Pievų, viržynų, upeliukų ir kalvų apsuptoje 142 hektarų ganykloje laisvai ganosi per 400 veislinių holšteinų, džersių bei Šveicarijos rudųjų veislių karvių ir telyčių.
Sakoma, kad gerai paieškojus šiose ganyklose tarp įvairiaspalvių pievos gėlių galima rasti net ir laukinių orchidėjų. Būtent iš čia ir yra kilęs fermos „Arethusa” pavadinimas. Taip vadinamos labai retos rūšies orchidėjos, kadaise gausiai žydėjusios Ličfildo laukymėse.
Fermos karvidėse nė su žiburiu nerasi musės, nes jų gyventojos dukart per dieną prausiamos šampūnu. Beje, tamsaus kailio karvėms naudojamas vienoks, o šviesaus – kitoks šampūnas.
Šilkiniai uodegų kutai kruopščiai iššukuojami ir išpurenami po kiekvienos prausimo, nagų bei ragų šveitimo procedūros.
Tikriausiai jau spėjote pamanyti: „Įdomu, ar skanus šių karvių pienas?”
„Mūsų karvių pienas yra toks, koks būdavo senais gerais laikais”, – atsakytų A.Yurgaitis ir G.Malkemus, Ličfilde, Konektikuto valstijoje, esančios fermos „Arethusa” savininkai.
Kai dauguma karvių augintojų, nesugebėdami išsilaikyti, traukiasi iš šio daug pastangų reikalingo verslo, ferma plečiasi, o joje gaminamų produktų jau nebepakanka patenkinti visų, norinčių paragauti naminio skonio pieno, sūrio, ledų ir jogurto.
G.Malkemus ir A.Yurgaitis fermą nusipirko 1999-aisiais. Anot abiejų, idėja pirkti fermą kilo labai natūraliai.
Iš San Antonijaus, Teksaso valstijoje, kilęs George’as vaikystėje padėdavo savo dėdei karvių fermoje.
Anthony sako, jog jis meilę žemei paveldėjo iš lietuvių tėvų Antano Jurgaičio ir Olgos Gustauskas – jie buvo antrosios kartos išeiviai, jau gimę ir užaugę Amerikoje.
Anthony su seserimis Margery, Sheryl ir Roberta užaugo netoli fermos esančiame Voterberio miestelyje. Jo tėvams ir seneliams žemė buvo stabilumo ir meilės šaltinis.
Lietuviškų šaknų turintis vyras apgailestauja, kad per tiek metų šeimos istorija pamiršta, ir jis nebežino, iš kokios Lietuvos vietos yra kilę jo seneliai.
Beje, George’as mano, jog ketvirtadalis jo kraujo – taip pat lietuviškas.
Abu vyrai, kurie jau daugiau nei 30 metų yra ne tik verslo, bet ir gyvenimo partneriai, Lietuvoje lankėsi 2000-aisiais.
Jiems ji pasirodė „labai graži, bet randuota”.
„Aš labai didžiuojuosi savo šaknimis, juk Lietuva turėjo atlaikyti daugybę epochos smūgių”, – sakė Anthony ir neslėpdamas pridūrė, jog viena didžiausių jo svajonių – susitikti su Lietuvos prezidente.
Vilniuje jam labai patiko „Stiklių” restoranas, o jeigu lankytųsi Lietuvoje dabar, norėtų pasidomėti tikrų lietuviškų sūrių gamybos technologija. Mat pernai fermos kaimynystėje vyrų pora įsteigė pieninę. 5 milijonų JAV dolerių vertės įmonėje yra sūrių gamybos cechas, didžiulis ledų šaldiklis ir maža daili parduotuvėlė.
Ir tai – dar ne pabaiga.
Parodęs pieninę, kuri įkurta kažkada buvusioje gaisrinėje, Anthony pavedžiojo po būsimą sūrio ir vyno barą, kuriame būtinai vietos atsiras ir mažam 1837 metų pinigėliui. Jis buvo rastas rekonstruojamo pastato sienoje. Gal tai ir yra poros sėkmės talismanas?
O sėkmės George’ui ir Anthony, atrodo, niekad netrūko.
Kapitalą fermai „Arethusa” pirkti jie sukaupė sėkmingai išpardavę ispanų dizainerio M.Blahniko aukštakulnių batelių liniją. Su šiuo batų kūrėju pora bendradarbiauja nuo 1982-ųjų.
Ypatingo pripažinimo M.Blahniko bateliai sulaukė prasidėjus populiaraus televizijos serialo „Seksas ir miestas” erai.
Nors patys dizainerio atstovai plačiai nesireklamavo ir nebandė įsiūlyti savo gaminių serialo prodiuseriams, šie juos susirado patys.
