Maskvos Kuncevo teismas atmetė A. Agurbaš ieškinį, kuriame ji prašo vedybų sutartį pripažinti negaliojančia. Jei teismas būtų priėmęs kitokį sprendimą, atlikėja būtų gavusi pusę per 11 metų sukaupto turto.
„Šis sprendimas neteisėtas, nes sutartis, pagal kurią Anželika nepretenduoja į pusę turto po skyrybų, buvo sudaryta prieš dešimt metų, bet nepatvirtinta notaro. Skųsime teismo sprendimą, paduosime apeliaciją. Byla bus apsvarstyta per mėnesį”, – sakė garsios atlikėjos advokatė Liudmila Aivar.
Po teismo posėdžio buvusi mėsos bendrovės „Mortadel” prezidento N. Agurbašo žmona nesislapstė nuo žurnalistų. Į pokalbį dainininkė atėjo taip pat įspūdingai atrodydama, kaip ją įpratę matyti jos gerbėjai ir publika: gražiai apsirengusi, su aukštakulniais, tik kiek išblyškusi ir dar labiau sublogusi. Apie moters sielos būseną bylojo akys: liūdnos, paraudusios nuo ašarų.
– Kada ir kokiomis aplinkybėmis jūs su Nikolajumi nusprendėte skirtis teisme?
– Neketinau skirtis per teismą. Mano vyras padavė skyrybų, o aš tai sužinojau atsitiktinai.
Birželio 23-iąją man paskambino iš teismo ir pasakė, kad turiu atvykti į trečiąjį šios bylos svarstymą.
Trečiąjį! Ši žinia man buvo tarsi griaustinis iš giedro dangaus. Nežinojau, kad jau skiriuosi ir įvyko net du teismo posėdžiai. Todėl, kad kvietimai į teismą ateidavo į tą butą, kur tuo metu negyvenau, o tai mano vyras žinojo.
Paprašiau atidėti teismą dviem mėnesiams, kad galėčiau susipažinti su ieškiniu. Pasirodo, Nikolajus paprašė mus išskirti neaiškindamas priežasčių, tik nurodydamas, kad vienas kitam neturime jokių finansinių ir turtinių pretenzijų.
– Sakote, kad šis ieškinys jums buvo netikėtas, bet juk pageidavote skirtis su vyru dar gegužę, ar ne?
– Taip. Gegužės 2-ąją nusimoviau sutuoktuvių žiedą ir jį atidaviau Nikolajui, sakydama: „Nebegaliu būti tavo žmona.” Gegužės 10-ąją išvykau iš jo užmiesčio būsto visam laikui, atvirai sakant, vos gyva.
– Ką reiškia „vos gyva”?
– Jis mėgino labai šiurkščiai suimti mane į nagą. To nenorėjau niekam pasakoti, bet neturiu kito pasirinkimo, esu priversta tai padaryti, kad apsaugočiau save ir savo vaiką ateityje. Noriu, kad žmonės pagaliau suprastų, kodėl palikau tokį beprotiškai mylintį, dosnų ir turtingą vyrą.
Tą dieną atskridau iš Berlyno, vakare turėjau dalyvauti Puškino miesto šventėje. Beje, šį koncertą rengė mano vyro bendrovė „Mortadel”.
Grįžusi namo vakare radau Nikolajų su giminaičiais. Nenorėdama jiems trukdyti, įžengiau į namus, paguldžiau sūnų Anastasą miegoti, paskui nuėjau į kitą namo sparną, į savo kambarį.
Su vyru jau nemiegojau kartu viename miegamajame ir į užmiesčio namą atvažiuodavau tik per poilsio dienas, kai atveždavau Anastasą. Kitą dieną, gegužės 10-ąją, sūnų turėjau vežti į Maskvą, į mokyklą.
Užsirakinau kambaryje ir atsiguliau miegoti. Antrą valandą nakties mane pažadino beldimas į duris.
„Noriu su tavimi pasikalbėti”, – už durų vyro balsas skambėjo labai geranoriškai.
Atidariau – priešais mane stovėjo visiškai man nepažįstamas žiauraus veido žmogus. Jis puolė prie manęs, pradėjo sukti ant savo rankų mano plaukus. Suglebau ant jo rankų ir prašiau pasigailėti. Man atrodė, kad šis žmogus tiesiog nori mane užmušti.
– Ko gi jis norėjo iš jūsų?
– Žinoma, prigriebti mane, parodyti mano vietą. Kitaip ir būti negali!
Grąžinau jam žiedą, savavališkai nuvykau į Berlyną įrašyti dainos – tuo užsitraukiau jo rūstybę. Vienu žodžiu, jis suprato, kad lioviausi jo bijoti ir jis daugiau manimi nebemanipuliuos.
