žinomu kaip grafas Sen Žermenas. Jis prisistatydavo esąs burtininkas, aiškiaregys ar slaptas pranašas, dainininkę tai linksmino ir neleido vėl pulti į depresiją.
Devynerius metus jie buvo laimingi kartu, bet po to dėl nežinomų priežasčių išsiskyrė.
Praėjus dvejiems metams po išsiskyrimo, kai Dalida sužinojo, kad buvęs mylimasis savo noru pasitraukė iš gyvenimo dėl bankroto ir mokesčių policijos persekiojimo, ją ištiko nervinis šokas.
1981 m. Dalida parengė naują programą „L’Olympia“ koncertų salėje, o premjeros dieną jai buvo įteiktas deimantinis diskas už 80 milijonų visame pasaulyje parduotų plokštelių.
1986 m. atlikėja vėl buvo pakviesta į kiną: ji atliko pagrindinį vaidmenį egiptiečių filme „Šeštoji diena“ („Al-yawm al-Sadis“). Paslėpusi vešlius plaukus po hidžabu ji suvaidino skalbėją iš Kairo, išlaikančią paralyžiuotą vyrą ir anūką. Kritikai ir žiūrovai netruko įvertinti aktorės draminį talentą.
Nors lydėjo sėkmė ir nuolatiniai anšlagai, Dalidą kamavo sunki depresija. Dieną po dienos ji leido tuščiuose namuose, kol vienąkart nebepajėgė to pakelti. 1987-ųjų gegužės 2-ąją 54 metų dainininkė paliko šį pasaulį parašiusi atsisveikinimo laišką: „Gyvenimas man tapo nepakeliamas. Atleiskite man.“
Dainininkė buvo palaidota Monmartro kapinėse šalia savo motinos ir vyresniojo brolio, atsisveikinimas su ja tapo nacionalinio masto įvykiu.
1988-aisiais prancūzų buvo paklausta, kokios asmenybės labiausiai juos paveikė per pastaruosius 20 metų. Dalida atsidūrė antroje vietoje ir pralaimėjo tik Charles’iui de Gaulle’iui.
Parengė Matilda Aleksandravičė
