Pirmoji į kosmosą turėjo skristi ne V. Tereškova, o jos aeroklubo draugė Tatjana Morozyčeva, atlikusi žymiai daugiau šuolių su parašiutu. Bet per medicinos komisijos posėdį paaiškėjo, kad ji laukiasi kūdikio.
Kelionę į kosmosą, prasidėjusią 1963 metų birželio 16-ąją ir pasibaigusią birželio 19-ąją, V. Tereškova pakėlė sunkiai. Tos 70 valandų 50 minučių jai tapo tikru pragaru. Beveik visą laiką V. Tereškovą nepaliaujamai pykino ir vertė vemti. Bet 26-erių moteris stengėsi laikytis ir į Žemę skriejo šaukiniai: „Aš – žuvėdra.“
Teigiama, kad katapultuodamasi, V. Tereškova galva atsitrenkė į šalmą ir nusileido su didžiule mėlyne ant veido ir smilkinio. Beveik be sąmonės kosmonautę skubiai nugabeno į Maskvos ligoninę. Tik vakare tuomečiai Sovietų Sąjungos medicinos šviesuliai pranešė, kad pavojus jos gyvybei ir sveikatai negresia.
Kitą dieną buvo „suvaidinta“ scena kino kronikai: V. Tereškovą pasodino į aparatą, nufilmavo prie jo bėgančius statistus. Po to vienas iš jų atidarė aparato dangtį: viduje sėdėjo linksma, besišypsanti pirmoji pasaulyje moteris kosmonautė.
Buvusi Jaroslavio tekstilės kombinato darbininkė V. Tereškova iš kosmoso grįžo moterimi-simboliu. Kirpyklose buvo prašoma padaryti tokią kaip jos šukuoseną, netrukus atsirado rankinis laikrodis „Čaika“ (liet. žuvėdra). V. Tereškovą apipylė vyriausybiniais apdovanojimais, suteikė generolo majoro laipsnį, jos vardu pavadino vieną Mėnulio kraterių.
Visi, kas pažinojo V. Tereškovą, kalbėjo, kad iš „ten“ ji sugrįžo visiškai kitoks žmogus: susirgo „žvaigždžių liga“. Tuo labai stebėjosi jos žemiečiai. Į gimtąjį Jaroslavlį ji atvyko praėjus mėnesiui po skrydžio į kosmosą. Tekstilės kombinate buvo surengtas mitingas. Miesto gyventojai laukė prie vartų, kada po susitikimo garsioji kosmonautė susitiks su jais. Bet V. Tereškova nepasirodė. Neįvyko jos susitikimas su žemiečiais ir miesto stadione.
„Vėliau su ja susitikome. Bet V. Tereškova jau nebegalėjo būti savimi, laikėsi kitokio įvaizdžio. Ją visą laiką lydėjo svita, nuo jos nesitraukusi nė minutei. V. Tereškova kaip anksčiau paklausdavo: „Kaip sekasi?“, bet tonas būdavo kitoks. Dažniausiai – aukštos frazės. Apie jos gyvenimą sužinodavome tik iš laikraščių“, – pasakojo Jaroslavlio tekstilės kombinato vyriausiasis energetikas.
Praėjus penkiems mėnesiams po skrydžio į kosmosą, V. Tereškova ištekėjo už aštuoneriais metais vyresnio, iš Čiuvašijos kilusio trečiojo kosmonauto A. Nikolajevo. Niekas negalėjo suprasti, kodėl būtent šis žmogus tapo jos vyru. Būta kalbų, kad V. Tereškova buvo įsimylėjusi kosmonautą Jurijų Gagariną, bet jis jau buvo vedęs.
Atsirado ir visai netikėtos santuokos paaiškinimas: juos supiršęs tuometis Sovietų Sąjungos vadovas Nikita Chruščiovas. Tai buvo pirmoji ir vienintelė tokia žvaigždžių pora pasaulyje ir A. Nikolajevas buvo vienintelis viengungis vyras kosmonautų būryje.
Versiją dėl N. Chruščiovo piršlybų atmetė trečioji moteris kosmonautė Jelena Kondakova. Jos teigimu, pirmojo kosmonautų būrio nariai buvo itin privilegijuoti, į jų nuomonę įsiklausydavo net N. Chruščiovas. J. Kondakovos tvirtinimu, jei V. Tereškova būtų pasakiusi „ne“, niekas nebūtų jos neprivertęs to padaryti.
„N. Chruščiovas buvo nulis, jis nieko nesprendė. Priešingai, būtent jis sugadino mums vestuves. Norėjau jas atšvęsti Maskvos garnizono karininkų namuose, užsakiau vaišes 300 asmenų, o N. Chruščiovas pranešė, kad jos įvyks vyriausybiniuose priėmimų namuose, o ten galėjo tilpti tik 200 žmonių. Šimtą draugų ir giminaičių paprašėme laukti Žvaigždžių miestelyje. Ir kai tik išėjo N. Chruščiovas su žmona, iškart sprukome į Žvaigždžių miestelį“, – pasakojo A. Nikolajevas viename interviu.
Po metų, kai jie susilaukė dukters Jelenos, pasklido gandas, kad mergaitė gimė neišnešiota ir kurčia. Bet tai visiška netiesa. Kai dukteriai sukako 18 metų, V. Tereškova ir A. Nikolajevas išsiskyrė.
Artimi poros draugai tvirtino, kad jie buvę labai skirtingi žmonės: ji – ugnis, jis – vanduo. Bet abu stiprūs, valingi, nė vienas savo noru nebūtų atsisakęs lyderystės.
Vėliau V. Tereškova prasitarė, kad sutikimą skyryboms davė tuometis Sovietų Sąjungos komunistų partijos vadovas Leonidas Brežnevas.
Skyrybų priežastį pirmoji moteris kosmonautė įvardijo taip: „Darbe – auksas, namuose – despotas.“
A. Nikolajevas savo pirmoje knygoje „Susitiksime orbitoje“, žmoną nupiešė šiltomis ir švelniomis spalvomis. Bet antroje – „Kosmosas: kelias be pabaigos“, kuri išėjo likus dvejiems metams iki skyrybų, apie V. Tereškovą parašė trumpai ir sausai.
V. Tereškova devintojo dešimtmečio pradžioje ištekėjo antrą kartą už šešeriais metais vyresnio Centrinio traumatologijos ir ortopedijos mokslinio-tyrimo instituto vadovo Julijaus Šapošnikovo. Jis mirė nuo vėžio prieš 14 metų.
A. Nikolajevas antrą kartą nevedė. Jis mirė 2004-aisiais nuo patirto penkto infarkto, likus dviem mėnesiams iki 75-ojo gimtadienio.
Kodėl iki gyvenimo pabaigos A. Nikolajevas liko vienišiumi? Į šį klausimą jis atsakė viename interviu: „Jei nori vesti, reikia rasti gerą draugą. O kur dabar rasi moterį draugę? Aš taip ir neradau! Daugelį moterų dominau ne aš, o mano padėtis.“
Savo laiku žiniasklaidoje buvo pasirodę pranešimai, kad A. Nikolajevas visiškai prasigėrė. Šią informaciją paskleidusį laikraštį kosmonautas padavė į teismą ir laimėjo.
V. Tereškovos ir A. Nikolajevo duktė Jelena gyvena su antruoju vyru. Tiek pirmasis, tiek pastarasis sutuoktiniai – lakūnai. Augina du sūnus: Aleksejų (17 m.) ir Andrejų (9 m.).
Parengė Ona Kacėnaitė
