Mylėjo žmonas, bet turėjo ir meilužių
Štai princo Charleso seksualinis gyvenimas ypatingos svarbos tema tapo dar 1989-aisiais, kai radiotechnikos entuziastas įrašė jo pokalbį su Camilla. Perklausius medžiagą paaiškėjo, jog... princas po mirties norėtų reinkarnuotis į savo mylimosios tamponą. Tiesa, žinant juokingos istorijos kontekstą ši karališkosios šeimos nario pastaba atrodo mažiau absurdiška.
Viena iš pagrindinių priežasčių, dėl kurios britai nenorėtų matyti Charleso karaliaus soste, yra tai, jog jis, dar nenutrūkus santuokai su princese Diana, užmezgė romaną su dabartine žmona Camila Parker-Bowles. Vis tik sunku palyginti to meto britų pasipiktinimą su dabartiniu, kai vertinamas jaunųjų princų asmeninis gyvenimas. Dažni komentarai žiniasklaidoje parodo, jog visuomenė, kritikuodama jaunus karališkosios šeimos atstovus, elgiasi itin puritoniškai.
Tiesa, taip buvo ne visada – karalius Jurgis II-asis (1683-1760) taip karštai mylėjo savo žmoną karalienę Caroline, jog buvo sustabdytas besimylintis tik tuomet, kai teko pranešti apie tėvo mirtį ir paveldėtą sostą. Tiesa, dėl reputacijos palaikymo karalius turėjo keletą meilužių. Tuometinėje Anglijoje valdovas, neturintis daug moterų, buvo laikomas silpnu arba net impotentu.
Su viena iš savo meilužių, Henrietta Dowd, karalius susitikinėjo net dvidešimt metų. Kai Jurgis II-asis nusprendė jos paslaugų atsisakyti, jo žmona bandė vyrą įtikinti, kad šis persigalvotų ir nepradėtų santykių su grupe naujų moterų. Deja, Jurgis II-asis nepersigalvojo ir vienos iš meilužių portretą net pasikabino prie lovos.
Turėjo šešias žmonas
Žinoma, nėra nė vieno karaliaus, kuris galėtų varžytis su „bloguoju Tiudorų vaikinu“ – karaliumi Henriku VIII-uoju, sostą perėmusiu 1509-aisiais ir turėjusiu net šešias žmonas. Tiesa, Henrikas labiau žinomas kaip serijinis monogamistas. Kaip rašė kelių knygų apie Tiudorų dinastiją autorė Hilary Manter, kai tik Henrikas vesdavo vieną iš savo meilužių, tuo pačiu metu jis atlaisvindavo jos vietą.
Henrikas buvo tarsi vyriškoji Elizabeth Taylor versija – skirtumas tik toks, kad kai karaliui nusibosdavo gyvenimo partnerė, moteriai grėsdavo vienos trečiosios tikimybė, kad jai bus nukirsta galva. Dažniausiai karalius pateikdavo kaltinimus (neretai išgalvotus) dėl kraujomaišos arba neištikimybės.
Henrikas sostą perėmė būdamas nekaltas aštuoniolikmetis ir pirmiausiai vedė savo brolio našlę Catherine, kuriai buvo ištikimas iki 1514-ųjų. Tuo metu Catherine laukėsi jųdviejų kūdikio ir buvo manoma, jog mylėjimasis su nėščia moterimi gali lemti persileidimą.
Karalius dėl to pernelyg neliūdėjo ir greitai susirado kilmingų moterų, galinčių palaikyti draugiją – damą Anne Hastings ir Jane Poppincourt. Yra žinoma, jog pastaroji tuo pačiu metu buvo ir karaliaus rūmuose įkalinto Longueville’o kunigaikščio meilužė.
Henrikas turėjo ne vieną nesantuokinę atžalą. Tarp jų – ir antrosios žmonos Anne Boleyn sesers Mary Boleyn vaikas. Ambicingas seserų tėvas karaliui pasiūlė ir savo žmoną, tačiau Henrikas atsisakė garsiąja fraze „Never with the mother“ (angl. „Niekada su motina“).