Prisipažinsiu, tą naktį man buvo baisu, vyras buvo nepaprastai agresyvus. Jis sakė „prašyk atleidimo”, ir aš tai padariau klūpėdama ant kelių.
Supratusi, kad jis nebegali sustoti, buvau priversta griebtis vaidybos... Parkritau ir pasakiau, kad sugniaužė širdį ir reikia kviesti greitąją pagalbą. Man buvo svarbu, kad jis išeitų iš kambario.
Nikolajus iš tikrųjų išsigando dėl manęs, nuėjo atnešti vandens ir vaistų. Atnešė vaistų, bet greitosios pagalbos neiškvietė ir labai prašė vėl atidaryti duris, bet to nepadariau.
Buvau mirtinai išsigandusi ir jau pati šaukiau, kad išdaušiu langą, kviesiuosi pagalbos, paskambinsiu policijai, į nepaprastųjų situacijų ministeriją – bet kam, tegu tik pabando prisiartinti prie manęs.
Prašiau: „Palik mane, neprišauk nelaimės.” Jis pasitraukė. Visą naktį nemiegojau. Mūsų gyvenime ir anksčiau buvo nesutarimų ir situacijų, kai vyras šiurkščiai įrodinėdavo savo tiesą. Bet tą naktį supratau, jog to nebeištversiu.
Pusę septynių ryto rizikuodama išėjau iš kambario ir nusileidau į svetainę. Nikolajus sėdėjo ant sofos ir žiūrėjo priešais save. Man buvo labai baisu, prisiekiu jums, nejaučiau savo kojų.
Nežinau, iš kur atsirado jėgų ramiai, klusniai nuleidus galvą pasakyti: „Kolia, prašau neliesti manęs, man labai bloga. Padėk suruošti sūnų, aš nuvešiu jį į mokyklą. Pasikalbėsime vėliau, ramiai išsiaiškinsime, gerai?”
Nikolajus padėjo suruošti sūnų, pavalgydinau Anastasą pusryčiais ir mes išėjome į kiemą, kuriame stovėjo mano automobilis. Ėjau jo link ir kiekvienas mano žingsnis mane artino prie gyvenimo. Nežinojau, ar atidarys man vartus, ar išleis iš šių namų gyvą ir sveiką. Nežinojau, kas bus toliau.
Kai vartai atsidarė ir automobilis atsidūrė už sklypo, atsikvėpiau ir pažiūrėjau į laikrodį: 7 val. 17 min. Gimiau 17 dieną – tai mano laimingas skaičius. Pasižiūrėjau į veidrodėlį, į prabangią trijų hektarų sodybą, prabangų namą ir mintyse pamojavau ranka: „Iki, čia niekada nebekelsiu kojos.”
– Ir po viso to labai nustebote, kai jums birželio 23-iąją paskambinta iš teismo? Kas vyko tarp jūsų tuos pusantro mėnesio?
– Nikolajus įkalbinėjo susitaikyti, o pats tuo metu, pasirodo, ruošė skyrybų dokumentus. Vėliau man pasakojo, kad jis norėjo pateikti ieškinį, pagal kurį iš manęs būtų atimta teisė turėti Agurbaš pavardę, nes tai – jo bendrovės „Mortadel” prekės ženklas.
– Ir toks prekės ženklas tikrai egzistuoja?
– Taip, bet sceninis vardas Anželika Agurbaš neįregistruotas kaip prekės ženklas ir pagal Rusijos įstatymus niekas neturi teisės atimti iš manęs šio vardo ir pavardės – tik tuo atveju, jei panorėsiu ją pakeisti.
– Ar norite?
– Nuoširdžiai sakau: nenoriu šios pavardės! Anksčiau pasirinkau vyro pavardę todėl, kad tai jam buvo svarbu. Pasikeičiau pasą, bet į sceną išeidavau kaip Anželika Jalinskaja. Su Kolia jau gyvenome Maskvoje, kai nusprendžiau dalyvauti grožio konkurse „Gražiausia 2002-ųjų Rusijos mama”.
Tuo laiku pratinausi gyventi Maskvoje, buvau kiek primiršta kaip atlikėja ir šis konkursas man buvo tik į naudą. Tuo laiku jau buvau laimėjusi du Baltarusijos grožio konkursus, tad dalyvauti Rusijos konkurse Jalinskajos pavarde nelabai norėjau.
Į konkursą nuėjau kaip Anželika Agurbaš ir jį laimėjau. Ir jau netrukus po visą miestą pažiro didžiuliai plakatai „Gražiausia Rusijos mama – Anželika Agurbaš”.
– Būtent šia pavarde išgarsėjote Rusijoje ir dabar esate pasirengusi jos atsisakyti?
