Niekam ne paslaptis – daugelis žmonių viešumoje demonstruoja geresnes savo būdo savybes.
O ką daryti tam, kuris dėl tam tikro sutrikimo nesugeba meluoti, nesupranta, ką reiškia garbės troškimas, pavydas, užuojauta?
Kaip ieškoti partnerio, kurti šeimą, jei nežinai, kas yra aistra, meilė, prisirišimas, ištikimybė?
Visa tai patyrė viena įtakingiausių šių dienų Lenkijos moterų – legendinė komunistų valdžios opozicionierė J. Staniszkis.
Autobiografinėje knygoje „Aš. Rekonstrukcijos bandymas” lietuviško kraujo turinti sociologė papasakojo apie savo genetinę ydą ir šokiravo lenkus prasitarusi, kad vien dėl smalsumo suvedžiojo daugybę vyrų.
Šios mokslininkės pavardę visa Lenkija įsidėmėjo apie 1980-uosius – kuriantis „Solidarumui”, pirmajai Rytų Europoje legaliai darbininkų profsąjungai.
Gdansko laivų statykloje streiką paskelbę uostininkai į pagalbą derybose su valdžia pasikvietė žinomų opozicionierių intelektualų.
J. Staniszkis buvo vienintelė pakviesta ekspertė moteris.
Į prakaituotų ir tepaluotų vyrų streiką J.Staniszkis atvyko ryškiai padažytomis lūpomis, avėdama raudonus aukštakulnius batelius ir vilkėdama raudoną aptemptą suknelę didele iškirpte.
Toks sociologės elgesys buvo įžūlus, mat solidarizuodamiesi su streikuojančiais darbininkais inteligentai tuomet ėmė rengtis kuo paprasčiau, nusimetė kaklaraiščius.
Kad ir kaip būtų keista, toks provokuojamas profesorės elgesys darbininkų nepapiktino – jie didžiavosi, jog kilmingos šeimos atstovė ryžosi su jais kartu badauti ir miegoti ant kėdžių.
Kai Lenkijoje buvo įvesta karinė padėtis, J. Staniszkis pateko į kalėjimą. Čia pati pasigamindavo dažų – ji ir toliau ryškiai dažėsi ir tvirtino, kad taip demonstruoja asmeninę laisvę.
Lenkijai atsikračius komunistinės diktatūros J. Staniszkis atgavo dėstytojos darbą universitete ir suvaidino svarbų vaidmenį formuojant pirmą demokratinę šalies vyriausybę.
Profesorė tapo savotiška naujų dešiniųjų partijų krikštamote, aktyviai patarinėjo bičiuliams, perėmusiems valdžią, buvusiems opozicionieriams, tačiau atsisakė balotiruotis į Seimą ir tapti ministre pareiškusi, kad nesugeba būti lojali ir dirbti komandoje.
Profesorė nutarė likti nepriklausoma – ji iki šiol aršiai kritikuoja visas vyriausybes, dėl to jai prikibo ne vien politikos Lolitos, bet ir vienišo kario bei Kasandros pravardės.
Sociologė ir dabar yra viena autoritetingiausių politikos apžvalgininkių, nuolat pasisako per televiziją, rašo straipsnius spaudai.
Už mokslines studijas apie socialistinių šalių persiformavimo į kapitalistinę visuomenę sunkumus ir globalizacijos iškeltas problemas J. Staniszkis pelnė pačius aukščiausius savo šalies apdovanojimus.
Skaityti paskaitų ją kvietė Amerikos, Azijos, Europos universitetai.
Žurnalas „Forbes” J. Staniszkis įtraukė į įtakingiausių Lenkijos moterų dešimtuką.
Biografinėje knygoje profesorė pripažino, kad jos galvos smegenyse neveikia nervų centras, atsakingas už jausmus. Dėl to moteris nepatyrė pykčio, džiaugsmo, pavydo, užuojautos, niekada neišgyveno depresijos, savigraužos.
