„Atėjau pas jus pėsčiomis!“ – šypsosi primadona.
„Маma, negi be vairuotojo?“ – nusistebi Kristina.
„O kam man vairuotojas? Juk mano butas vos du žingsniai nuo čia. Einu gatve, vėjas pučia į veidą – man tai labai patinka! Aišku, iš karto atsirado ašaros akyse. Einu visa apsiašarojusi nuo vėjo, mašinos sustoja, vairuotojai klausia: „Аla Borisovna, kodėl verkiate? Kas nors atsitiko?“ O aš jiems sakau: „Taip, iš laimės verkiu!“ – juokiasi Ala.
Kai padavėjas paklausia, ko mes norėtume užsisakyti, A. Pugačiova susimąsto. Juk pastaruoju metu ji labai padailėjo ir, panašu, nenori prarasti gero rezultato. Tad ji nusprendžia užsisakyti nekaloringus pietus: kvietinių paplotėlių su sūriu ir česnaku, pomidorais ir šlakeliu alyvuogių aliejaus. Štai Kristina užsisako salotų su pekino antimi. Susėdus prie pietų stalo jaukiame restoranėlyje prasideda pokalbis. Verta pastebėti, kad Ala greta dukters tampa visai kitokia, visiškai nepanaši į tą, kurią matome per televizorių. Tokia rami, šeimyniška. Primadonos akyse matyti didžiavimasis savo dukterimi. Su tokiu pat dievinančiu žvilgsniu Kristina žiūri ir į savo motiną. Jos tarytum dvi geriausios draugės.
„Turiu svajonę! – prasitaria Kristina. – Маma puikiai piešia, todėl noriu surengti jos darbų parodą. Tai būtų bomba! Juk ji dabar nebedainuoja, tai būtų puiku, jei pašvęstų savo gyvenimą dailei, surinktų visus savo senus tapybos darbus... Štai ne taip seniai buvau Prahoje, ten dainininkas Karelas Gottas dabar tapo žinomiausiu šalies dailininku. Tuomet aš pagalvojau, kodėl mamai nesurengus parodos? Juk jos dailės darbai – puikūs. Beje, mama piešia ne tik akvarele. Ji gali piešti ir nagų laku, ir lūpų dažais. Aš galėčiau būti šio projekto prodiusere.“
A. Pugačiova nė kiek neprieštarauja šiai Kristinos idėjai, tačiau pakreipia pokalbį kita linkme. Ji užsimena, kad K. Orbakaitė solinio koncerto Maskvoje nebuvo surengusi jau šešerius metus.
А. Pugačiova: Dabar artistai apsieina ir be solinių koncertų. Anksčiau tai būdavo svarbus įvykis. Jį galima prilyginti knygos išleidimui. Tačiau dabar kai kurie muzikantai, pavyzdžiui, Dima Malikovas, apskritai nerengia solinių koncertų, bet jaučiasi puikiai.
K. Оrbakaitė: O man atrodo, kad Maskvos publika ilgisi koncertų. Saratove, Žemutiniame Naugarde aš koncertuoju vieną, du kartus per metus, o kartais ir dažniau. Vietiniai žino mano naujas dainas geriau nei Maskvos publika. Dabar nusprendžiau surengti solinį koncertą Maskvoje, nes noriu sukurti šventę ne tik žiūrovams, bet ir sau.
А. Pugačiova: Ir mamai! Man tai būtų geriausia dovana gimimo dienos proga!
- Ar turite sėkmės talismaną, kurį visada nešiojatės su savimi?
K. Оrbakaitė: Aš keičiu talismanus. Gavau dovanų paršiuką su moneta. Jau dvejus metus jo neišimu iš kosmetinės.
А. Pugačiova: Jau kurį laiką stengiuosi nepersistengti su talismanais. Turėjau dar senelės kryželį. Jis gražus, papuoštas gėlytėmis, neįprastas. Laikiau jį savo amuletu. Kai suprasdavau, kad jo neturiu su savimi, pradėdavau panikuoti. Prisimenu, mes su Kristina važiavome į studiją, kur ji įrašinėjo naują dainą „Fakyras“. Išėjus iš studijos pastebėjau, kad neturiu kryželio. Lauke ėmė stipriai snigti, storas sniego sluoksnis greitai užklojo žemę. Tada sau pasakiau, kad tai – ženklas.