Įmantriausios M.Blahniko kurpaitės ištisą dešimtmetį tenkino įnoringų „Seksas ir miestas” aktorių užgaidas.
Be Manolo aukštakulnių neįsivaizduojamas aktorės Sarah Jessicos Parker įvaizdis. Būtent ji savo mėgstamiausią dizainerį pristatė populiaraus serialo stilistams.
Šiandien jau niekas neabejoja, kad M.Blahniko aukštakulniai šiuolaikinės miestietės batų spintoje yra ne mažiau svarbūs nei pienas šaldytuve.
Verslininkai visada laikėsi senos geros taisyklės, jog siūloma prekė pigi. Anot jų, gaminių nereikia įkyriai siūlyti – sąžiningai ir kokybiškai pagaminta prekė kalba pati.
Beje, ši filosofija, kuria kadaise prasidėjo susitarimas tarp paties M.Blahniko ir abiejų amerikiečių verslininkų, ir buvo jų solidžios sėkmės pagrindas.
Pavyzdžiui, Niujorke M.Blahniko parduotuvė yra įsikūrusi ne tviskančiame 5-ajame aveniu, bet 54-ojoje gatvėje, kurią ištikimiausi pirkėjai turi susirasti patys. Tokia filosofija prigijo ir fermoje „Arethusa”.
Paklaustas, ar jie turi įtakos dizaineriui M.Blahnikui, George’as neabejodamas patikina: taip. O pieninės idėja kilo būtent ispanų dizaineriui.
Vieną dieną M.Blahnikas esą pasakęs: „O Dieve, jūs fermai išleidžiate tiek daug pinigų. Kodėl jums nepradėjus gaminti pieno kokteilių ir kitokių produktų?”
Beje, kasmet liepos pabaigoje fermoje „Arethusa” rengiamas M.Blahniko aukštakulnių išpardavimas, kurio metu šio dizainerio gerbėjos 500–1500 dolerių kainuojančius batus gali įsigyti už 100–450.
Surinktos lėšos sudaro „Arethusa” fermos stipendiją, kuri skiriama žemės ūkio mokslus Kornelio universitete kremtančiam studentui.
Mums kalbantis Anthony staiga šauna idėja: ar neatsirastų studentas lietuvis, kuris norėtų stažuotis fermoje „Arethusa”? Beje, čia dirbančių daugumą sudaro jauni žmonės, kurie apie kiekvieną karvę pasakoja su meile.
Paklausti, ar, pavyzdžiui, „Arethusa” žvaigždės Veronica ir Melanie, 2004-ųjų metų pasaulinėje pieno produktų parodoje pelniusios pirmąsias dvi vietas, žino savo vertę, jie sako: „Žinoma, kad taip.”
Kiekvienai karvei karvidėse yra skirta vieta su jos vardu ir istorija: gimimo diena, pieno rodikliais, veislės istorija ir panašiai. Čia net karvių vardai susiję su mada: šalia Stilettos elgantiškai sukinėjasi Vanity, didžiulėmis akimis klapsi Vogue.
Anthony ir George’as vertina savo darbuotojų pastangas ir stengiasi jiems sukurti galimybes tobulėti.
Dauguma jų gyvena gražiuose Viktorijos laikų namuose, kuriuos drauge su žeme nupirko verslininkai.
Per tiek ūkininkavimo metų vyrai perprato karvių priežiūrą ir net veršiavimosi ypatumus.
„Mūsų karvės – sakau tai nesigirdamas – vienos geriausiai vertinamų karvių visame pasaulyje. Jų embrionus perka Airijos, Kinijos, Vokietijos ir kitų šalių veislynai, tik pirkėjų iš Lietuvos dar neturėjome”, – priduria juokaudamas Anthony.
Kai kurie embrionai kainuoja 100–300 tūkst. JAV dolerių (280–840 tūkst. litų).
„Šitaip veisiant karves, jos ilgiau išlaiko savo fizinę formą. Pavyzdžiui, garsioji Veronica, kurios 25 „dukros” yra išsibarsčiusios po visą pasaulį, jau eina dvyliktuosius metus, o atrodo ir elgiasi taip, lyg būtų vos šešerių!” – sako augintojas.
Pasak Anthony, Veronica kainuoja apie milijoną dolerių, tačiau jis jos už nieką pasaulyje neparduotų!
Verslininkų pora daug laiko praleidžia kelyje, nes nuo pirmadienio iki trečiadienio gyvena ir dirba Niujorke, o ketvirtadienį tampa ūkininkais.
Vos atvykęs į pieninę ketvirtadienio rytą Anthony drauge su darbuotojais gamina mocarelos sūrį. George’as kepa didžiulius (ir kuo didesni, tuo geriau!) traškius vaflius ledainei.
