Marija Antuanetė gimė 1755 metų lapkričio 2-ąją Austrijos sostinėje Vienoje Romos imperatoriaus Pranciškaus I ir Marijos Terezės šeimoje.
Austrijokės pravardę gavusi karalienė būdama 37 metų gyvenimą baigė giljotinoje. Jos galva buvo demonstruojama džiūgaujančiai miniai, o kūnas palaidotas masinėje kapavietėje. Vėliau rojalistų (karaliaus valdžios šalininkų) pastangomis palaikai buvo perlaidoti Paryžiuje — Burbonų karališkosios dinastijos kriptoje.
Likimai — panašūs
Praėjus 221 metams po Marijos Antuanetės gimimo, 1976-ųjų liepos 15-ąją nedideliame Vokietijos miestelyje Algermisene banko tarnautojos Marios Theresos ir informacinių technologijų specialisto Hanso Henriko Heidkrügerių šeimoje gimė būsimoji kino žvaigždė Diane.
Šiuo metu Lietuvos kino teatruose rodomoje prancūzų režisieriaus BenoĒt Jacquot dramoje “Sudie, mano karaliene!”, pastatytoje pagal istorinį Chantal Thomas romaną, ji įkūnijo Mariją Antuanetę — prieštaringai vertinamą tragiško likimo karalienę, pirmąją mirties bausme nuteistą Europos monarchę. Marijos Antuanetės ir aktorės motina — bendravardės. Tad Diane ir pamanė — kodėl gi jai nepareikšti teisių į Prancūzijos sostą? Bent jau ekrane.
Juolab kad paaiškėjo, jog jos gyvenimas daug kuo panašus į Marijos Antuanetės. Abi vaikystėje mokėsi baleto. Abi į Prancūziją gyventi atvyko nemokėdamos nė žodžio prancūziškai. Tad D.Kruger filmo režisieriui pareiškė tiesiai šviesiai: “Aš turiu gauti šį vaidmenį!”
Vaidino ir šnipes
Iki tol Diane nė karto neteko vaidinti karalienės. Vis dėlto darbas istoriniame filme jai — ne naujiena.
Pirmoji didelė aktorės sėkmė susijusi su “Troja”, kurioje ji vaidino nuostabiąją Eleną. 2007-aisiais D.Kruger įkūnijo šnipę buvusio Pietų Afrikos Respublikos prezidento ir Nobelio premijos laureato Nelsono Mandelos memuarų “Sudie, Bafana” ekranizacijoje.
2009-aisiais į didžiuosius ekranus atkeliavo Quentino Tarantino “Negarbingi šunsnukiai” — Antrojo pasaulinio karo įvykius laisvai traktuojantis filmas, kuriame D.Kruger teko vokiečių kino žvaigždės ir britų šnipės vaidmuo.
Ciniška valdovė
Dramoje “Sudie, mano karaliene!” išgąsdinta prastuomenės maišto D.Kruger herojė ryžtasi pabėgti iš Versalio ir įkalbinėja savo ištikimiausią gerbėją rūmų damą Sidonie Laborde persirengti jos drabužiais.
Elgesys — ciniškas. Bet vargu ar ko nors dar galima tikėtis iš moters, kuri savo nuskurdusiems valdiniams pasiūlė valgyti pyragaičius, jei jie neturi duonos.
Kurdamas juostą režisierius B. Jacquot net nemanė švelninti neigiamo karalienės paveikslo. Be to, jis apdovanojo Mariją Antuanetę netikėtais bruožais. Filme ji — lesbietė, įsimylėjusi savo favoritę grafienę Gabrielle de Polignac.
“Stengiausi karalienės nesmerkti. Kaip moteris galiu ją suprasti, bet jos vertybės man nepriimtinos”, — sakė D. Kruger apie savo heroję.
Nors kai kurie Marijos Antuanetės ir D. Kruger gyvenimo įvykiai sutampa, šios moterys anaiptol nepanašios.
Aktorė, priešingai nei jos herojė, yra laiminga. Ji jau šešerius metus gyvena su savo draugu Holivudo gražuoliu Joshua Jacksonu (34 m.). Jis svajoja apie vaikus. Įsimylėjėliai visada kartu — ir per atostogas, ir festivaliuose.
— Papasakokite apie mistinius sutapimus, dėl kurių nusprendėte, kad Marijos Antuanetės vaidmuo tinka būtent jums, — žurnalistai paprašė D. Kruger.
— Kai perskaičiau scenarijų, kūnu perbėgo šiurpuliukai. Filmo veiksmas vyksta liepos 14—17 dienomis, o mano gimtadienis — liepos 15-ąją! Esu kilusi iš Vokietijos, Marija Antuanetė — iš Austrijos, kuri tuo metu buvo Habsburgų imperijos dalis.
Abi būdamos panašaus amžiaus — kiek daugiau nei dvidešimties — persikėlėme į Paryžių. Dabar man beveik tiek pat metų, kiek buvo Marijai Antuanetei, kai ją įkalino ir nukirsdino. Be to, aš, kaip ir ji, kalbu prancūziškai ir gyvenu Prancūzijoje.
Apskritai nelabai tikiu likimu, bet kol vyko filmavimas, jaučiau, kad aš ir mano herojė — tarsi nedaloma visuma.
— Tikriausiai nebuvo itin patogu vilkėti gremėzdiškomis XVIII amžiaus suknelėmis?
