Harmoningi, aristokratiški bruožai, ilgas rūškanas žvilgsnis, užburiantis arogantiškas lūpų linkis ir jaudinantis plonaodės būtybės pažeidžiamumas, jautrumas, nervingumas.
Aukštas, lieknas iki plonumo, tiesiais aštriais pečiais, ilgakojis – jis atrodė trapus kaip kumeliukas.
Jaunojo H.Bergerio veide buvo slapta žymė. Tai buvo veidas-stichija, veidas-narkotikas, paslaptingoji Vinteuilio Sonata. (Vinteuilis – Marcelo Prousto romano „Prarastojo laiko beieškant“ personažas, kompozitorius.)
Tokią dvidešimtmečio Helmuto viziją pamatė ir ekrane įkūnijo didysis italų kino režisierius Luchino Visconti. Jaunasis austras režisierių užkariavo iš pirmo žvilgsnio, pribloškė savo spinduliuojančiu grožiu. Atrodė, kad jis visą gyvenimą ieškojo ir laukė būtent jo.
L.Visconti žvilgsnis, iš daugybės kitų išplėšęs H.Bergerio veidą, tarsi dangiškojo prožektoriaus išryškintą tik jam, tą akimirką žvilgtelėjo į amžinybę.
Per dvylika jųdviejų bendro gyvenimo metų jis sukūrė iš H.Bergerio ne tik kino žvaigždę, bet ir legendą, kuri pasaulio kine yra tarsi vieniša sala.
Jis taip ir liko neįvertinta kino figūra – jo neįstengė suprasti, visada laikė kitokiu, svetimu. H.Bergeris ir buvo kitoks. Ir pernelyg skandalingai gražus, kad pasaulis priimtų jį kaip savą. Juk tokių paprasčiausiai nebūna, negali būti! Ne čia. Ne dabar.
L.Visconti įžvelgė jo, kaip subtilaus menininko, talentą, o kiti su retomis išimtimis eksploatavo jo išvaizdą, subanalindami genijaus kūrybines įžvalgas. Trys šedevrai, kuriuos L.Visconti sukūrė su H.Bergeriu, išliko kaip atskiras reiškinys gausioje aktoriaus filmografijoje.
Būsimoji ekrano žvaigždė gimė Bad Išlio mieste Austrijoje, jo tėvai buvo brangaus Alpių viešbučio savininkai. Tačiau, užuot paveldėjęs šeimos verslą, H.Bergeris išvyko į Londoną studijuoti aktorystės, dirbo ne visą darbo dieną padavėju, paskui atsidūrė Italijoje, kur susipažino su L.Visconti.
Režisierius jam skyrė mažytį tarno vaidmenį filmo „Raganos“ („Le streghe“) novelėje „Gyva sudeginta ragana“ („La Strega Bruciata Viva“): ten jis dar pasirodė tikrąja pavarde – Helmutas Steinbergeris.
Paskui per penkerius metus, nuo 1969-ųjų iki 1974-ųjų, buvo sukurti trys L.Visconti filmai, kuriuose H.Bergeris įkūnijo tris herojus, įėjusius į pasaulio kino ikonografiją.
Filme „Dievų žlugimas“ („La caduta degli dei“) jo antiherojus – „nacių iškrypėlis“ Martinas fon Esenbekas. Pirmą kartą ekrane jis pasirodo efektingoje mizanscenoje – kaip „artistas“, parengęs savo seneliui sveikinimą gimtadienio proga.
Jis sėdi ant kėdės su moterišku peruku, šilkinėmis kojinėmis ir Lolos Lolos iš „Žydrojo angelo“ („Der blaue Engel“) kabareto kostiumu – a la Marlene Dietrich. Šios sagos apie fašizmo nusikaltimus ir moralinę katastrofą finale tas pats Martinas, išprievartavęs ir pasiuntęs į aną pasaulį savo paties motiną, stovi beveik karikatūriška nacių pasisveikinimo poza.
„Liudvikas“ („Ludwig“), antrasis režisieriaus ir aktoriaus bendras filmas, nepaisant daugybės istorinių personažų, supančių legendinį Bavarijos karalių, iš esmės yra H.Bergerio monofilmas. Veiksmas trunka dvidešimt metų ir kiekvieni jų įsirėžia herojaus veide – iš pradžių dvasingame, beveik ikoniškame, pabaigoje – išpurtusiame, suvargusiame, su gąsdinančiais sugedusiais dantimis.
L.Visconti išspaudė iš H.Bergerio maksimumą panaudodamas kaip aktorinius instrumentus jo psichofiziką, jo isterijas ir neurozes, bet pirmiausia jam būdingą ir ilgainiui vis sunkėjusią desperatišką melancholiją.
Garsusis italų režisierius retai viešai gyrė savo aktorius, bet čia negalėjo susilaikyti: „H.Bergeris šiame vaidmenyje yra tobulas.“
Negalima su tuo nesutikti. Iš pradžių jo akys po įžūliai išlenktais antakiais spinduliuoja jaunatvišką entuziazmą, bet ilgainiui gęsta, temsta, prisipildo kartėlio. Jo nervinga plastika ir dirglūs gestai tampa groteskiški, aktorius atskleidžia visą emocijų gamą – švelnumą ir pyktį, didžiadvasiškumą ir žiaurumą, aristokratišką apsukrumą ir nesuprastos sielos bejėgiškumą.
Trečią – ir paskutinį – kartą su L.Visconti H.Bergeris dirbo juostos „Šeimos portretas interjere“ („Gruppo di famiglia in un interno“) filmavimo aikštelėje. Per Konrado personažą režisierius ir aktorius parodo, kaip septintojo dešimtmečio kontrkultūra išsigimsta į politinį avantiūrizmą ir gangsterizmą.
Tačiau šis personažas turi ir asmeninę lyrinę prasmę. Savo Romos rūmuose nuo pasaulio atsiskyręs profesorius (iš dalies L.Visconti alter ego), savo paties nuostabai, gyvenime susipainiojusį „puolusį angelą“ ima laikyti sūnumi arba labai artimu žmogumi.
Trisdešimtmečio H.Bergerio veide jau matyti bemiegių naktų ir draudžiamų malonumų atspaudas, tačiau jis vis dar hipnotizuoja veržliais gestais ir romantišku grožiu.
Per pirmąsias L.Visconti mirties metines H.Bergeris bandė nusižudyti. Jis nemetė savo profesijos, nors visais įmanomais būdais žlugdė savo gyvenimą, kol iš jo grožio nieko neliko.
Iš viso jis sukūrė apie 60 vaidmenų, dirbo su tokiais režisieriais kaip Vittorio De Sica („Il giardino dei Finzi-Contini“), Josephas Losey („Romantiškoji anglė“/„The Romantic Englishwoman“), net vaidino Francio Fordo Coppolos „Krikštatėvyje III“. Daugeliu atvejų – ypač tai akivaizdu Tinto Brasso „Kitės salone“ („Salon Kitty“) – šie vaidmenys varijavo gerai pažįstamus L.Visconti motyvus.
Kartą aktorius, jau penkiasdešimtmetis, turėjo galimybę dar kartą suvaidinti Bavarijos karalių Donatello ir Fosco Dubinių filme „Liudvikas 1881“ („Ludwig 1881“). Ši miniatiūra apie monarcho kelionę po Šveicariją – tai Didžiojo Europos kino stiliaus epochos vargingas nostalgiškas atspindys.
