Detektyviniai romanai apie bebaimį tiesos ieškotoją Džeką Ryčerį išversti į 40 kalbų, parduota 60 milijonų egzempliorių. „The New York Times“ jų autorių L. Childą vadina geriausiu šiuolaikinių detektyvinių trilerių kūrėju.
Maudynes šlovės spinduliuose sutrikdė malonus pasiūlymas — perkelti Džeko Ryčerio nuotykius į ekraną.
O knygos gerbėjai nustebo, kad beveik dvimetrinį detektyvą vaidina vos 170 cm ūgio Tomas Cruise’as. Kai kurie interneto komentatoriai reagavo maždaug taip: „Galėjo būti ir blogiau — režisierius galėjo pasirinkti Justiną Bieberį.“
Tačiau režisierius Christopheris McQuarrie ir kino studijos vadovai tikisi, kad sėkminga pradžia leis sukurti šį tą panašaus į nesibaigiančius Džeisono Borno nuotykius. Bet tam reikia vieno dalyko — kad žiūrovai priimtų T.Cruise’ą kaip tikrą Ryčerį.
Pirmo filmo veiksmas vyksta provincijos miestelyje. Čia kyla panika, kai nežinomas snaiperis nušauna penkis atsitiktinius praeivius. Policija imasi tirti nusikaltimus ir netrukus suima įtariamąjį. Miestelis lengviau atsikvepia.
Tačiau suimtasis atkakliai tvirtina esąs nekaltas ir prašo detektyvo mėgėjo Džeko Ryčerio pagalbos. Šiam įtarimų kelia vien tai, kad snaiperis paliko tiek daug įkalčių, tarsi norėjo būti suimtas. Netrukus Džekui paaiškėja, kas slypi už šiurpių nusikaltimų.
Romanų apie teisybės ieškotoją detektyvą autorius L.Childas (tikroji pavardė Jamesas Grantas) turi darbo ekrane patirties. Jis 18 metų dirbo britų televizijoje „Granada“, iš kurios buvo atleistas 40-ies.
Dabar jis su žmona įsikūręs neištaigingame bute Niujorke ir kuria naudodamas du „iMac“ (vienu rašo, o kitu naršo medžiagos internete).
Bosinių gitarų kolekcija išduoda jaunystės troškimą tapti roko muzikantu. Atrodo, kad jo gyvenimas — kur kas spalvingesnis nei Džeką Ryčerį vaidinančio T.Cruise’o.
— Ar nenusivylėte, kai studija „Paramount“ galingo stoto Ryčerio vaidmenį skyrė smulkiam Tomui Cruise’ui? — žurnalistai paklausė detektyvų meistro.
— Žodis „nusivylimas“ čia netinka. Perkeliant knygą į ekraną neišvengiamai tenka ko nors atsisakyti.
Man svarbiausi Ryčerio bruožai — protingas, tylus, grėsmingas ir stambus. Buvo akivaizdu, kad ekrane šio to teks atsisakyti.
Mes neradome aukštų aktorių, kurie galėtų įkūnyti kitas privalomas savybes. Tada supratome, kad reikia pamiršti reikalavimus, susijusius su kūno sudėjimu, ir susitelkti į protą bei grėsmingą ramybę.
— Socialiniame tinkle „Facebook“ jau atsirado grupė „Tomas Cruise’as nėra Džekas Ryčeris“. Ką atsakytumėte?
— Skaitytojams atrodo, kad herojus yra jų nuosavybė. Jie bijo, kad nuosavybė bus atimta, kad visas pasaulis pamatys tai, kas yra tik jų. Žmonės linkę prieštarauti kitokiai negu jų knygos interpretacijai. Aš siūlau pamatyti filmą, tada ir pasikalbėsime.
— Kas dar bandė gauti šį vaidmenį?
— Domėjosi ir Bradas Pittas, ir Hugh Jackmanas, ir Vince’as Vaughnas. Net buvo kalbų apie juodaodį Ryčerį. Tuomet jį būtų galėję vaidinti Willas Smithas ar Jamie Foxxas. Bet Ryčeris nėra juodasis.
— Ar Tomas Cruise’as susidorojo su darbu?
— Tomas, sakyčiau, yra monstriško dydžio garsenybė. Tačiau nereikia vadovautis paskalų žurnalais. Aš nelinkęs girti, bet jis darbą atlieka laiku ir gerai. Šiais laikais tai retenybė. Jis visiškai patikimas.