K. Orbakaitė: Na, tai buvo vienas iš dviejų: arba aš tapsiu dainininke, arba netapsiu. А. Pugačiova: Ne, aš iš karto supratau, kad tu dainuosi. Kad dabar jau tau nešti savo kryžių ir tikėjimą. – Kristina, jūs specialiai nusprendėte surengti koncertą per mamos gimimo dieną?
K. Orbakaitė: Ne, tiesiog tai buvo laisva data Kremliaus rūmuose.
A. Pugačiova: Vadinasi, pats Dievas taip liepė. (Juokiasi.)
– Ala, o jūs dainuosite?
A. Pugačiova: O ar aš nedainuoju?
Kristina tuo metu nepastebimai perduoda mamai paketą su dovanėle - mielomis moteriškomis smulkmenomis ir papuošalais iš perlų.
A. Pugačiova: Kaip gražu... Kokį gražų papuošalą iš perlų man padovanojo Maksimas! Tiesa, aš nelabai mėgstu brangenybes. Kažkada Kristina paklausė manęs: „Mama, o kur tas brangus žiedas, kurį padovanojo Kirkorovas?“ Aš sakau, nežinau, kur jį padėjau. Vėliau jį radau užmiesčio vasarnamyje, nukritusį po sofa. Kristinai pasakiau, ji taip nusistebėjo: „Маma, kaip taip? Juk tai toks brangus žiedas!“ (Juokiasi.)
- Kokią brangiausią dovaną judvi viena kitai esate padovanojusios?
А. Pugačiova: Vyresniojo anūko gimimą. Tai man buvo brangiausia dovana! Prisimenu tą chaosą Londone, kai gimė Nikita.
- Kalbama, kad jūs visą laiką svajojote apie sūnų...
А. Pugačiova: Nesvajojau apie sūnų. Tiesiog, kai laukiausi Kristinos, man pasakė, kad bus berniukas. Juk tada nebuvo ultragarso. Todėl ir laukėme berniuko. Užtat Kristina padovanojo man du nuostabius berniukus. Dievas davė, sulaukiau ir anūkės!
K. Orbakaitė: O man visos mamos dovanos labai brangios. Мes visai nesame materialistės. Prisimenu vaikystėje visos turėjo lėles barbes, o aš neturėjau.
Kažkas iš mamos pažįstamų paprašė nupirkti užsienyje lėlę barbę. Ji atvežė, o tas žmogus jau buvo nupirkęs savo vaikui tokią pat lėlę, todėl mama atidavė barbę man. Kokia lėlė tai buvo! Su rankomis ir kojomis, kurios sukinėjosi! Aš buvau atitolusi nuo modernių žaisliukų. Ką turėdavau, tuo ir tenkinausi.
А. Pugačiova: Kai tik pasitaiko menkiausia proga, Kristina visada ką nors man dovanoja. K. Orbakaitė: Ir mama man. Dovanas mes dovanojame viena kitai be jokių progų.
– Įdomu, kokias lopšines jūs dainavote savo vaikams?
K. Orbakaitė: Aš dainuoju tas pačias, kokias man dainavo mama. Aš jas įsidėmėjau! (Juokiasi).
А. Pugačiova: Prisimenu, kaip pradėdavau dainuoti lopšinę ir pati užsnūsdavau. Kai prabusdavau, Kristina man dainuodavo. (Juokiasi.)
– Jūs abi ryškios, gražios moterys. Tačiau jųdviejų visai skirtingas stilius. Ar judvi įsiklausote į viena kitos patarimus dėl stiliaus, šukuosenos, drabužių?
K. Orbakaitė: Jei atvirai, tai nelabai. Мan atrodo, žmogus pats turi nuspręsti, kas jam tinka, o kas ne. Kol dar nedainavau, buvo madingos pūstos šukuosenos, cheminis sušukavimas. Tačiau mano plaukai iš prigimties tiesūs. Todėl 15 metų pasidariau cheminį sušukavimą. Mama su močiute visą laiką priekaištavo: „Kodėl tu tai darai? Tavo tokie gražūs plaukai.“ Aš joms atkirsdavau, kad nekenčiu savo plaukų.
А. Pugačiova: Jai tinka tiesūs plaukai, surišti į uodegą. Aš visada svajojau taip rišti plaukus, bet mano įvaizdis man trukdė. Gaila, mano veido forma ir pasmakrė neleidžia taip susirišti plaukų. K. Orbakaitė: Netiesa! Turi gražių nuotraukų, kuriose tavo plaukai susegti viršuje.
