„Pats brangiausias serialas“ – E. Vėlyvio ir Domo Vilčinsko absurdo istorija apie išprotėjusius lietuviškų serialų gamintojus ir kasdienius jų iššūkius.
Nuolatinio nerimo kamuojamas režisierius Laimonas jau 10 metų filmuoja tą patį serialą, o jo aplinkoje – abejingi, nesikeičiantys ir banalaus scenarijaus išvarginti veidai. Ne ką geresnė padėtis ir Laimono buityje – sena mašina, dar senesnis butas ir nelaiminga žmona, kurios ciniškas požiūris į Laimono veiklą baigia jį sužlugdyti…
Tačiau vieną dieną, įkvėptas iliuzinių minčių apie svaigią režisieriaus karjerą, Laimonas pareiškia, kad statys filmą su kino ir muzikos žvaigždėmis. Pagaliau atėjo jo laikas visam pasauliui įrodyti savo režisūrinę vertę! Vis dėlto tikrai ne viskas klostysis taip, kaip jis tikisi.
Seriale suvaidino ir pats E. Vėlyvis
Kurdamas šį serialą, E. Vėlyvis dirbo ne vienas. Kaip pasakoja vienas žinomiausių šalies režisierių, jis pats buvo šio serialo idėjos ir scenarijaus autorius, o režisuoti šį darbą ėmėsi jaunasis Domas Vilčinskas.
„Tai – mano studentas, ne kartą dirbęs mano filmuose. „Pats brangiausias serialas“ jam tapo didžiausiu iki šiol turėtu iššūkiu, nes tuo metu tai buvo didžiausias kūrinys, prie kurio jis buvo dirbęs“, – pasakoja E. Vėlyvis.
Paklaustas, ar daug įvykių, kurie bus matomi seriale, yra tikri, ir nutikę pačiam E. Vėlyviui ar jo kolegoms, žinomas režisierius šypteli: „Praktiškai viskas, ką matys žiūrovai, yra man ar mano kolegoms nutikę realybėje, tik kai kur spalvos sutirštintos, o kitur – priešingai, stipriai sušvelnintos. Tačiau kampas ne čia – daug dalykų, kurie nutinka filmavimo aikštelėse, yra kontekstiniai ir būtų suprantami tik dirbantiems kino industrijoje. O „Pats brangiausias serialas“ parodys tai, kas suprantama visiems.“
Neatsitiktinai ir pagrindinį režisieriaus Laimono vaidmenį seriale atlieka ne tik žinomas šalies aktorius bei TV laidų vedėjas, bet ir pats režisieriaus duoną išbandęs Andrius Žiurauskas.
Tad, ar būtų galima teigti, kad režisierių geriausiai suprasti ir tinkamai jį suvaidinti gali tik kitas režisierius?
„Iš dalies, taip. Mano galva, Andrius – puikus, talentingas ir žavingas žmogus. Jis yra ne tik puikus aktorius, bet turėjo patirties ir režisuojant serialus, tad „Pačiame brangiausiame seriale“ pasitaikančios situacijos jam yra artimos. Jis greitai jas perprato, suprato, koks santykis režisierių sieja su visa komanda. Andrius puikai atliko vaidmenį – viskas vyko labai organiškai“, – pagyrų A. Žiurauskui negaili E. Vėlyvis.
Seriale vaidinančius pamatysime ir kitus garsius šalies režisierius, pavyzdžiui, Tadą Vidmantą ar Donatą Ulvydą. Kitapus kameros stos ir pats E. Vėlyvis. Vis dėlto jis prideda, kad tą nusprendė ne pats.
„Jei būčiau norėjęs tapti aktoriumi, aš jau juo būčiau. Tačiau kas kartą, kai esu matomas kitoje kamerų pusėje, aš ten atsiduriu ne savo noru. Nors kolegos ir pagiria ar patapšnoja per petį, tai manęs vaidinti daugiau neįkvepia, nes aš tiesiog to nemėgstu. Aktorystė – ne man. Man patinka judėti prie kameros – ten jaučiuosi puikiai. O tam, kad būčiau geru aktoriumi, manau, man trūksta narcistiškumo. Pastovėti kaip statistas prieš kameras galiu, bet sukurti amplua ir paversti personažą gyvu, yra didelio talento ir gabumo reikalaujantis dalykas. O aš manau jo neturintis“, – sako režisierius.
Ką slepia režisieriaus dalia?
Kiekvieno režisieriaus filmavimo aikštelėje aura vis kitokia – tai, kas būdinga vienam, tikrai nebūtinai bus randama ir pas kitą. O kas būdinga E. Vėlyvio darbo kultūrai?
„Apie režisieriaus aikštelę dažniausiai sprendžia ne jis pats, o kiti. Tačiau aš mėgstu profesionalią aikštelę – talentingus, tiksliai ir laiku dirbančius žmones. Žinau, kad kiti režisieriai savo aikštelėse mėgsta ir improvizaciją, bet man tai netinka – galbūt todėl, kad to nemoku. Mėgstu, kad viskas vyktų tiksliai ir tvarkingai, pagal mano sugalvotą planą, idėją. Tačiau, žinoma, kaip ir visuose kolektyvuose, pasitaiko visko“, – pasakoja E. Vėlyvis.
Neretai išgirstame ir apie sunkią kuriančių žmonių dalią – nors tiems, kurie į kino pasaulį nėra įsigilinę, šis darbas gali pasirodyti kaip pati tikriausia svajonė, realybėje tai – sunkus, o kartais net naštą primenantis darbas.
O E. Vėlyvis, savo ruožtu, pasakoja ir apie kuriančio žmogaus prakeiksmą: „Kai ateina idėja, daužai galvą į sieną ir rūpiniesi jos išplėtojimu, tuomet – įgyvendinimu. O kai ji pasiekia žiūrovą, būni toks pavargęs, kad norisi kuo greičiau pagimdyti. Idėją pagimdęs atsiriboji – ją paleidi ir ji ima gyventi savo gyvenimą. Tu, tuo tarpu, kelis mėnesius gyveni laisvas, tačiau tą akimirką, kai apie tą laisvę pagalvoji, tave ir vėl užklumpa nauja idėja…“
O kada režisierius gali būti savo darbu patenkintas? Anot E. Vėlyvio, tuomet, jei galutiniame rezultate pavyksta išpildyti bent 50 proc. pirminės idėjos.
Taip pat žinomas vyras džiaugiasi ir pastaruoju metu kino pasaulyje jaučiamu susivienijimu – anot E. Vėlyvio, konkurencijos tarp Lietuvos režisierių išties nėra.
„Anksčiau gal buvo jaučiamas šioks toks susiskaldymas, bet, iš tiesų, ši smėlio dėžė tam pernelyg maža. Džiugu, kad dabar tarp režisierių užsimezgė bendravimas – visi esame skirtingi, tačiau randame bendrą kalbą. Kartais, galbūt, nesutariame dėl asmenybinių skirtumų, tačiau, kaip režisieriaus profesijos atstovai, mes laikomės solidariai“, – sako jis.