— Ar jūsų neskaudina tai, kad Holivudas nepradėjo nuo pirmo romano, kuris buvo palankiai įvertintas kritikų ir kad pakeitė pavadinimą? (Knyga vadinasi „Vienas šūvis“. — Red.)
— Pavadinimu aš tik apsidžiaugiau. Filmų statymas — kitoks verslas nei knygų leidyba.
Pelno nori visi. Bet jei viena knyga nebus perkama, ji nenuskandins viso leidyklos verslo. „Paramount“ filmui skyrė 150 milijonų JAV dolerių. Jei filmas žlugtų, skęstų visi.
Kino studija atliko apklausas. Paaiškėjo, kad moterims (kurios juk ir sprendžia, į kokį filmą penktadienio vakarą eiti su vaikinu) pavadinimas „Vienas šūvis“ skamba per daug snaiperiškai. „Džekas Ryčeris“ byloja, kad žmogus svarbesnis už šautuvą.
— Esate patenkintas?
— Praktiškai gavau 150 milijonų JAV dolerių savo knygų reklamai.
— Sėkmė jus lydi nuo pirmo romano. Kaip pasisekė įtikti krizės nukamuotiems skaitytojams?
— Ryčeris skaitytojus žavi tuo, kad neturi nieko, išskyrus pasą ir banko kortelę. Na, dar turi sulankstomą dantų šepetuką.
Man regis, kad per krizę žmonės suprato, jog ne jie valdo savo daiktus, o daiktai juos. Įsigytos gėrybės gali džiuginti, bet likusios skolos nedžiugina. Dabar daug žmonių mielai atsikratytų savo turtų ir gyventų kaip Džekas Ryčeris.
2008-aisiais knygos apie Ryčerį buvo ypač populiarios. JAV ir Didžiojoje Britanijoje keturios mano knygos buvo perkamiausiųjų sąrašo viršūnėje.
— Kaip atsirado Džekas Ryčeris?
— Dėl jo per daug galvos nesukau. Jei suteiksi herojui gausybę dorybių, jis bus dirbtinis. Aš klioviausi nuojauta.
Ryčeris nėra pavyzdingas. Jo kūno švara abejotina. Jis sukčiauja. Jis gali šauti į nugarą. Jis nesiveržia kovoti vienas prieš vieną. Padorumo jis paiso, bet dėl pergalės pasiryžęs bet kam.
Ryčerį sukūriau būdamas 40 metų, tad jam priskyriau viską, kas patinka man. Jis kaip archetipinis nepažįstamasis, atsirandantis paskutinę akimirką ir išjojantis į saulėlydį. Klajojantis riteris — tokių yra kiekvienoje kultūroje.
— Tas riteris yra buvęs karo policininkas. Kodėl ne iš specialiųjų pajėgų?
— Nes tai nuobodu. Būtų kvaila veržtis ten, kur kiti darbavosi geriau. Mano nuomone, karo policija išmano, kaip tirti nusikaltimus. Be to, norėjau pabrėžti Ryčerio vienatvę — juk kariškiai dirbančių karo policijoje nekenčia, niekina juos kaip išdavikus.
Dar padariau Ryčerį Vest Pointo karo akademijos absolventu — kad jis būtų svetimas eiliniams.
— Kai Ryčeris imasi daryti tvarką, lavonų tikrai bus. Jūs pateisinate smurtą?
— Mano knygos nemoko gyventi, nesakau, kad taip reikia daryti. Tokių romanų paskirtis — suteikti tai, ko negauname kasdieniame gyvenime. Mums dažnai trūksta pasitenkinimo, o Ryčeris deda riebų tašką.
Nesiūlau šaudyti žmonių, bet toks elgesys patenkina skaitytojų lūkesčius, kaip turėtume bausti nusikaltėlius.
Paprastų žmonių nuomone, nusikaltėliai turi per daug teisių. Mes suvokiame, kad realiame gyvenime apribojimai būtini, kad neprasidėtų savivalė, bet knygose tai neprivaloma. Jei Ryčeris randa vaiko skriaudiką, dėl kurio kaltės nėra abejonių, jis tiesiog jį nušauna.
— Keliuose romanuose Ryčeris smūgiuoja galva. Ar to verta išmokti?
— Tai puikus smūgis, nes jo niekas nesitiki. Jei per muštynes tvoji kam nors galva, tai prilygsta šautuvui peilių grumtynėse. Svarbu kirsti ta kaktos dalimi, kurioje kaulas stiprus.