А. Pugačiova: Kada tai buvo? (Juokiasi).
K. Orbakaitė: Тau labai tinka tokia šukuosena. Labai gražu, aš mačiau.
А. Pugačiova: Tačiau scenoje aš negalėjau taip pasirodyti, nes žiūrovai įprato matyti mane kitokią. – Jūsų draugai kalba, kad jųdviejų labai panašūs požiūriai. Esate labai moteriškos, kažkiek pažeidžiamos, tačiau kartais labai griežtos. Kuo dar esate panašios ir kuo skiriatės?
A. Pugačiova: Mūsų skirtingi Zodiako ženklai: aš – Avinas, o Kristina – Dvyniai.
K. Orbakaitė: Net nežinau, kuo mes panašios ar nepanašios. Daug kuo panašios. Vis dėlto genai. Man dažnai sako, girdi, tu dabar lygiai taip pat, kaip mama, pasakei ar pažiūrėjai. Egzistuoja nuomonė, kad mano mama – tai žmogus-skandalas.
А. Pugačiova: O tu nesi karštakošė? (Juokiasi.)
K. Orbakaitė: Kitiems atrodo, kad esu labai rami. Iš tikrųjų viskas yra atvirkščiai. Mama apgalvotai viską pasako, įvertina.
А. Pugačiova: Tiesa, aš ramesnė nei tu....
K. Orbakaitė: Taip, mama gali ramiai analizuoti, apmąstyti, o aš atvirkščiai – iš pradžių įsiplieskiu, o jau po to imu analizuoti.
А. Pugačiova: Ji tipiška Dvynių ženklo atstovė. (Juokiasi.)
– Prisiminkite džiaugsmingiausią ir sunkiausią savo gyvenimo momentą.
А. Pugačiova: Kai gastroliuodavau, džiaugsmingiausiu momentu tapdavo koncerto pabaiga. K. Orbakaitė: Man taip pat! Liūdniausias momentas, žinoma, kai iš gyvenimo išeina artimi žmonės, draugai. Tragiškiau nieko nėra.
А. Pugačiova: Taip, ir man artimųjų netektis – tragiškiausias momentas, kaip kad atsitiko su mano broliu... Labai sunku, kai tavo artimas žmogus miršta, o tu niekuo negali padėti. Tiesiog baisu, kai nesitiki ir nesupranti, ką reikėtų padaryti, kad išgelbėtum jį. Dar blogiau, kai supranti, kad niekuo nebegali padėti.
– Ar kada nors teko prašyti viena kitos pagalbos ar palaikymo?
K. Orbakaitė: Kam prašyti, jei mes ir taip žinome, kada ji reikalinga?
– Jūsų mėgstamiausi daiktai ir vieta namuose?
K. Orbakaitė: Man patinka vonios kambarys. Tiksliau, aš jame praleidžiu daug laiko. Daugiau nei bet kur kitur. (Juokiasi.)
А. Pugačiova: Man mėgstamiausia vieta – minkštakrėslis prieš televizorių. Apskritai savo butą Filipovo skersgatvyje labai mėgstu. Jis mažas, bet jaukus. Ir minkštakrėslį ten turiu gerą. Man dažnai nugarą skauda. Maksimas, tai žinodamas, man pagalvėlių pakiša po nugara. Tada aš patogiai įsitaisau ir žiūriu televizorių. Įprastai užmiegu žiūrėdama televizorių, todėl jis man ir reikalingas. (Juokiasi.)
– Ką įprastai žiūrite per televizorių?
А. Pugačiova: Viską iš eilės. Maksimas mėgsta filmus, todėl jų daug prisiperka. Mes sėdime, žiūrime.
– Judvi visada pritarėte viena kitos gyvenimo palydovo pasirinkimui?
А. Pugačiova: O kam jai mano pritarimas? Dieve mano, juk jai gyventi su juo reikia, o ne man! Gal ir nepritardavau, bet tylėdavau.
K. Orbaikaitė: Štai dabar mane kankina klausimais, kodėl filmo premjeroje sėdėjau neva nepatenkintu veidu greta Nikitos ir jo merginos.
Paskui parašė, girdi, Kristinai nepriimtinas sūnaus pasirinkimas. Tai visiška nesąmonė. Mūsų šeimoje visi gyvena savo gyvenimus. Niekas nelenda į vienas kito asmeninę erdvę.