Įdomūs buvo ir tolimesni Henriko santykiai – karalius neretai siųsdavo dailininką Holbeiną į užsienį, kad šis galėtų nutapyti potencialių meilužių bei žmonų portretus. Kartais kartodavosi šiandieninių internetinių pasimatymų svetainių scenarijus – viena moteris realybėje neatitiko gražios portrete pavaizduotos išvaizdos ir ją karalius išvadino „Flanderso kumele“.
Kai penktoji Henriko žmona Catherine Howard buvo nukirsdinta už neištikimybę, karalius surengė didžiulę šventę ir prie savo stalo pasodino net 26 damas. Ironiška, kad Henriko sūnus, Edvardas VI-asis, mirė būdamas nekaltas.
Didikai nevengė ir homoseksualių santykių
Britų istorijoje netrūksta ir pasakojimų apie homoseksualius didikus. Viljamas Rufusas, Viljamo Užkariautojo sūnus, buvo homoseksualus, taip pat Jokūbas I-asis, jo sūnus Karolis I-asis ir Ričardas I-asis (Ričardas Liūtaširdis). Kai kurie istorikai teigia, jog Liūtaširdžio seksualinė orientacija atliko itin svarbų vaidmenį pasaulio istorijoje, nes ilgos jo ekspedicijos tęstis galėjo tik todėl, kad Viduriniuosiuose Rytuose laivuose buvo toleruojami homoseksualūs santykiai. Ričardas niekada nemiegojo su savo žmona, priešingai nei Edvardas II-asis, kuris buvo biseksualus ir su žmona Isabella susilaukė penkių vaikų. Vis tik karaliaus santykiai su vyrais privertė sukilti riterius – Edvardas turėjo atsisakyti sosto. Ta padaręs jis buvo nužudytas į išeinamąją angą sukišant karštą metalinę lazdą.
Jokie gandai apie šiandieninės karališkosios šeimos seksualinius santykius nėra buvę tokie keisti, kaip istorija apie princo Charleso homoseksualų romaną su asmeniniu padėjėju. Kelias savaites 2003-ųjų pabaigoje britų spauda mirgėjo pranešimais apie šį skandalą, tačiau dėl itin griežtų įstatymų nė vienas laikraštis naujienos neskelbė itin tiesmukai, naudojo tik užuominas. Tai lėmė keistoką fenomeną, nes karališkoji šeima išleido pranešimą, neigiantį naujienas, kurių iš tiesų net nebuvo.
Gyvybę pasiglemžė sifilis
Karolis II-asis, monarchijos restauravimo judėjimo galva, neretai sakydavo: „Dievas niekada nenubaus žmogaus už tai, kad leidžia sau šiek tiek malonumo.“ Kai karalius buvo devyneriems metams ištremtas iš šalies (tuo metu Britaniją valdė Oliveris Kromvelis), jis turėjo mažiausiai septyniolika meilužių. Pirmasis jo romanas turėjo tragediją „Karalius Edipas“ primenantį atspalvį – Karoliui tebuvo 15 ir jo partnerė buvo jo žindyvė. Karalius pirmojo vaiko susilaukė šešiolikos, sūnus tapo jėzuitų kunigu.
Vienas iš žymiausių Karolio aplinkos žmonių buvo pulkininkas Cundumas, prezervatyvų išradėjas. Tiesa, tuomet nėštumo bijota mažiau nei sifilio, kuris neretai lemdavo užsikrėtusiojo mirtį. Liga pasiglemžė ir sosto paveldėtojo gyvybę 1908-aisiais.
Žymiausia Karolio meilužė buvo Barbara Villiers, studijavusi uždraustus Pietro Aretino sonetus bei grafiškai iliustravusi šešiolika žinomų mylėjimosi pozicijų. Karalius jos vyrui suteikė titulą ir, net kai atsisakė Barbaros kaip meilužės, moteris išlaikė savo įtaką bei prižiūrėjo grupę jaunų merginų, skirtų karaliui linksminti.