Trenkęs kakta į betoninį stulpą, susižeisi, bet žiebęs kitam žmogui pats nenukentėsi. Priklausomai nuo smūgio stiprumo ir krypties galima priešininkui į smegenis suvaryti kaulų atplaišas, sulaužyti nosį, skruostikaulius.
— Gerai, kad jūsų Ryčeris dažniau naudojasi smegenimis.
— Šerlokas Holmsas sakė: „Kai atmeti visus negalimus variantus, tai, kas lieka, veikiausiai yra tiesa, net jei atrodo visiškai neįmanoma.“ Ryčeris tuo ir vadovaujasi. Dažniausia frazė mano knygose yra „Ryčeris netarė nė žodžio“. Vadinasi, mąstė.
— Ar jūs panašus į Ryčerį?
— Mes abu racionalūs. Tikrai nesu dvasinga būtybė. Man neegzistuoja tai, ko nematau, negaliu pačiupinėti, ir tai, ko niekas neįrodė.
Mes abu — pastabūs. Abu įsiveliame ten, kur gal ir nereikėtų. Aš nesu abejingas praeivis. Kadaise padėjau nupiepusiam Niujorko taksistui atsikratyti agresyvaus stambaus girto keleivio.
— Jūs užaugote Birmingame. Ar ten tikrai taip baisu?
— Birmingamas yra Didžiosios Britanijos Naujasis Džersis. Ten problemos sprendžiamos jėga.
— Dėl ko susimušėte pirmą kartą?
— Brolis už mane vyresnis trejais metais. Bet tėvai pasakoja, kad būdamas penkerių jau gavau nurodymą žiūrėti, kad niekas jo neskriaustų. Todėl mokykloje per pertrauką pirmiausia patikrindavau, ar niekas nesikabinėja prie brolio, o tada eidavau žaisti su savo draugais.
— Kodėl Birmingame taip mušamasi?
— Nuo seno ten visi išsiskaidę į gentis, klestėjo patyčios. Draugai tave galėjo prilupti vien dėl to, kad tavo tėvai siekdavo kažkokių tikslų, neva bandydavo išsišokti.
Aš patekau į gerą Karaliaus Eduardo pagrindinę mokyklą, kurioje mokėsi ir J.R.R.Tolkienas. Ji įkurta 1522 metais. Dukart per dieną apsirengęs geros mokyklos uniforma turėjau pereiti miestą. Vaikų nuomone, buvau išsišokėlis. Tekdavo muštis.
— Kas savaitę?
— Sakyčiau, netgi kasdien. Išlipęs iš mokyklos autobuso turėdavau paėjėti svetima teritorija. Ten vienose gatvėse galėjai rodytis, kitose ne.
Du ar trys vaikėzai visada laukdavo manęs prie kampo. Žinojau, ko jie ten stypso, todėl paprastai net nelaukdavau, kol jie puls. Priėjęs žiebdavau, jie duodavo atgal. Ten ir išmokau smūgiuoti galva.
Buvo įprasta nešiotis dviračio grandinę, į švarko atlapus įsisiūti dviašmenius skustuvo peiliukus — jei kas įsikibtų, susipjaustytų delnus.
Pagaliau man nusibodo talžytis. Todėl paskelbiau: jei kas nors išsitrauks peilį, sulaužysiu ranką. Du kartus priešininkams išsukau riešą.
Tokios gatvės kautynės buvo norma. Policijos niekas nekviesdavo. O jei iškviesdavo, atvykę pareigūnai skundikui nusukdavo ausį.
— Kaip reaguodavo tėvai?
— Mus skyrė nenusakomo gylio praraja. Tėvas dirbo mokesčių inspekcijoje. Jis — Šiaurės Airijos protestantas, nekenčiantis katalikų, įsitikinęs baltojo žmogaus pranašumu ir niekinantis spalvotuosius. Mama svajojo, kad aš ir trys broliai tapsime teisininkais arba medikais. Jiedu stengėsi kaip išmanydami, bet neišmanė nieko, tad jokio bendravimo nebuvo.
— Taigi tėvai nežinojo, ką veikiate.
— Visiškai. Atėjo 1969 metai. Mums rūpėjo tik seksas, rokas ir narkotikai. Man buvo keturiolika su puse, kai su vienmete mergaite sulindome į lovą pasiglamžyti. Šalia atsigulė jos 16 metų sesuo — taip praradau nekaltybę.
