Žurnalas „TV antena“ ir portalas lrytas.lt kiekvienus metus baigia konkursu: žiūrovų paprašo išrinkti du simpatingiausius televizijos veidus.
D.Jurgelevičius ir „TV pagalbos“ (TV3) vedėja Renata Šakalytė-Jakovleva (40 m.) į šį titulą pretendavo kartu su 187 kitais TV veidais.
„Nieko nereikia vaidinti – reikia tiesiog gyventi“
– Kokia jūsų reakcija į TV žiūrovų sprendimą antrus metus jus išrinkti simpatingiausiu TV veidu?
– Darsyk norisi padėkoti už tai, kad balsavimu įvertino visos mūsų komandos darbą, nes laida „Kas ir kodėl?“ – kolektyvinio darbo vaisius, nors tik aš esu matomas. Bet vienas nieko negalėčiau padaryti. Tai visos mūsų darbo grupės įvertinimas ir už tai esu dėkingas ne tik žiūrovams, bet ir savo kolegoms.
– Kalbėjomės prieš metus tuo pačiu laiku. Kas per šiuos metus pasikeitė jūsų gyvenime – kūrybiniame, viešajame, asmeniniame?
– Aš gyvenime esu gana konservatyvus, o gal teisingiau – subalansuotas – žmogus. Nieko per daug nepasikeitė. Visą laiką manau, kad jeigu nieko bloga neatsitiko, tai jau labai gerai. Galiu pasidžiaugti gerais metais.
Globaliai žvelgiant vienintelis skaudus dalykas, kad nenugalėjome priešo ir nepasiekėme, jog taika ateitų į mūsų kaimynystę. Net jei nedalyvauji viešajame diskurse, šis dalykas gyvas pasąmonėje. Labai tikiuosi, kad kitąmet sulauksime pergalės, nes be jos negalime jaustis nei saugūs, nei laimingi.Metai buvo labai liūdni ir dėl to, kad anapilin išėjo mano mylima kolegė ir draugė Zita Kelmickaitė, su kuria prieš metus laimėjome šią apklausą.
Tikėjausi, kad pakartosime sėkmę, bet 2023-iaisiais teko netikėtai atsisveikinti su žmogumi-raketa, gerų emocijų generatore Zita, ir man televizijos koridoriuose beprotiškai trūksta jos pačios bei jos amžino optimizmo, noro gyventi.
– Grįžkime prie linksmesnių dalykų. Tiek jūsų, tiek jūsų kolegės R.Šakalytės-Jakovlevos iš TV3 klausiu: kaip manote, ar žiūrovų simpatijas pelnė jūsų patrauklumas, meistriškumas, ar jūsų vedamos laidos formatas? Kuo „Kas ir kodėl?“ laida patraukli žiūrovams?
– Manau, būtų kvaila manyti, kad esu superžvaigždė, nepakartojamas ir unikalus. Tikriausiai yra tradicinė kombinacija tarp vieno ir kito.
O laida „Kas ir kodėl?“, mano nuomone, patraukli tuo, kad yra dinamiška, turi aiškų formatą, nuspėjama, ir žmonėms, kurie linkę sužinoti ką nors nauja, praplėsti savo akiratį, yra visai geras 27–30 minučių pasibuvimas.
Juolab kad ji rodoma tokiu laiku, kai žmonės grįžta iš darbo, kai kas sėda prie televizoriaus, kai kas ruošia vakarienę, grįžta iš aktyvaus gyvenimo į naminį. Mūsų laida padeda įveikti tą kasdienį virsmą.
– Kasdien prieš jūsų akis keičiasi laidos dalyviai. Ar turi kokį nors bendrą vardiklį įvairūs žmonės, ateinantys į jūsų laidą?
– Vengčiau ieškoti vardiklio. Net jei būtų galima pagal formalius kriterijus ką nors atrinkti, kiekvienas jų yra asmenybė, turinti savų tiek mąstymo, tiek elgesio ypatumų. Galiu pasakyti tik tiek, kad per tą laiką, kai vedu šią laidą, labai pakilo mūsų dalyvių žinių lygis, ir jis nuolat kyla. Tai mane džiugina.
Pasigendu tik aktyvesnio merginų ir moterų įsitraukimo, bet nuo mūsų tai nepriklauso – dalyvauja tie, kurie nori. Be to, stengiamės kuo labiau įtraukti į šį žaidimą senjorus, kurie daug žino, bet jiems ateiti į laidą gal pritrūksta drąsos, gal postūmio iš šono.
Norisi paprašyti tų, kurie yra šalia jų, kad paragintų arba iškrėstų pokštą, o tas pokštas būtų kvietimas į mūsų studiją.
Labai smagu pamatyti žmones, kurie, regis, gyvenimą atgyveno, jiems beliko sėdėti namuose ir laukti liūdnų dienų, bet jie ryžtasi iššūkiui. Turėtume padėti jiems paįvairinti savo kasdienybę. Žinoma, laidoje būna įtampos, bet po jos dauguma ištaria: o Dieve, kaip buvo smagu!
