Pasižadėjęs būti griežtas ir negailestingas lietuviškame šokių projekte I. Averbuchas vis dėlto vienai porai skyrė 10 balų. Svečias susižavėjo Katažinos Nemycko bei jos partnerio Dainiaus Dimšos pasirodymu ir prisipažino mintyse su jais šokęs kartu.
Į Lietuvą garsenybė atvyko pristatyti savo grandiozinio ledo šou “Small Stories of a Big City”, kurį lapkričio 24—28 dienomis matys Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos publika. Vilniuje jis atrinko jauną lietuvę ledo čiuožėją, kuri dalyvaus šiuose pasirodymuose.
Ankstų rytą sostinės “Stiklių” viešbutyje siurbčiodamas kapučino, prodiuseris ir choreografas dalijosi įspūdžiais iš LNK laidos ir pasakojo apie ledo projektą, kuriame dalyvauja bene 50 ledo čiuožėjų. Projektą, kurį matė ir žavėjosi Londono olimpinių žaidynių svečiai, pasaulinio ekonomikos forumo Davose dalyviai.
— Kas jus, pasaulinę dailiojo čiuožimo žvaigždę, atviliojo į Lietuvą? — “TV antena” paklausė I. Averbucho.
— Šiuo metu esu nebe dailiojo čiuožimo žvaigždė — mano darbas labiau susijęs su televizija ir šou. Atvykau čia papasakoti apie savo ledo spektaklį, kurio ištakos taip pat susijusios su televizija.
Palikęs didįjį sportą pradėjau dirbti televizijoje ir ten radau save. TV projektuose, kuriuose ledo žvaigždės čiuožė su neprofesionalais, stengiausi kurti ne paprastus pasirodymus, bet dramatiškus mini spektaklius. Įgijus patirties kilo idėja kurti nebe mini pasirodymus, bet vieną didelį spektaklį, koks ir yra “Small Stories of a Big City”.
Nors žmonės, perskaitę paantraštę “Ledo šou”, nusprendžia, kad tai čiuožėjų pasirodymai, taip nėra. Tai spektaklis, kuriam sukurta speciali muzika, vokalo partijos, apšvietimas. Čia dalyvauja ne tik ledo šokėjai, bet ir dainininkai, baleto atlikėjai, akrobatai — susipina daugybė žanrų.
Apie spektaklį, kuris visame pasaulyje rodomas antrus metus, noriu papasakoti iš anksto, kad tiems, kurie apie jį išgirs po gastrolių, netektų gailėtis.
— Spektaklis buvo rodomas ir Londono olimpinėse žaidynėse?
— Per olimpines žaidynes Londone į mūsų spektaklį daugelis žiūrėjo skeptiškai. Nustebinti šiuolaikinius žiūrovus ledo šou — sunku. Tačiau po pirmų rodymų pasipylė teigiami atsiliepimai — garsas apie spektaklį sklido iš lūpų į lūpas. Aštuoni spektakliai sulaukė anšlago. O tie, kurie panoro jį pamatyti vėliau, pavėlavo — mes išvykome.
Todėl sakau iš anksto — apsilankykite, nepasigailėsite, nes tai tikrai nepakartojamas reginys, įdomus ne tik dailiojo čiuožimo gerbėjams.
— Dalyvavote LNK šokių projekte “Kviečiu šokti. Pažadinta aistra”. Ar patiko šis TV projektas?
— Labai patiko atmosfera, scenografija, publika ir vedėjai. Profesionali tiesioginė transliacija. Originalus sprendimas — žmogus (Vytenis Pauliukaitis. — Red.), aštriai vertinantis šokėjų pasirodymus iš transliacijos kabinos.
Susižavėjau komisijos pirmininke Edita Daniūte, kuri nepaisydama publikos simpatijų ir reakcijų nepasiduoda spaudimui, laikosi savo vertinimo kriterijų ir laiko aukštai pakeltą kartelę.
Galbūt norėjosi matyti geresnį dalyvių pasirengimą — jie turėtų šokti geriau. Žinoma, galima teisintis, kad Lietuva — maža šalis, nedidelis žmonių pasirinkimas ir panašiai. Tokius pasiteisinimus reikėtų mesti į šalį ir iš visų reikalauti daugiau.
Kuo aukštesnio lygio šokėjų pasirodymai, tuo labiau kyla žiūrovų lygis. Tuomet jie balsuos ne už tuos, kurie simpatiškiausi arba kurių labiausiai gaila, bet už tuos, kurie geriausiai šoka. Pakils ir konkurso kokybė.
— Ar simpatizavote kuriai nors porai?
— Vieną porą įvertinau 10 balų, nors ir žadėjau būti griežtas. Tai — Katažina Nemycko ir Dainius Dimša. Iš visų šokusių galėčiau išskirti tris poras, kurios gali dalyvauti tokiame projekte. Tiesa, vėliau pasigailėjau, kad 10 balų nedaviau Aušrai Štukytei ir Tomui Slausgalviui. Jie pasirodė antrieji, kai dar nebuvau įvertinęs bendro šokėjų lygio.