— Išties jos buvo labai sunkios ir nepatogios. Apsirengti ir nusirengti padėdavo trys asistentės. Viena mergina verždavo korsetą, kita audavo batus, nes negalėdavau susilenkti.
Apsirengti ir nusirengti užtrukdavo pusvalandį. Bet Marija Antuanetė visada taip rengdavosi. Laikui bėgant ir aš įpratau. Tai tapo kone kasdieniu ritualu.
— Ar apdarai padėjo pasijusti tikra karaliene?
— Kostiumai nukėlė į jos pasaulį ir padėjo geriau suvokti jos pasaulėjautą. Troškau šio vaidmens, nes buvo įdomu pasijusti moterimi, kuri gyveno suvokdama savo būties trapumą.
Iš pradžių Marija Antuanetė buvo nerūpestinga ir lengvabūdė, vėliau jai teko prisiimti atsakomybę ir kaltę dėl to, kas ištiko prancūzų tautą. Mano herojė — žavi ir nepaprasta.
— Kas buvo sunkiausia?
— Prancūzų kalba. Juk ji man — ne gimtoji. Seniai gyvenu Prancūzijoje, laisvai kalbu prancūziškai, bet šios kalbos niekada nesimokiau mokykloje. Literatūrinis tekstas man sunkiai įkandamas, o juk reikėjo išmokti 15 minučių trukmės tekstus. Juos mokiausi mėnesių mėnesius.
— Kritikų nuomonės dėl Marijos Antuanetės filme išsiskyrė. Ar jūs, kaip ir režisierius, manote, kad ji buvo lesbietė?
— To niekada nesužinosime. Man atrodo, kad Prancūzijos karalienę ir grafienę Gabrielle de Polignac siejo platoniška meilė. Karalienė Gabrielle labai pasitikėjo, bet ši ją išdavė, nes savas kailis brangesnis. Grafienės elgesys labai nuvylė Mariją Antuanetę.
— Ar jums teko patirti išdavystę?
— Žinoma. Kas gi nėra jos patyręs? Nors kartą gyvenime visos moterys yra paliekamos.
— Atrodote lyg karalienė — per aukštuomenės vakarėlius ausyse, ant kaklo ir rankų žybsi briliantai, į jus krypsta visų dėmesys. Kaip tuomet jaučiatės?
— Lyg būčiau karalienė. Žinoma, mane džiugina, kad garsių prekių ženklų gamintojai padeda pasijusti žvaigžde. Vis dėlto ne visada norisi žingsniuoti raudonuoju kilimu ir spindėti briliantais.
— Kodėl?
— Noriu papasakoti vieną istoriją. Tai įvyko per praėjusių metų Kanų kino festivalį. Po Michaelio Haneke filmo “Meilė” peržiūros buvo suplanuotas tradicinis žvaigždžių pasirodymas žurnalistams ir pietūs. Prabangios suknelės, brangenybės, fotografai — kaip ir turi būti tokiais atvejais.
Bet M. Haneke filmas buvo toks, kad visa salė verkė. Ir aš praverkiau dvi valandas septynias minutes — tiek, kiek truko juosta. Tiesiog negalėjau susilaikyti.
Ar galite įsivaizduoti, kas nutiko mano makiažui? O juk reikėjo žengti raudonuoju kilimu! Tą akimirką pamaniau: koks keistas tas aukštuomenės gyvenimas. Kaip galima linksmintis ir šnekėtis apie visokius niekus po tokio subtilaus, tikroviško filmo? Bet jei reikia, tai reikia. Tą vakarą su mylimuoju gėrėme šampaną ir apsimetėme, kad priėmimas pavyko.
— Jau seniai gyvenate su aktoriumi Joshua Jacksonu. Ar sugebėsite kaip M. Haneke filmo herojai kartu sulaukti ir paskutinės gyvenimo dienos?
— Suprantu, apie ką kalbate. Mano močiutė ir senelis šiais metais švęs savo 65 metų vestuvių sukaktį. Žaviuosi jais. Man atrodo, kad tai yra idealūs santykiai, kurių reikia siekti.
— Joshua — amerikiečių aktorius, jūs — iš Europos. Keista, kad tikote vienas kitam.
— Net nežinau, ką atsakyti. Visi turime gerų ir nelabai gerų savybių. Bet meilės negali paaiškinti.
— Ar esate mačiusi jaunimui skirtą serialą “Dausono įlanka”, kuris Amerikoje išgarsino 20-metį J. Jacksoną? (Šiuo metu aktoriui — 34-eri. — Red.)
— Dešimtis kartų prašiau, kad jis leistų man pažiūrėti šį serialą. Net nusipirkau DVD. Bet jis atšovė: “Jokiu būdu! Nejau nori pamatyti mane spuoguotą?”
— Vaidinote gražiąją Eleną “Trojoje” ir tragiško likimo Prancūzijos karalienę. Ar dar yra valdžios moteris, kurią norėtumėte įkūnyti ekrane?
— Kartą su mama važiuodamos automobiliu apie tai šnekučiavomės. Ji pasakė — jei mano kino karjera ir toliau taip sėkmingai klostysis, po dešimties metų galėsiu vaidinti ir Vokietijos kanclerę Angelą Merkel. Prisipažinsiu, kad po šių žodžių tris dienas su mama nesikalbėjau.