– Todėl, kad šią pavardę davęs žmogus reiškė man pernelyg daug pretenzijų. Todėl, kad dabar sako, jog jo pinigai padarė mane artiste ir be Agurbaš pavardės esu niekas, o žiūrovai pamirš mane jau po trijų dienų. Manau, kad ir kokia būtų mano pavardė, dainuosiu ne blogiau ir publika mylės ne mažiau.
– Bet daugeliui iš tikrųjų atrodė, kad jūsų santuoka buvo pinigų ir talento tandemas, o tai juk visai neblogai. Be to, susidarė įspūdis, kad vyras jus dievina. Tad kokia iš tikrųjų buvo jūsų santuoka?
– Mūsų santykiai buvo nuoširdūs, ir tai įrodo mūsų sutuoktuvės cerkvėje.
Pirmaisiais metais viskas buvo nuostabu. Nikolajus išties mane dievino, nešiojo ant rankų. O kai su juo tik draugavome, jis kaskart su tokiu virpuliu prieidavo prie scenos, kad įteiktų gėlių. Niekada neklausė, ko aš noriu, visada pats nuspėdavo mano norus ir buvo dosnus.
Daugelis Nikolajaus savybių žavėjo: jo gyvenimiška filosofija, požiūris į šeimą, santykiai su vaikais, jo tikras vyriškas charakteris. Jis atrodė subrendęs, patikimas, geras, dosnus. Žinoma, stengėsi užkariauti mane, nepaprastai rūpinosi. Žiūrėjau į jį ir galvojau: „Nejau tokių vyrų dar liko Žemėje?”
– Be to, dar buvo ir turtingas.
– Žinote, jis nebuvo panašus į milijonierių, jei su šiuo žodžiu sietume atitinkamą elgesį.
Nikolajui buvo svetimas patosas. Be to, niekada nesiekiau žūtbūt ištekėti už turtingo vyro, ieškojau jausmų, tarpusavio supratimo.
Pasiturimų vyrų iki tol niekada neturėjau. Mano pirmasis sutuoktinis – eilinis aktorius. Be to, kai susipažinau su Nikolajumi, manęs nereikėjo išlaikyti, maitinti, girdyti, rengti. Turėjau butą, automobilį, daug koncertavau ir neblogai uždirbdavau.
Ir mano istorija su N. Agurbašu nepanaši į pasaką apie neturtingą Pelenę, kuri ištekėjo už turtingo princo. Kai susipažinome, man buvo 30 metų, auklėjau du vaikus ir buvau save išlaikanti moteris.
Bet man, kaip ir bet kokiai kitai moteriai, norėjosi, kad šalia būtų tikras vyras, tvirtas petys. Ir štai atsirado Nikolajus, kuris man pasirodė būtent toks! Prisimenu, kaip atvežė mane į Maskvą, į namą Krylatskije Cholmuose, kai įėjome į butą, kur buvo tik betono sienos, ir jis pasakė: „Nebegaliu gyventi be tavęs. Štai tau butas, persikelk į Maskvą, tekėk už manęs!”
O dabar jis veja mane iš šio buto į gatvę.
– Anželika, kas gi atsitiko, kuo taip supykdėte savo sutuoktinį?
– Nesuprantu. Bet sąžiningai sakau: tekėjau už kitokio žmogaus! Buvau įsitikinusi, kad tokio amžiaus (Nikolajui buvo 46-eri) žmonės nesikeičia.
Net negalėjau pamanyti, kad Kolia gali pakelti balsą, ką jau kalbėti apie tai, kad gali prieš ką nors pakelti ranką. Bet viskas pasikeitė, persikėlus gyventi į jo užmiesčio namą.
Netikėtai pastebėjau, kad jis šiurkštus su darbininkais, apsauga, vairuotoju. Iš pradžių maniau, kad dėl tokio elgesio kaltas nervingumas, bloga nuotaika, maniau, tai greitai praeis.
Bet toliau darėsi tik blogiau. Ir požiūris į mane pasikeitė. Iš pradžių jis tikrai patikėjo esąs genialus prodiuseris, susirgo žvaigždžių liga. Draugai net juokavo: „Šeimos žvaigždė – ne tu, o tavo vyras.”
Tuo metu mano karjera pradėjo trūkčioti, koncertų buvo vis mažiau. Viena vertus, jis norėjo, kad būčiau žinoma, tačiau darė viską, kad to nebūtų. Matyt, bijojo mano finansinės nepriklausomybės.
Bet blogiausia tai, kad vieną dieną jis patikėjo tuo, kad dabar jis – mano visateisis šeimininkas.
Vyras sakė: „Ko dar tau reikia, brangioji? Aš tave maitinu, rengiu, apaunu, tu turi viską.”
„Nejaugi?” – klausdavau aš. Jis su šypsena atsakydavo: „Tu turi mane, o aš turiu viską.”