— Smagiau negu muštis.
— Aštuntas dešimtmetis buvo fantastiškas. Anglijoje roko grupių buvo tik keturis kartus mažiau nei 14—20 metų vaikinų. Mat grupėje turėjo būti 4 nariai.
Mūsiškė vadinosi „Tamsus bokštas“, aš grojau gitara. Baisiai. Tačiau kartą mums net sumokėjo.
O kartą po repeticijos 19-metis vaikinas (14-mečiui atrodė jau suaugęs) padėjo mums susirinkti instrumentus, nes jo grupė repetavo po mūsų. Tas mandagus jaunuolis buvo Robertas Plantas, jo grupė vadinosi „Led Zeppelin“. Tai buvo jų antra repeticija. Dar pasiklausėme jų pirmosios dainos.
— Jaunystės pavojai neįtraukė?
— Mes trankėmės po festivalius. O konservatyvūs ir nieko apie mūsų gyvenimą neišmanantys tėvai labiausiai bijojo, kad neprisigertume.
Jie net nenutuokė, kad egzistuoja narkotikai. Kartą mama mano kišenėje aptiko į foliją suvynioto hašišo ir grąžino man.
— Tačiau taip siautėdamas sugebėjote įgyti puikų išsilavinimą, studijavote teisę. Tėvai buvo patenkinti?
— Buvo, bet sistema nesuveikė. Pagal anglišką tvarką mokyklos egzaminai lemia, į kokį universitetą gali stoti. Aš išlaikiau egzaminus ir išlėkiau bastytis po Europą.
Kai grįžau, iki mokslo metų pradžios buvo likusios kelios dienos. Bibliotekoje pavarčiau brošiūras, Šefildo universitetas man pasirodė gražus, ten buvo kažkokia teisės programa, kurią baigus negalima dirbti advokatu. Teisė man patiko — jai reikalinga istorija, kalbos, ekonomika, politika. Jei nenori dirbti teisininku, tai puikūs mokslai.
— Kur jus traukė?
— Į teatrą. Dar pradinės mokyklos direktorė buvo kuoktelėjusi dėl amerikietiškų miuziklų. Man irgi liepdavo dainuoti, bet tada nesupratau, kodėl klausytojai manęs baidosi. Studentaudamas teatre dirbau viską ir tiek, kad mokslai buvo paskutinėje vietoje.
— Ką gali veikti jaunas teisininkas, turintis teatralo ambicijų?
— Įsidarbinau televizijoje „Granada“ Mančesteryje. Ten buvo kuriamos nuostabios ekranizacijos, geri filmai. Auksiniai laikai. Išdirbau 18 metų. Beveik visą laiką dirbau vadinamojoje transliacijos direkcijos komandoje. Dirbome penkiese, dieną naktį buvome atsakingi už viską, kas išeina į eterį.
Tada televizija buvo varžoma. Pavyzdžiui, jei kur nors kildavo badas, mes turėjome prižiūrėti, kad nebūtų transliuojama maisto reklama. Privalėjome reaguoti į įvykius, politinį klimatą, viską.
Darbas buvo sudėtingas, mums gerai mokėjo. Buvo smagu, kad gaudavome daugiau už ministrą pirmininką.
— Kodėl išėjote?
— Mane atleido. Margaret Thatcher laikais buvo panaikinta daug apribojimų, kurie trukdydavo televizijai gauti pelną, ir mums tiesiog neliko darbo.
Mes visi buvome profsąjungos nariai ir valdžia mus bandė įbauginti. Toks elgesys man nepatiko, tada pasielgiau kaip Džekas Ryčeris — ėmiau vadovauti ir rūpintis, kad atleidžiami televizijos „Granada“ darbuotojai gautų kompensacijas.
Prasidėjo partizaninis karas. Vos tik valdžia išeidavo po darbo, į biurą ateidavome mes. Naršydavome jų kompiuteriuose, šiukšliadėžėse, ieškodavome kompromituojamų laiškų. Net atklijuodavome vokus virš garuojančių puodų. Nors daug mūšių laimėjome, karas buvo pralaimėtas.
— Taigi jums 40 metų, jūs bedarbis ir sėdate rašyti romano. Pamišėlis.