„Be tokių emocijų gyvenimas – labai paprastas.
Aš esu visada laiminga, tačiau niekada iki galo negaliu suprasti kitų žmonių būsenos ir lengvai juos įžeidžiu, nes visuomet į akis rėžiu tik tiesą”, – teigia J. Staniszkis.
Tokį dukters išskirtinumą tėvai suprato po vieno baisaus nutikimo, kai jai buvo ketveri metai. Žaidžiant kieme vieno berniuko rankose sprogo granata. Visi vaikai buvo aptaškyti krauju ir patyrė šoką.
Išskyrus mažąją Jadwigą.
Mergaitė nesiliovė juoktis ir ragino vaikus žaisti toliau, nes nesuprato, kodėl jie verkia ir išsilakstė į namus.
Siekdama normaliai gyventi tarp kitų vėliau Jadwiga buvo priversta nuolat galvoti apie kelis realybės variantus ir tai esą padėjo kurti mokslines teorijas.
J.Staniszkis rašiniai pogrindinėje spaudoje apie socialistinės visuomenės problemas sudomino komunistų partijos vadovybę – ji straipsnius versdavo ir siųsdavo į Maskvą.
Šiuos rašinius Maskva įtraukė į privalomos partinės literatūros antologiją komunistų lyderiams ir nurodė Varšuvai nutraukti represijas prieš talentingą mokslininkę.
Prieš keletą metų paaiškėjus šiems faktams J. Staniszkis apgailestavo, kad rašiniais, skirtais opozicijai, ėmė naudotis nekenčiami komunistai.
Ši žinia J. Staniszkis esą tapo didžiausiu gyvenimo nusivylimu. Tiesa, moteris supranta, kad priešingu atveju komunistų galėjo būti sunaikinta kaip ypač pavojinga.
Autobiografinėje knygoje J. Staniszkis atvirai kalba, kad norėdama perprasti realybę, kurioje gyvena kiti žmonės, rinkosi vis kitokios profesijos meilužius.
Dėl šios priežasties ši sovietmečio opozicionierė, būdama studentė, pusmetį flirtavo su aukštu partiniu vadovu, kurio pavardės iki šiol neatskleidė.
Tai esą buvusi platoniška draugystė, padėjusi perprasti to meto komunistų pasaulėžiūrą.
Pirmoji intymi jos draugystė baigėsi nėštumu ir studentiška santuoka, o idilė truko vos dvejus metus.
Per skyrybų procesą teisėjas pasigailėjo vyro, kuris tvirtino, kad gyvenimas su moterimi, kurios galvoje telpa kelios bibliotekos ir todėl ji laimi visus ginčus, tapo gniuždantis ir nepakeliamas.
J. Staniszkis teisėjui neprasitarė, jog skyrybų pareiškimą įteikė sužinojusi, kad vyras jai buvo neištikimas, o šio fakto jos narcisistinė asmenybė esą netoleravo.
Po skyrybų gražuolė nusprendė geriau perprasti vyrų mąstymą ir ieškodama vis naujų meilės nuotykių ėmė gundyti studentus, dėstytojus, darbininkus.
„Domėjausi vyrais, kurie gyveno visiškai kitokį gyvenimą nei aš, – sako J. Staniszkis. – Man labai knietėjo perprasti jų gyvenimo sampratą.”
Su daugeliu vyriškių Jadwiga išsiskyrė greitai nusivylusi jų dvasinio pasaulio ribotumu, tačiau draugystė su dviem partneriais, vienas kurių tapo vyru, truko dešimtmečius.
J. Staniszkis tvirtina, kad jos gyvenimiška patirtis paliudijo senelės žodžius – iš pažiūros silpni ir švelnūs vyrai sugeba būti patys žiauriausi ir niekingiausi.
Su jaunesniais esą taip pat neverta prasidėti, o ieškoti reikia tokio, kuris prilygtų intelektu arba būtų galva aukščiau.