Jis sako, kad į mane investavęs milijonus, bet kodėl tuomet mano dainos neskamba iš bet kokio lygintuvo? Kai jau laukėme teismo sprendimo, Nikolajus į mano telefoną atsiuntė SMS žinutę: „Jei staiga nuspręsi grįžti į šeimą, tai mano šeimoje turėsi vergės statusą!” Atrodo, jis nusprendė, kad buvau nepakankamai paklusni žmona.
– Ir dėl ko nepaklusote?
– Pavyzdžiui, jis ateidavo į repeticijas ir sakydavo: „Nenoriu, kad baleto artistas artintųsi prie tavęs arčiau nei per penkis metrus, nenoriu, kad jis tave kilnotų.”
Aiškinau, kad tai toks numeris, paprastas elementas, kad tai gražu.
„Ne, tai pašalinsi ir turėsi viską, o paliksi, tuomet važiuok troleibusu, jei tokia protinga. Ir prašyk atleidimo”, – atkirto jis.
Vyras pradėjo mane bausti už menkiausią nusižengimą: atimdavo vairuotoją, užblokuodavo sąskaitas.
– Bet gal reikėjo atsisakyti to programos elemento? Juk šeiminiame gyvenime tenka daryti nuolaidų.
– Tikrai mėginau paklusti, nuleisti sparnus. Galvojau: jei jau tuokėmės cerkvėje, vadinasi, visam gyvenimui. Pasiekiau tokią ribą, kad nieko pati nesprendžiau, visiškai paklusau jo sąlygoms.
Bet juk nieko bloga nedariau, mano reputacija, elgesys – skaidrūs kaip krištolas. Nesusitikdavau su draugėmis, iš namų išvykdavau tik darbo reikalais, į studiją, repeticijas. Stengiausi... Bet kantrybė baigėsi, meilė mirė.
Pastaruosius dvejus metus gyvenau su Nikolajumi tik dėl sūnaus. Jei ši santuoka būtų suteikusi stabilumą, jei jausčiausi tikra žmona, o ne turtingo vyro priedėlis, būčiau padariusi viską, kad santuoka neiširtų. Bet jis man nuolat prikaišiojo dėl duonos kąsnio, žemino, ir tai tapo nebepakenčiama.
– Kai tekėjote už Nikolajaus, buvote jau patyrusi moteris. Jei jis iš tikrųjų toks, kaip apibūdinote, nejaugi jūs to neįžvelgėte pažinties pradžioje?
– Prisiekiu – nemačiau ir dėl to dabar patiriu tokį siaubą. Dabartiniai Nikolajaus veiksmai – tiesiog košmaras.
Viešumoje buvome ideali pora, o Nikolajus – padorumo įsikūnijimas. Jis pasirodė esąs didis manipuliuotojas. Juk iki šiol man net artimi žmonės sako: „Kolia tave taip myli!” Bet argi taip mylima?! Jei dabar man pateikiamos finansinės pretenzijos, skaičiuojama, kiek man buvo išleista pinigų.
Nikolajus, pasirodo, rinko visas sąskaitas – net čekius už man dovanojamas gėlių puokštes. Kaip turi jaustis moteris, kuriai teisme pateikiami dovanų čekiai nuo... 2004 metų! O juk būtent Nikolajus padarė taip, kad tapčiau nuo jo visiškai priklausoma – taip pat ir finansiškai.
Išvykusi iš Baltarusijos pamažėle netekau visko, ką ten turėjau: savo nedidelio verslo - turėjau reklamos agentūrą ir grožio mokyklą, darbą televizijoje, kur vedžiau laidą „Pusryčiai su Lika”, – apskritai viską.
– Dabartinis jūsų gyvenimo tarpsnis – nelengvas, bet nepasiduodate. Pastarąjį teismo sprendimą ketinate skųsti. Tikrai manote, kad galite laimėti?
– Nežinau. Bijau, kad palikęs mane be gyvenamojo būsto ir pinigų Nikolajus turės pretekstą atimti iš manęs ir vaiką – įrodęs, kad esu finansiškai nepasiturinti.
Nekovoju dėl jo fabrikų ir gamyklų, tik paprašiau palikti man ir mūsų sūnui butą, kurį jis padovanojo man prieš 11 metų. Ir pradžioje padėti man finansiškai, kol atsistosiu ant kojų. Ir net į tai jis atsakė „ne”. Kažkodėl apskaičiavo, kad per bendro santuokinio gyvenimo metus aš nieko neuždirbau ir neužsitarnavau.
Bet nenusimenu. Man svarbu kita: dabar esu savimi. Gyvenu šia diena, esu laiminga, kad išlikau gyva ir sveika. Gerbiu save už tai, kad nepabūgau palikti vyro ir likti viena su trimis vaikais, nepabijojau ginti savo, moters ir motinos, teisių. Ir aš nepasiduosiu, toliau kovosiu.