Karaliaus Karolio monarchijos restauracijos judėjimas, atkūręs teatrus bei tradiciją vilioti jų aktores. Karalius žavėjosi Moll Davids bei Nell Gwyn – pastarajai net padovanojo namą Pall Mall gatvėje Londone. Karolį soste pakeitė jo brolis Jokūbas II-asis, iki šių dienų žinomas kaip vienas aistringiausių karalių, į lovą įsitempusių virš tūkstančio moterų.
Princas Haris, lyginant su jo protėviais, doras vaikinukas
Karalienė Viktorija buvo pagarbos moterims eros pradininkė, tačiau jos tėvas Edvardas, Kento kunigaikštis, 25-erius metus turėjo meilužę. Vesti Europos aukštuomenės damą jis turėjo tik tuomet, kai visiškai prasiskolino. Apie tai laikraštyje perskaičiusi meilužė savo likimą pasitiko labai ramiai. Pats karalius rašė: „Iš jos pusės nesulaukiau jokių prieštaravimų ar pykčio, tik keistą garsą ir smarkų trūkčiojimą gerklėje.“
Vienas iš itin ištikimų karalių buvo Jurgis III-asis. Jis 1761-aisiais vedė apkūnią Meklemburgo-Štrelico princesę Sophia Charlotte. Pirmą kartą gyvai ją pamatęs tik vestuvių dieną, Jurgis nusivaipė iš pasišlykštėjimo, tačiau porą greitai aplankė meilė ir jie susilaukė net penkiolikos vaikų.
Pats aistringiausias moderniųjų laikų monarchas buvo Edvardas VII-asis, karalienės Viktorijos sūnus, ilgiausiai išbuvęs Velso princu. Jo pirmoji meilės partnerė buvo airių aktorė Nellie Clifton – tuo metu princas tarnavo armijoje ir merginą turėjo slapčia parsivesti į lovą.
Edvardas turėjo galybę meilužių, tačiau 1870-aisiais kilo didžiulis skandalas dėl Mordaunt bylos – seras Charlesas Mordauntas pateikė prašymą skirtis su žmona ir dėl to apkaltino Velso princą. Moteris prisipažino „nusidėjusi“ su princu, o amžininkai teigė, jog tuomet „Londonas buvo juodas nuo dūmų deginant konfidencialius laiškus“.
Kitos meilužės buvo Frances Daisy Brooke (paskui – ledi Warwick), ponia Langtry ir ponia Keppel, kuri karalių linksmino paskutiniuosius dvidešimt jo gyvenimo metų. Nuo tada, kai pradėjo su ja susitikinėti, karalius iškart pasikeitė, tapo maloniu žmogumi. Iki tol karalienė Edvardą dėl apkūnumo buvo praminusi „tum tum“.
Pati karalienė pakvietė ponią Keppel į karaliaus laidotuves ir, kaip teigiama, meilužei pasakė „Esu įsitikinusi, kad jūsų įtaka jam buvo tik gera“.
Neabejotinai pati garsiausia moderniosios eros meilės istorija – Edvardo VIII-ojo ir ponios Wallis Simpson romanas, lėmęs sosto atsisakymą ir beveik sugriovęs britų monarchijos tradicijas. Karalienė motina Elžbieta visuomet teigė, jog Edvardo santykiai su ponia Simpson buvo tik seksualiniai, ir sužlugdė Windsorų giminę paskleidus gandą apie ponios seksualinę patirtį besimokant iš kinų ir taip apkerint Edvardą. Tai buvo visiška netiesa, tačiau ji sugebėjo įtikinti vyriausybę tirti šiuos pareiškimus.
Šiandien dažnai kalbama apie princą Harį, kuris žiniasklaidoje dažnai apibūdinamas kaip moterų medžiotojas. Tiesa, istorinė medžiaga rodo, jog iki protėvių žygių jaunuoliui dar labai toli.