– Gal kvietimas į jūsų laidą galėtų tapti naujoviška gimtadienio dovana?
– Galėtų. Bet yra vienas niuansas – mes filmuojame kelias laidas į priekį, tad gali atsitikti taip, kad ji išeis į eterį tada, kai gimtadienis jau bus praėjęs. Bet pati idėja gera – pabuvimas studijoje jau dovana, tik svarbu, kad žmogus tą dovaną priimtų.
– Ar pats nebandėte atsidurti kitoje stalo pusėje? Ar nebūtų įdomu suburti žinių laidų vedėjų komandą, pakviesti Arūną Valinską, Andrių Tapiną, Robertą Petrauską ir išbandyti savo jėgas?
– Kažkada su A.Valinsku apie tai šnekėjome, bet tam, kad tai įvyktų, turėtų atsirasti netikėtas pretekstas arba žvaigždės danguje sukristi. Idėja gyva teoriniu lygiu, gal kada nors ją ir įgyvendinsime.
– Prisipažinkite ranką ant širdies pridėjęs, ar į visus klausimus, kuriuos pateikiate laidos dalyviams, pats žinote atsakymus?
– Sakiau ir visada sakysiu, kad nesu iš enciklopedinių žinių nešiotojų, turiu kitaip sudėliotą galvą: joje laikau tik tą informaciją, kuri man naudinga, kuria galiu pasinaudoti gyvenime.
Kai su šeimyna žiūriu žaidimo įrašą, į kai kuriuos klausimus neatsakau – paskui visi juokiamės.
– Ar visada išlaikote nešališkumą žaidėjų atžvilgiu? Pavyzdžiui, ateina senjoras, kuris pirmą kartą gyvenime mato televizijos kameras. Ar jums nekyla noras palengvinti jam užduotį?
– Jei pasakyčiau, kad nebūna jokių simpatijų, nebūčiau visai atviras. Bet, manau, puikiai suvaldau šį jausmą, nesuteikdamas kitam žmogui, kuris mano akyse nėra toks simpatingas, galimybės pajusti, kad padedu kitam žaidėjui. Iš pradžių buvo sunkiau susivaldyti, bet dabar tai puikiausiai įveikiu.
Džiaugiesi, jei žmogus, kuriam simpatizuoji, laimi, bet jeigu yra silpnesnis – jis pralaimi. Ranką prie širdies pridėjęs galiu pasakyti, kad nebuvo nė vieno atvejo, kad kam nors būčiau bandęs padėti.
– Ar neatsitinka, kad po laidos su dalyviais išsiskiriate piktuoju: žmogus įsižeidžia, kad jam nepavyko, ir mano, jog kaltas jūs, o ne jis pats?
– Tokių atvejų gal yra buvę du ar trys, tad faktiškai to nebūna. Palyginti, kiek šimtų ar net tūkstančių žmonių čia perėję, tai tūkstantoji procento dalis.
Žmonės ateina jaudindamiesi, bet aš ir mūsų komanda stengiasi sukurti tokią aplinką, kad čia tėra žaidimas, reikia džiaugtis akimirka ir tiesiog žaisti. Laimėsi – bus gerai, pralaimėsi – na, ir kas? Gali bandyti dar kartą.
– Jūs esate teisininkas, buvote diplomatas, o paskui šast – ir patekote į televiziją. Ir ne į kokią nors politinę, žinių ar diskusijų laidą, o į pramoginę. Kaip čia atsitiko?
– Aš buvai vienas iš trijų radijo stoties „M-1“ kūrėjų, nuo mokyklos laikų domėjausi muzika, tad šis žanras man nebuvo svetimas. O vėliau turėjau džiaugsmą mokytis VU Teisės fakultete su A.Valinsku, jis mane ir įtraukė į šią veiklą. Ji – tik mano laisvalaikio pomėgis, duoną užsidirbu iš teisininko darbo.
– Minėjote, kad laidą rengia didžiulė komanda. O jūs ar tik perskaitote parengtą tekstą, ar prisidedate ir rengiant klausimu?
– Jokio teksto nebūna, viskas – gyva improvizacija: žiūri, koks žaidėjas, kaip reaguoja, kaip elgiasi, ir pagal tai režisuoji savo dalyvavimą – viskas čia ir dabar.
Užkulisiuose kartais padedu sugalvoti įdomesnių klausimų iš tos srities, kurią išmanau, bet tai tik labai nedidelė mano darbo dalis.
– Jūs jau ne vienus metus dirbate televizijoje. Gal esate sukaupęs šiokį tokį patyrimą ir galėtumėte ką nors patarti jaunesniems kolegoms, kaip tapti simpatingiausiam?
– Paprasčiausias receptas – būti tokiam, koks iš tikrųjų esi. Jeigu nebandysi parodyti daugiau, negu pajėgi, žmonės supras: jie puikiai įvertina veidą, kūno kalbą ir suvokia, kas tu esi.
Mano receptas elementarus: nieko nereikia vaidinti – reikia tiesiog gyventi.