Silpnesni partneriai esą greitai pasijusdavo sugniuždyti, kai suprasdavo, kad neprilygsta jai jokioje srityje, ir per diskusijas imdavo tyčiotis, jog ji – vyras, o ne moteris.
Dar žemindavo sakydami, kad ji yra robotas, bejausmė lėlė, žmogus, neturintis dvasios.
Profesorė įsitikino, kad dauguma žmonių vadovaujasi elgesio stereotipais – yra įpratę, jog tam tikroje situacijoje visi juokiasi, verkia, pyksta arba įsižeidžia, ir juos šokiruoja kitoks elgesys.
Todėl profesorei patinka japonų rašytojas Yukio Mishima, kuris šaiposi iš tokio stereotipinio išankstinio vaidmens prisiėmimo.
Fenomenalią atmintį turinti ir kas keletą metų naują knygą parašanti profesorė spėja, kad sau tolygų partnerį būtų lengviau radusi Vakarų universitetuose.
J. Staniszkis apgailestauja, jog sovietams simpatizavusi valdžia neišleido jos ten studijuoti.
Nuosavame name Varšuvos priemiestyje su trimis šunimis ir keliolika kieme globojamų kačių gyvenanti sociologė vis dėlto džiaugiasi, kad jos ligos nepaveldėjo nei duktė, nei anūkė.
Moteris tvirtina, kad lengviausia jai bendrauti su gyvūnais ir vaikais iki dvylikos metų. Vyresni vaikai esą ima suprasti jos keistumą ir pradeda šalintis.
„Nejaučiu emocinio ryšio, prie nieko neprisirišu, išsiskyrusi nesiilgiu, labiausiai mėgstu vienatvę ir nesuprantu, kodėl kiti dėl to priekaištauja”, – teigia J.Staniszkis.
Ji mano esanti kažkuo panaši į budistų vienuolius.
„Jie siekia atsiriboti nuo kultūros primestų iliuzijų ir stereotipų, troškimų, aistrų, o aš nuo to esu natūraliai atskirta,” – sakė ji.
Tačiau sociologė nenorėtų būti budiste Japonijos vienuolyne.
J. Staniszkis mano, kad žmogus daugiau gali nuveikti ne bėgdamas nuo kentėjimo ir netobulumo, o mesdamas tam iššūkį.
Prosenelis – Lietuvos patriotas
„Lietuvos rytui” profesorė J. Staniszkis prisipažino nesidominti savo giminės šaknimis, bet iš tėvų pasakojimų žinanti, kad jos gyslomis teka lietuvių, lenkų, olandų, vokiečių, armėnų ir žydų kraujas.
Jos senolių pažiūros apie Lietuvą buvo labai priešingos. Prosenelis caro laikais Marijampolėje vadovavo lietuvybės puoselėjimo draugijai, o senelis prieškariu Lenkijoje priklausė nacionalistų partijai ir kovojo už skubią tautinių mažumų asimiliaciją.
Naciams užpuolus Lenkiją senelis vis dėlto ėmė gelbėti į koncentracijos stovyklą vežamus žydų vaikus, dėl to pats ten pateko ir buvo nukankintas.
Profesorės tėvą už dalyvavimą antisovietinėje partizaninėje kovoje naujoji valdžia po karo patupdė į kalėjimą, tad motinai vienai teko auginti šešis vaikus.
Tėvo ir senelio pavyzdys greičiausiai lėmė, kad būdama keturiolikos metų J. Staniszkis su draugais ėmė leisti pogrindinį laikraštį.
Namuose viešpataujant nepritekliui paauglystėje merginai teko sunkiai dirbti, tačiau jos tikslas buvo vienas – aukštojo mokslo studijos. Jadwiga žavėjosi senele, kuri buvo viena pirmųjų moterų Lenkijoje, gavusių tokį išsilavinimą.
