Garsaus Ispanijos automobilių lenktynininko Emilio de Villotos dukteriai M.de Villotai buvo atliktos keturios galvos ir 13 veido rekonstrukcijos operacijų, bet kova dar nebaigta. Ispanės dar laukia keletas operacijų ir ilga reabilitacija.
„Aš laimėjau šias lenktynes, nes likau gyva”, – sako Maria.
Baisi avarija įvyko šių metų vasarą: per bandomąjį važiavimą gražiosios ispanės vairuojamas bolidas rėžėsi į galinę komandos vilkiko dalį.
Jauna mergina neteko akies, bet šio fizinio trūkumo ji nelaiko didele bėda. Avarija juk galėjo pasiglemžti jos gyvybę.
Savo tėvynėje Maria jau anksčiau pelnė šlovę. Ji – pirmoji Ispanijos moteris bolido pilotė, o šių metų pavasarį tapo Rusijos automobilių lenktynių komandos „Marussia F1 Team” bandytoja.
Daugiau nei prieš tris mėnesius netoli Daksfordo (Didžioji Britanija) miesto Maria, sėdėdama prie bolido vairo, įsirėžė į netoli trasos pastatytą vilkiką. Iš apatinės jo dalies, 70 centimetrų pakilusios virš žemės – kaip tik bolido piloto galvos lygyje – kyšojo aštri horizontalios pakrovimo platformos detalė.
Iš pradžių mergina apie penkiolika minučių visiškai nejudėjo ir nerodė gyvybės ženklų. Laimei, Maria liko gyva ir, nepaisant ją užgriuvusių sunkių išbandymų, sugebėjo ne tik iš- tverti daugybę operacijų, neprarasti optimizmo, bet ir sukaupti išskirtinę išmintį, tuo pelnydama visų susižavėjimą ir pagarbą.
Mariai labai padėjo sesuo Isabel, tapusi šios avarijos liudininke.
– Ar atsimenate, kas įvyko tą vasaros rytą?
Maria: Žinoma, viską puikiai prisimenu. Atlikau aerodinaminį testą. Tam reikėjo pasiekti labai didelį greitį ilgame ruože, todėl išsinuomojome Daksfordo oro uosto kilimo taką.
Avarija įvyko anksti rytą, buvau atlikusi tik pirmąjį apšilimo važiavimą, bandymas dar net nebuvo prasidėjęs.
Isabel: Aš pirmoji aptikau Marią. Jos bolidas važiavo lėtai. Visi matė, kaip ji įsirėžė į vilkiką. Kadangi greitis buvo nedidelis, tai neatrodė kaip baisi katastrofa.
Pribėgusi prie avarijos vietos išvydau siaubingą vaizdą: aštri vilkiko pakrovimo platformos detalė buvo persmeigusi mano sesers šalmą. Nepajėgiau susitvardyti, suimti savęs į rankas, todėl mechanikai neleido būti tuomet, kai Maria buvo keliama iš bolido.
Vis klausinėjau: „Ji mirė?” O jie atsakinėjo: „Neaišku.” Kaip beprotė meldžiausi ir pagaliau kažkas pasakė, kad Maria pakrutėjo.
– Maria, jums pasisekė, kad šalia buvo klinika, kur dirba geri neurochirurgijos ir plastinių operacijų specialistai.
– Taip, tai tiesa. Galbūt tai vienintelė apskritai Kembridžšyro grafystės vieta, kur žmonės žinojo, ką reikia daryti.
Tikiu likimu, matau įvykių, dėl kurių įvyko susidūrimas, grandinę, bet taip pat suprantu, jog man buvo lemta likti gyvai tik todėl, kad atsidūriau geroje ligoninėje.
Šis įvykis padėjo suvokti, kas svarbu gyvenime. Sportas seniai mane išmokė įsisąmoninti, kad už laimėjimus reikia mokėti.
– Jums pasisekė, kad tą dieną šalia buvo Isabel.
Maria: Taip, kone paskutinę akimirką nusprendėme, kad ji turi vykti su manimi.
Isabel: Tai buvo tarsi ženklas iš aukščiau, tarsi kažką nujaučiau ir mano dalyvavimas pasirodė gyvybiškai svarbus – teko priimti svarbius sprendimus ir labai greitai imtis veiksmų.
Ligoninėje prisiminiau, kad sesuo alergiška metamizolui ir dar kažkam, bet neprisiminiau kam. Iš bejėgiškumo paklausiau Marios, kam ji dar alergiška, visiškai nesitikėdama atsakymo, lyg to būčiau paklaususi Dievo, bet staiga sesuo atsakė: „Pirazolonui.”
Net neįsivaizduojate, ką pajutau, kai sesuo prašneko!
– Kaip apie šį įvykį pranešėte tėvams?
Isabel: Informacija apie tai, kas įvyko, iškart pasklido po internetą, ir jau ruošiausi, kad man galbūt teks pranešti tėvams apie Marios mirtį.