— Taip. Bet aš visą gyvenimą skaičiau, tad suvokiau knygos struktūrą. Pamaniau, kad kuo ilgiau suksiu galvą, koks tai sunkus užsiėmimas, tuo sunkiau bus rašyti. Penktadienį nusipirkau bloknotų ir pieštukų, pirmadienį pradėjau rašyti. Pirmoje knygoje įsiūtis ir skubotumas trykšte trykšta. Pinigų turėjau tik septyniems mėnesiams.
— Ar šeima padėjo?
— Mano žmona amerikietė (susipažinome universitete, ji mane pakerėjo iš karto) grįžo į darbą visu etatu. Keturiolikmetė duktė nuėjo dirbti padavėja.
— Kodėl pakeitėte pavardę?
— Anglijoje įprasta pramogų versle naudotis išgalvota pavarde, svarbu, kad kitos tokios nebūtų.
— Kodėl būtent Lee Childas?
— Žodžių žaismas. Kartą traukiny kažkas man pasakojo, kad važinėja „Renault Le Car“, bet „le“ tarė juokingai — kaip „lee (ly)“. Tas „ly“ šeimoje prigijo. Kai gimė duktė, atsirado „Lee Baby“, vėliau — „Lee Child“ (vaikas). Taip tapau Lee Childu.
— Ar dar prisimenate esąs Jamesas Grantas?
— Automobilis registruotas Jameso Granto vardu, draudimas — irgi. Pase aš — taip pat Jamesas Grantas, bet pats apie save jau galvoju kaip apie Lee Childą.
— Kodėl rašote apie Ameriką, kuriate herojų amerikietį?
— Vaikystėje buvau kuoktelėjęs dėl Amerikos. Didžiosios Britanijos galybė buvo išsekusi, o amerikiečiai važinėjo sparnuotais biuikias. Atrodė, kad ten nėra jokių ribų ir draudimų.
Ryčeris turėjo veikti būtent Amerikoje. Klajojančio riterio tipažas turi savų reikalavimų — tam reikia plačių erdvių ir didelių pavojų.
Kadaise tokia buvo Europa, kai ją dengė gūdūs miškai. Tačiau juos iškirto, plotus užstatė ir riteriai išmirė. Visi pavojai persikėlė į Ameriką.
— Ir jokių komercinių sumetimų?
— Johnas Lennonas sakė: „Romos imperijos laikais gyventi reikėjo Romoje. Mūsų laikais gyventi reikia Amerikoje.“
Amerikiečiai yra persimaišę, tačiau turi daugiau gyvybės negu bespalviai anglai. O labiausiai Amerikoje man patinka tai, kad amerikiečiai iš esmės yra padorūs, dosnūs, geros valios kupini žmonės.
— Ar kariškiai skaito jūsų romanus?
— Priklauso nuo laipsnio. Nuo majoro žemyn Ryčeris patinka, aukščiau — ne. Jie mano, kad tarnauti su tokiu viename būryje būtų košmaras.
— Kodėl Ryčerio toks vardas?
— Aš irgi esu aukštas. Tad kai likau be darbo, žmona pajuokavo, kad galėčiau įsidarbinti maisto prekių parduotuvėje — padėčiau pirkėjams pasiekti (reach) prekes nuo viršutinės lentynos. Mano profesija vadintųsi „reacher“ — pasiekėjas. Tai žmonos dovana man.
— Keista, bet Ryčeris patinka moterims. Gal kai jį įkūnijo Tomas Cruise’as, patiks dar labiau.
— Man iš pradžių atrodė, kad rašau vyrams, kad moterys neskaitys. Klydau. Moterims Džekas Ryčeris labai patinka ir aš 15 metų suku galvą kodėl.
Man regis, toks herojus atitinka moterų fantazijas. Moterims patiktų, jei toks romantiškas, jas gerbiantis vienišius pabūtų su jomis kelias dienas, paskui išeitų. Nereikėtų skalbti drabužių, nes Ryčeris jų neskalbia, o nusiperka naujų. Būtų nuotykis be jokių pasekmių.
Džekas Ryčeris (Jack Reacher). Kriminalinė drama. JAV, 2012 m. Režisierius Christopheris McQuarrie. Vaidina Tomas Cruise’as, Rosamund Pike, Richardas Jenkinsas, Davidas Oyelowo, Werneris Herzogas, Jai Courtney’us, Vladimiras Sizovas, Josephas Sikora, Robertas Duvallis.
Parengė Renata Šutovaitė („TV antena“)
