Prognozės, kaip dažnai būna Kanuose, nepasitvirtino. Jonathanas Glazeris, Aki Kaurismäki, Tran Anh Hungas ir Hirokazu Kore-eda, kritikų favoritai, laimėjo prizus, bet ne pagrindinius.
Kiti favoritai – Wimo Wenderso „Tobulos dienos“ ir Nuri Bilge Ceylano „Apie sausas žoles“ – buvo apdovanoti už aktorinį darbą. Auksinė palmės šakelė netikėtai (net jai pačiai) atiteko prancūzei J.Triet už jos ketvirtąjį ilgametražį filmą „Nuopuolio anatomija“. Filmas sulaukė beveik visų vertintojų pripažinimo, tačiau niekas nesitikėjo, kad jis gaus svaresnį prizą nei už scenarijų ar vaidybą.
J.Triet – tik trečioji moteris, laimėjusi pagrindinį Kanų tarptautinio kino festivalio prizą per visą 76 metų šio renginio istoriją. Ji prisijungė prie kolegių Jane Campion („Fortepijonas“/„The Piano“, 1993 m.) ir Julios Ducornough, pagerbtos už filmą „Titanė“ („Titane“) 2021 m. Beje, pastaroji režisierė šiemet posėdžiavo vertinimo komisijoje, kuriai vadovavo pernykštis Auksinės palmės šakelės laureatas (kandi socialinė satyra „Liūdesio trikampis“/ „Triangle of Sadness“) Rubenas Östlundas.
Filmas „Nuopuolio anatomija“ pasakoja apie vokiečių rašytoją Sandrą, jos vyrą prancūzą Samuelį ir jų vienuolikmetį sūnų Danielį, kurie atsiskyrėliškai gyvena atokiame Prancūzijos Alpių miestelyje. Kai Samuelis randamas negyvas po keisto kritimo iš namelio, stovinčio ant uolos, policija svarsto, ar tai nelaimingas atsitikimas, ar savižudybė, ar nužudymas.
Dėl traumos galvoje savižudybės versija pasirodo neįtikinama ir Sandra tampa pagrindine įtariamąja. Vienintelis liudytojas yra jos aklas vienuolikmetis sūnus Danielis. Iš pradžių įsitikinęs motinos nekaltumu, prasidėjus teismo procesui Danielis pradeda abejoti tuo, ką žino apie tą lemtingą dieną.
Itin santūrioje J.Triet teismo dramoje pagrindinis dėmesys sutelkiamas į teismo procesą, kuriame teisėjas bando išsiaiškinti, kaip tiksliai žuvo per langą iškritęs talentingas kompozitorius, ar prie to neprisidėjo žmona, su kuria jis pastaraisiais mėnesiais nesutarė.
Iš pirmo žvilgsnio detektyvą primenantis filmas ilgainiui pasirodo esąs pasakojimas apie santykius Ingmaro Bergmano „Scenų iš vedybinio gyvenimo“ („Scener ur ett äktenskap“) dvasia.
Žuvo vyras pačiame jėgų žydėjime, kompozitorius, rašytojas ir dėstytojas Samuelis (akt. Samuelis Theisas). Kol jo žmona ilsėjosi gretimame kambaryje, jis arba iškrito, arba buvo išmestas per Prancūzijos Alpių, iš kurių buvo kilęs ir kur pastaruoju metu gyveno jo šeima, namelio langą.
Jo žmona Sandra (akt. Sandra Huller) – sėkmės lydima rašytoja vokietė, persikėlusi ten su vyru ir iki šiol nemokanti prancūzų kalbos; namuose jie kalba angliškai. Sandra laikoma įtariamąja. Ji su vyru konfliktavo dėl neištikimybės ir profesinio pavydo, o žūties išvakarėse juodu susipyko.
Trečiasis veikėjas – jų paauglys sūnus Danielis (Milo Machado Graneris), kuris po automobilio avarijos iš dalies prarado regėjimą. Ketvirtasis, ir taip pat gana svarbus, – jų šuo, kurį berniukas dievina. Bet kadre dažniau matome teisėją, prokurorą ir advokatą (akt. Swannas Arlaud), šeimos draugą, kuris ateina Sandrai į pagalbą. Iš esmės tame pačiame filme stebime dvi dramas – santykių griūtį ir dvikovą, kurioje Sandra gina savo nekaltumą.
Kulminacijos ir atomazgos dvilypumas primena Paulo Verhoeveno „Esminį instinktą“ („Basic Instinct“), nors J.Triet filme seksualumas nevaidina tokio lemiamo vaidmens. Simono Beaufilso kamera tarsi neutrali, bet iš tiesų labai dėmesinga menkiausiems veikėjų elgesio ir intonacijos pokyčiams.
Aktorės S.Huller, žinomos iš dramos „Requiem“ ir komedijos „Tonis Erdmanas“ („Toni Erdmann“), vaidyba – tikras laimėjimas, jeigu ne užkariavimas, juolab kad ji vaidina trimis kalbomis: vokiečių, anglų ir prancūzų.
Hipnotizuojantį jaunos Charlotte Rampling žavesį ir Isabelle Huppert pasitikėjimą savimi spinduliuojanti 45 metų vokiečių aktorė vaizduoja stiprią moterį, priverstą susidurti su savo demonais ir atskleisti intymiausias gyvenimo detales (pavyzdžiui, kad yra biseksuali ir per pastaruosius kelerius metus turėjo keletą nesantuokinių ryšių) ne tik teismui, bet ir visai šaliai (teismo proceso naujienos nuolat transliuojamos per televiziją, žiūrovai dalijasi savo komentarais).