Bet paskui, kai ji pakrutėjo, įsidrąsinau ir paskambinau tėvui į Ispaniją. Po mūsų pokalbio jis pasakė mamai, kad Maria susilaužė ranką: nesiryžo sakyti tiesos, nes mama nebūtų jos ištvėrusi.
Kol jie rengėsi kelionei į Angliją, tėvas pamažėle ruošė mamą skaudžiai tiesai. Tuo metu, kai jie atvyko, Maria buvo operacinėje. Pirmoji operacija truko 17 valandų: tai buvo tikras maratonas, kai svarbiausia buvo likti gyvai. Keturios galvos, paskui dar 13 veido rekonstrukcijos operacijų.
– Maria, ar suvokėte jums grėsusį pavojų?
– Per visas kone amžinybę besitęsiančias valandas atrodė, kad dalyvauju „Formulės 1” bandyme, kad man būtina ištverti, nes tai stiprybės ir kantrybės testas.
Žinojau, kad už stiklo yra mano šeima ir visi stebi bandymo rezultatus, bet jaučiausi visiška bejėgė. Dar prisimenu balsą medicinos sesers, kuri elgėsi kaip griežtas seržantas iš karinio filmo ir nuolat įsakmiai kartojo: „Maria, dar pakentėk!”
Šie vaizdiniai vedė mane iš proto, laikas bėgo, o aš maniau, kad nebeištversiu.
– Kas buvo po to, pabudus po operacijos?
– Pamačiau prie lovos stovinčius tėvus, brolius, seseris, savo draugą Rodriguezą, savo geriausią draugę, vadybininką.
Jie nežinojo, ar galėsiu kalbėti, o jei ir galėsiu, tai kaip, juk patyriau rimtą galvos traumą.
Pradėjau kalbėti angliškai – man vis dar atrodė, kad dalyvauju „Formulės 1” bandyme, o medicinos seserį laikiau savo treneriu. Bet tėtis paprašė kalbėti ispaniškai, nes mama nesuprato pusės mano žodžių. Tik tuomet pradėjau suprasti, kur esu ir kas atsitiko.
– Pirmasis žvilgsnis į veidrodį po operacijos tikriausiai buvo kančia.
– Kai pirmąkart pažvelgiau į savo veidą, jis buvo išraižytas 140 juodų siūlių ir atrodė kaip žvejų tinklas, be to, neturėjau dešinės akies.
Apėmė siaubinga panika... Žinoma, manęs dar laukia operacijos, bet viskas, kas baisiausia, – tuo esu įsitikinusi – jau praeityje.
– Puikiai atrodote, randų nebeliko, veido mimika natūrali. Bet kad visiškai išgytumėte, veikiausiai dar reikės nemažai laiko.
– Taip, reabilitacijos laikotarpis dar nesibaigė. Kenčiu nuo galvos skausmų, ar ilgai jie tęsis, nežinau – gal metų metus. Praradau uoslę, dėl to dabar teikiu pirmenybę ryškaus skonio produktams, tokiems kaip šokoladas ar saulėgrąžos. Dar viena avarijos pasekmė – greitai pavargstu.
– O akis?
– Neskiriu didelės reikšmės fiziniams pokyčiams. Dabar, kai liko tik viena akis, gal matau net daugiau nei anksčiau.
Iki tol mano gyvenimas priminė laiko lenktynes, o dabar galiu sustoti ir į viską pažvelgti kitu žvilgsniu.
Man nebesvarbūs sekundmačio rodmenys, vertinu akimirkas. Mėnesį praleidęs ligoninės Nudegimų skyriuje geriau sulygini faktus ir įvykius, matai kitų žmonių kančias ir supranti, kad pasisekė likti gyvai, esi išgelbėta ir gali pradėti gyvenimą iš naujo.
– Akies netekimas neleis dalyvauti lenktynėse?
– Kol kas nežinau. Priklauso nuo to, ar gausiu licenciją. Problema ne ta, kad netekau akies, o apskritai regėjimas: prarandamas jo aštrumas.
Dažnai girdėdavau, ką galiu, o ko – ne, bet tai stengiausi išsiaiškinti pati. Tikiuosi, kad ir dabar sugebėsiu nuspręsti dėl savo ateities.
– Gyvenimas jums suteikė antrą progą.
– Visiškai teisingai, ir mano gyvenime turi atsirasti naujų svajonių.
Anksčiau didžiausia svajonė buvo „Formulės 1” lenktynės, ir ji išsipildė. Jei nebūčiau praradusi akies, būčiau grįžusi į lenktynių trasą – tuo nė kiek neabejoju. Bet tai, kas įvyko, nėra atsitiktinumas. Dar kažkas gyvenime manęs laukia – tuo esu įsitikinusi.
Parengė Ona Kacėnaitė.