А. Pugačiova: Тik kai matai, kad tavo artimam blogai, tada domiesi, klausi, kuo gali padėti.
K. Orbakaitė: Tiesa, nemažai buvo tokių situacijų.
А. Pugačiova: Aplinkiniai kalbėjo, kad Kristina neva skersomis žiūrėjo į Maksimą mūsų santykių pradžioje...
K. Orbakaitė: Tiesiog Maksimas žino, kad nesu pėsčia. Ne veltui mus su tavimi Filipas pavadino smarkuolėmis. Maksimas iš pradžių nežinojo, kad pagal savo charakterius mes tokios, kad mūsų žodis turi būti paskutinis.
А. Pugačiova: Štai tokie maži išbandymai tenka mūsų gyvenimo palydovams. (Juokiasi.) K. Orbakaitė: Žmonės, kurie mane gerai pažįsta, jau priprato, kad aš galiu kažką aštraus pokalbio pabaigoje pridėti. Bet yra ir tokių žmonių, kurie visa tai vertina kaip mano nepasitenkinimą Maksimu. Iš tikrųjų tai tik mano charakterio bruožas. Jei yra galimybė patraukti per dantį, patraukiu. (Juokiasi.) Iš tikrųjų niekada gyvenime prieš Maksimą neturėjau nieko blogo.
– Ne vienas žmogus pasakojo, kad Kristina visada mamą gina kaip liūtė...
А. Pugačiova: Kai buvo maža, ji man sakė, kad aš niekam tikusi mama. Nuo to laiko ji mėgina mane atvesti į doros kelią, bet vis dar nepavyksta. (Juokiasi.)
K. Orbakaitė: Taip, man visada norėjosi ją apginti. Iš šalies žiūrint atrodo, kad mama – stipri, valdinga moteris. Aš dar vaikystėje pastebėjau, kad ji labai pažeidžiama. Tas noras ją apginti atsirado dar mokykloje. Vis atsirasdavo kokia mokytoja ar kuri nors mamaitė, kuri šnibždėdavo į nugarą: „A, tai TOS duktė eina!“
Man nuo vaikystės buvo nesvarbu, ką apie mane pasakys, tačiau, jei man girdint blogai kalbėdavo apie mano mamą, tyliai ir pavyzdingai mokinei ragai iš karto išdygdavo. Buvau pasirengusi pasakyti ką nors šiurkštaus, pasiųsti tą mamaitę kuo toliau. Tokiomis akimirkomis aš nekontroliuodavau savęs. Todėl mokykloje kildavo nemažai konfliktų.
Iki šiol likau tokia pat. Manau, kad neteisinga, jog neišsilavinę, šiurkštūs žmonės gali mesti akmenį į mano mamą. А. Pugačiova: O aš apskritai į tai dėmesio nebekreipiu. Neteisk ir nebūsi teisiamas. – Kokioje šalyje norėtumėte gyventi?
K. Orbakaitė: Mano Zodiako ženklas - Dvyniai, todėl niekaip negaliu apsispręsti. Mėgstu keliauti, kiekvienoje šalyje pastebiu nuostabių dalykų, tačiau dirbti ir gyventi noriu Rusijoje. Štai ilsėtis, atostogauti man patinka visame pasaulyje. А. Pugačiova: O man būtų įdomu gyventi Antarktidoje.
K. Orbakaitė: Su pingvinais? (Juokiasi.)
А. Pugačiova: O kodėl ne? Man įdomu būtų pamatyti, koks jų gyvenimas.
– Įsivaizduokite, jums pasiūlo dvi tabletes: raudoną ir žalią. Jei suvalgytumėte žalią, sužinotumėte, kada žmonės jums meluoja, o jei raudoną, pamatytumėte savo ateitį. Kurią tabletę pasirinktumėte? А. Pugačiova ir K. Orbakaitė (vienbalsiai): Nė vienos nesirinktumėme. Kai meluoja, mes ir pačios suprantame.
А. Pugačiova: O kam mums reikia žinoti, kas įvyks ateityje?
– Ką pasakysite, kai teks atsistoti prieš Dievą?
А. Pugačiova: Aš pasakyčiau: „Padarykite mane mano artimų žmonių angelu sargu.“
Parengė Sniegė Pilypienė