Sandra garsiai skelbia esanti nekalta, tačiau pradeda kauptis įrodymai prieš ją, įskaitant paviešintą slaptą Samuelio įrašą, padarytą be jos žinios. Paaiškėja, kad pelytė Sandra yra temperamentinga, o paprastas buitinis konfliktas greitai virsta bjauriu, žiauriu smurtu.
Atrodo, kad žudantis smūgis suduodamas tada, kai prieš Sandrą panaudojamas jos romanų turinys, įskaitant personažą, kuris fantazuoja apie vyro nužudymą, ir prieš daugelį metų spaudoje paskelbtą citatą, kurioje Sandra vienam žurnalistui sakė: „Mano darbas – užmaskuoti pėdsakus, kad fikcija galėtų sunaikinti tikrovę.“
Kritikai rašė, jog J.Triet filmas – tai žiauriai protinga ir apgaulingai žaisminga drama, kurioje teismo filmo žanras pasitelkiamas kaip Trojos arklys, kad būtų galima papasakoti normalios šeimos netikėto žlugimo istoriją.
Tačiau festivalių, ypač tokių prestižinių kaip Kanų, apdovanojimas reiškia ne tik meninės kokybės pripažinimą, bet ir kai ką daugiau. „Nuopuolio anatomija“ irgi fiksuoja kai kurias svarbias tendencijas.
Pirmiausia tai politinės darbotvarkės atsisakymas ir gilinimasis į privatų gyvenimą. Pavadinime minimas nuopuolis arba kritimas susijęs ne tik su Samuelio iškritimu per langą, bet ir su šeimos kritimu į pavydo, tarpusavio kaltinimų, liūdnai pagarsėjusios nemeilės bedugnę.
Kai kurie kritikai atkreipė dėmesį į tai, kad teismo drama nėra prancūzų žanras, prie jo labiau pripratę amerikiečiai. Tačiau jie ne visai teisūs. Nacionalinėje tradicijoje yra bent vienas puikus tokio žanro filmas ir jame taip pat kalbama apie moters subjektyvumą bei lyčių vaidmenis. Tai – Henri Georges’o Clouzot „Tiesa“ („La Verite“, 1960 m.) su Brigitte Bardot, aiškiai turėjusi įtakos J.Triet.
Beje, net ir 2023-iųjų Kanuose parodytas dar vienas įdomus prancūzų filmas, kurio veiksmas vyksta teisme, – Cedrico Kahno „Goldmano procesas“ („Le Proces Goldman“). Akivaizdu, kad būtent šio žanro aktualumas šiandien rodo etinių konfliktų, kurie taip dažnai nesutampa su griežtais teisiniais kriterijais, paaštrėjimą.
Nuo bandymo išsiaiškinti, kas kaltas dėl žmogžudystės, „Nuopuolio anatomijos“ herojai nejučia pereina prie Sandros ir Samuelio santykių analizės: kuris jų kaltas dėl to, kad jų santykiai pateko į aklavietę? Nesužinojus šito neįmanoma apkaltinti arba išteisinti įtariamąją.
Juosta „Nuopuolio anatomija“ prasideda ir baigiasi šunimi (šiame filme vaidinęs borderkolis Mesis laimėjo „Palmės šunelio“ prizą, kuriuo Kanų kino festivalyje apdovanojami geriausiai filmuose pasirodę šunys).
J.Triet neįkyriai pabrėžia intuicijos, kuri kartais atlieka svarbesnį vaidmenį nei logika ir sveikas protas, temą. Išsiaiškinti, kas įvyko, ne visada įmanoma, kartais tiesa pernelyg subjektyvi net ir vykstant teismo procesui, kurio tikslas – rasti žudiką.
Todėl „Nuopuolio anatomija“ – ne detektyvas, o meistriška jo imitacija, tiesą sakant, artimesnė I.Bergmanui ir jo „Scenoms iš vedybinio gyvenimo“.
Po sausos žanrinės priklausomybės apvalkalu slepiasi autorinis kinas, keliantis prakeiktus klausimus ir nesiūlantis lengvų atsakymų.
Kanų kino festivalio laureatai
* Auksinė palmės šakelė – „Nuopuolio anatomija“ („Anatomie d’une chute“), rež. Justine Triet (Prancūzija).
* Didysis prizas – „Interesų zona“ („The Zone of Interest“), rež. Jonathanas Glazeris (Jungtinė Karalystė, Lenkija, JAV).
* Žiuri prizas – „Nukritę lapai“ („Fallen Leaves“), rež. Aki Kaurismäki (Suomija).
* Geriausias režisierius – Tran Anh Hungas, „Dodino Boufanto aistra“ („The Pot-au-Feu“) (Prancūzija).
* Geriausia scenaristas – Yuji Sakamoto, „Monstras“ („Monster“) (Japonija).
* Geriausias moters vaidmuo – Merve Dizdar, „Apie sausas žoles“ („About Dry Grasses“) (Turkija).
* Geriausias vyro vaidmuo – Koji Yakusho, „Tobulos dienos“ („Perfect Days“) (Japonija, Vokietija).
* Auksinė kamera už debiutinį filmą – „Geltoname kokono apvalkale“ („Inside the Yellow Cocoon Shell“). Rež. Thien An Phamas (Vietnamas).
Parengė Matilda Aleksandravičė