Šokyje svarbu ir technika, ir artistiškumas. Ne visiems tai pavyko suderinti. Vieni taip įsijausdavo vaidinti, kad pamiršdavo, jog dar reikia ir šokti.
— Ar panašūs šokių projektai Rusijoje populiarūs?
— Rusijoje ir sportiniai, ir baliniai šokiai visai nepopuliarūs. Mes nežinome ne tik garsiausių savo sportininkų, bet ir čempionų. Nors mūsų šalyje vyksta tarptautiniai šokių turnyrai, šokėjai Rusijoje nėra garsenybės.
Tačiau ledo šokiai ir projektai, kuriuos kūriau, — kitas reikalas. TV reitinguose jie užima aukščiausias vietas. Jie žmonėms patinka. Taip yra dėl to, kad dailusis čiuožimas Rusijoje yra kultinė sporto šaka.
Šiuo metu, kol keliaujame po pasaulį su savo ledo spektakliu, Rusijos televizijose ledo projektų nėra.
— Jūsų TV projektuose dalyvavo ir lietuviai — 2006 m. projekte “Ledo žvaigždės” šoko aktorė Ingeborga Dapkūnaitė, o prieš porą metų šou “Ledas ir liepsna” su Povilu Vanagu Lietuvai atstovavo aktorė Agnė Ditkovskytė. Ar juos pakvietėte jūs?
— Kviečiau juos dėl skirtingų priežasčių. Ingeborga dalyvavo pačiame pirmame projekte, kai dar nežinojome, kaip jis patiks publikai, ar sukels susidomėjimą ir ko tikėtis. Dabar tai atrodo keista — kaip gali nepatinki? O tuomet tai buvo rizikingas sumanymas, juolab kad dailusis čiuožimas, kaip jau minėjau, Rusijoje yra šventas reikalas. Kai kam galėjo pasirodyti, kad tai pasityčiojimas iš to švento reikalo, ir įvykti priešingai — galėjome patirti fiasko.
Norėjosi, kad projekte dalyvautų geri atlikėjai, todėl kartelę iškėliau labai aukštai. Ieškojau aktorių, kurie galėtų projektą išgarsinti ir parodyti aukštą lygį. Ingeborga, be abejonės, puikuojasi populiariausių Rusijos aktorių dešimtuke. Be to, yra iš tų aktorių, kurie netgi šiame žiauriame ir konkurencingame pasaulyje leidžia sau rinktis vaidmenis. Vargu ar kada nors ją pamatysime abejotiname seriale ar komerciniame filme.
Labai norėjau prisikviesti Ingeborgą į savo projektą. Vėliau, kai pasakydavau, kad mano ledo šou dalyvauja Ingeborga, visų reakcija iškart būdavo “Vau!”. Už tai, kad sutiko dalyvauti, esu jai labai dėkingas. Ji metė visus reikalus ir visa esybe pasinėrė į darbą. Projekte ji užėmė antrą vieta, sulaukė didžiulės žiūrovų meilės ir pati pamėgo dailųjį čiuožimą.
— Ar ji mokėjo čiuožti?
— Ne, nemokėjo. Viską teko pradėti nuo nulio. Ir ji tai darė su beprotišku vaikišku azartu. Tiesa, kai paskyriau partneriu Aleksandrą Žuliną (49 m.), iš pradžių ji patempė lūpą — prasitarė norėjusi jaunesnio partnerio. Sakė: “Visi tokie jauni, gražūs, o Saša...” Turėjau ją įtikinti, kad Aleksandras yra kaip tik tai, ko reikia, nes turi puikių mokytojo savybių. (Beje, šios istorijos dar niekam nepasakojau.)
Po penkių treniruočių Ingeborga man padėkojo: “Ačiū tau už Sašą. Neįsivaizduoju, su kuo kitu galėčiau šokti.”
Agnė Ditkovskytė buvo pakviesta į kitą projektą. Ji dirbo labai nuoširdžiai. Kai kuriuos šios poros pasirodymus galima įrašyti į geriausiųjų kolekciją.
— Lietuvoje ketinote atrinkti šokėją, kuri dalyvaus jūsų ledo spektaklyje?
— Taip, čia atrinksiu vieną mergaitę, kuri šoks “Small Stories of a Big City” visuose trijuose Lietuvos miestuose. Ji projektą tarsi suvienys su šalimi, kurioje pasirodome. Londone šią partiją šoko britė.
— Jūsų spektaklyje dalyvauja apie 60 žmonių. Ar esate griežtas vadovas?
— Yra akimirkų, kai negaliu būti ypač griežtas. Yra akimirkų, kai esu reiklus, tačiau ne baisus. Moku ir rėkti, ir griežtai kalbėti, bet stengiuosi, kad to nereikėtų. Vis dėlto kartais kitaip neišeina — juk spektaklį kuria daug žmonių. Jeigu kam nors nepasiseka, tai nepasiseka ir visam spektakliui. Ačiū Dievui, to dar nepasitaikė.