Anot verslininkų, labai svarbu, kad ne tik žinotum, jog reikia maistą gaminti sąžiningai, bet kasdien ir laikytumeisi šios nuostatos.
Tiek fermos, tiek pieninės darbuotojai supranta, jog kiekvieno jų vaidmuo labai svarbus, kad būtų sukurtas aukščiausios kokybės produktas.
Tačiau kokybei užtikrinti reikia ne tik etiškų darbo standartų, bet ir tinkamos technolologijos, išsaugančios natūralias produkto savybes.
„Juk piene, kaip ir vyne, – sako Anthony, – yra ne tik vandens ir mineralų informacija, bet ir dobilų, kuriuos ėda karvės, charakteristika. Todėl jei Ličfilde pasitaiko lietinga vasara, šieną perkame iš Kanados ūkininkų.”
Fermoje laikomų holšteinų veislės karvių pieno riebumas siekia 3,5 procento, o Džersio ir Šveicarijos rudųjų karvių – gali siekti net 5 procentus.
Pienas į pieninę pristatomas didžiulėje išblizginto sunkvežimio cisternoje. Toliau jis didžiuliais aliumininiais vamzdžiais teka į perdirbimo procesorius. Iš ten paskirstomas į sūrio, jogurto bei kitų produktų gamybą.
Anot Anthony, pienas šildomas labai lėtai žemoje temperatūroje. „Žinoma, jis laikosi perpus trumpiau nei komerciniu būdu apdorojamas pienas, tačiau jo skonis yra nepalyginti sodresnis”, – sako jis.
„Mūsų pievos ir net oras yra kitoks, dėl to ir mūsų sūriai skiriasi nuo kitų”, – sako A.Yurgaitis, rodydamas sūrinę. Net ir tradicinis kamamberas kitoks – apgaubtas lengva pelėsio plėvele, dvelkiantis žeme, švelnaus skonio ir elastingos tekstūros. Labiau subrendęs jis įgauna vis stipresnį skonį ir minkštumą.
Ledai čia gaminami labai paprastai – iš grietinėlės, cukraus ir kiaušinių. Kaip ir senais laikais, ledainė „Artehusa” pripažįsta tik keletą skonių – braškių, vanilės ir šokolado, o į jogurtą dedami tiktai vietos apylinkėse išaugintos braškės, mėlynės ir persikai.
Pienas nėra pigus – dešimt litų už nepilną litrą, jogurtas – beveik trylika litų už pusę litro, o ledai – apie dvylika litų už ketvirtį kilogramo.
Pirmiausia – kokybė
Amerikiečiai verslininkai A.Yurgaitis ir G.Malkemus su europiečiu batų kūrėju M.Blahniku (nuotr.) bendradarbiauja nuo 1982-ųjų.
Aukštosios mados versle besisukančių verslininkų A.Yurgaičio ir G.Malkemus dėmesį patraukė dizainerio M.Blahniko supratimas apie kokybę, ilgaamžiškumą ir eleganciją.
Pats Manolo gimė ispano ir čekės šeimoje, užaugo Kanarų salose. Domėjimusi batsiuvyste jį užkrėtė talentinga motina.
Nerasdama tinkamų batelių vietinėse Kanarų salos parduotuvėlėse, ji pati pradėjo kurti elegantiškus, spalvingus, erotiškus ir neįtikėtinai patogius aukštakulnius batelius.
Jaunystėje Manolo bandė studijuoti teisę, bet genai nugalėjo. Baigęs teatro ir literatūros studijas, vis tiek pasuko į mados pasaulį. Pradžia nebuvo lengva. Pavyzdžiui, reikėjo atsilaikyti prieš Christiano Louboutino aukštakulnius, kurių prekės ženklu tapo ryškiai raudona pado spalva.
Tačiau, anot mados žinovų, rėkianti raudona spalva nedviprasmiškai bylojo apie vulgarumą ir aiškiai nubrėžė, kas gali mokėti 1200 JAV dolerių ir daugiau už batelius ir nesibodi to viešai parodyti.
Dabar M.Blahniko aukštakulnius rankomis siuva batsiuviai Italijoje ir sakoma, jog per dieną jų pagaminama ne daugiau nei 120.
Anot George’o, tapę M.Blahniko atstovais Šiaurės ir Pietų Amerikoje, jie žinojo, jog konkurencinėje kovoje atsilaikyti galima tik tvirtai laikantis savo filosofijos.
Jo nuomone, jei ruošiatės sumokėti 800 JAV dolerių (2240 litų) už batelius, reikėtų pirkti tik tai, kas nesensta. Nereikėtų investuoti į batus, kurie nėra atsparūs greitai bėgančiam laikui.