Būti minkštam ir vadovauti didžiuliam kolektyvui neįmanoma. Nors man ir sako, kad neatrodau griežtas, keiktis moku. Vis dėlto idealu vadovauti nekeliant balso.
— Ar šiame projekte pats pasirodote?
— Ne, šiame projekte manęs nėra. Manau, būtų nekorektiška pačiam kurti šou ir pasiskirti vaidmenį. Man tai nepatinka. Tai tarsi puikavimasis savimi. Nors esu režisierius, galėčiau atlikti bet kurį vaidmenį, nes esu ir ledo čiuožėjas.
Tiesa, kartą gastrolėse teko pavaduoti susirgusį čiuožėją. Tai buvo vienintelis atvejis, stengiuosi savo kolektyvui netrukdyti. Geriau likti kitoje barikadų pusėje ir pasirodyti tik spektaklio pabaigoje — jeigu jie viską padaro gerai. Jei ne, tuomet nepasirodau. Tačiau taip dar nebuvo nutikę. (Juokiasi.)
— Apie ką ši istorija?
— “Small Stories of a Big City” — tai ne garsiojo Charleso Chaplino filmo atkartojimas (turimas galvoje 1931 m. nebylus filmas “City Lights”, rusiškai verčiamas “Ogni bolšovo goroda”, kaip ir ledo šou spektaklis. — Red.). Tai istorija apie meilę, sukurta iš dviejų siužetų.
Man labai patinka Karmen tema, nors pagal ją sukurta daugybė vaidinimų. Tai mano pirmasis spektaklis ir norėjosi, kad jis būtų originalus. Meilės trikampio išvengti nepavyko, tačiau ši istorija nėra labai dramatiška. Dėl to ir atsirado Ch.Chaplino linija — jis tarsi nematomas miesto angelas, sujungiantis spektaklio veikėjus ir pasirodantis sunkiausiomis akimirkomis.
— Ar jūs turite tokį angelą?
— Manau, kad turiu, nes mano gyvenimas klostosi labai sėkmingai ir, manau, ne be angelo sargo pagalbos. Kiekvieną rytą už tai dėkoju likimui.
— Lietuvoje lankotės ne pirmą kartą, kaip jaučiatės mūsų šalyje?
— Labai myliu jūsų mažą šalį. Skambinau vakar Povilui Vanagui, su kuriuo draugaujame jau daugiau nei 20 metų. Pirmą kartą Lietuvoje buvau tuomet, kai čia virė politinės aistros, vyko jūsų nepriklausomybės kovos, kai reikalavote atsiskirti nuo Sovietų Sąjungos. Man tie įvykiai taip pat buvo reikšmingi.
Vilniuje būnu ne taip dažnai, tačiau šįsyk vaikščiojau po įsimintinas vietas, išplaukė prisiminimai.
Vilnius, palyginti su Maskva, yra labai mažas, bet man patinka, kad čia viskas taip kompaktiška ir jauku.
Nežinau, ar galėčiau gyventi mieste, kur nėra beprotiško maskvietiško tempo, lėkimo ir ūžesio. Vis dėlto esu maskvietis iki kaulų smegenų. Man reikia spūsčių, greičio, lėkimo. Bet čia visada gerai jaučiuosi, atsipalaiduoju ir ilsiuosi. Man patinka tokia gera ir rami Europa.
— Nuo šešerių metų nesiskiriate su pačiūžomis. Turite daugybę titulų — pasaulio, Europos čempionas, Solt Leik Sičio olimpiados sidabro medalininkas. O jūsų brolis Danilas — fechtavimosi Europos čempionas. Iš kur turite čempionų geną?
— Čempionų geno neturime. Nei mama, nei tėvas, nei seneliai sportu neužsiėmė. Buvau pirmasis šį tą pasiekęs sportininkas mūsų šeimoje. Brolio laimėjimai kuklesni, Europos fechtavimosi čempiono titulą jis pelnė dar būdamas kadetas. Tačiau jo sporto karjera taip sėkmingai nesiklostė.
Dailiojo čiuožimo jis niekada nelankė. Vienintelis, ką turime bendra, — ta pati raidė F (rusiškai “figurnoje katanije”. — Red.).
— Kokios sporto šakos čempionu ketina tapti jūsų sūnus Martinas, kuriam dabar aštuoneri?
— Martinas žavisi futbolu.
— Ir vėl ta pati raidė F?
— Tik dabar supratau, kad taip. (Juokiasi.) Šią vasarą jis pradėjo lankyti futbolo treniruotes. Beje, dailiajam čiuožimui jis jau per senas. Šiai sporto šakai netinka net ir šešerių metų vaikas, reikia pradėti nuo ketverių. O štai į futbolo treniruotes kaip tik priima nuo 8-erių.
Man ir pačiam patinka futbolas. Rusijoje jis labai populiarus. Jeigu Martinui seksis, bus puiku. Juk Rusijoje 2018 m. vyks pasaulio futbolo čempionatas.
