Pirmoji į kosmosą turėjo skristi ne V. Tereškova, o jos aeroklubo
draugė Tatjana Morozyčeva, atlikusi žymiai daugiau šuolių su parašiutu.
Bet per medicinos komisijos posėdį paaiškėjo, kad ji laukiasi kūdikio.
Kelionę į kosmosą, prasidėjusią 1963 metų birželio 16-ąją ir
pasibaigusią birželio 19-ąją, V. Tereškova pakėlė sunkiai. Tos 70
valandų 50 minučių jai tapo tikru pragaru. Beveik visą laiką
V. Tereškovą nepaliaujamai pykino ir vertė vemti. Bet 26-erių moteris
stengėsi laikytis ir į Žemę skriejo šaukiniai: „Aš – žuvėdra.“
Teigiama, kad katapultuodamasi, V. Tereškova galva atsitrenkė į šalmą ir
nusileido su didžiule mėlyne ant veido ir smilkinio. Beveik be sąmonės
kosmonautę skubiai nugabeno į Maskvos ligoninę. Tik vakare tuomečiai
Sovietų Sąjungos medicinos šviesuliai pranešė, kad pavojus jos gyvybei
ir sveikatai negresia.
Kitą dieną buvo „suvaidinta“ scena kino kronikai: V. Tereškovą pasodino į
aparatą, nufilmavo prie jo bėgančius statistus. Po to vienas iš jų
atidarė aparato dangtį: viduje sėdėjo linksma, besišypsanti pirmoji
pasaulyje moteris kosmonautė.
Buvusi Jaroslavio tekstilės kombinato darbininkė V. Tereškova iš kosmoso
grįžo moterimi-simboliu. Kirpyklose buvo prašoma padaryti tokią kaip
jos šukuoseną, netrukus atsirado rankinis laikrodis „Čaika“ (liet. žuvėdra).
V. Tereškovą apipylė vyriausybiniais apdovanojimais, suteikė generolo
majoro laipsnį, jos vardu pavadino vieną Mėnulio kraterių.
Visi, kas pažinojo V. Tereškovą, kalbėjo, kad iš „ten“ ji sugrįžo visiškai
kitoks žmogus: susirgo „žvaigždžių liga“. Tuo labai stebėjosi jos
žemiečiai. Į gimtąjį Jaroslavlį ji atvyko praėjus mėnesiui po skrydžio
į kosmosą. Tekstilės kombinate buvo surengtas mitingas. Miesto
gyventojai laukė prie vartų, kada po susitikimo garsioji kosmonautė
susitiks su jais. Bet V. Tereškova nepasirodė. Neįvyko jos susitikimas
su žemiečiais ir miesto stadione.
„Vėliau su ja susitikome. Bet V. Tereškova jau nebegalėjo būti savimi,
laikėsi kitokio įvaizdžio. Ją visą laiką lydėjo svita, nuo jos
nesitraukusi nė minutei. V. Tereškova kaip anksčiau paklausdavo: „Kaip
sekasi?“, bet tonas būdavo kitoks. Dažniausiai – aukštos frazės. Apie
jos gyvenimą sužinodavome tik iš laikraščių“, – pasakojo Jaroslavlio
tekstilės kombinato vyriausiasis energetikas.
Praėjus penkiems mėnesiams po skrydžio į kosmosą, V. Tereškova ištekėjo
už aštuoneriais metais vyresnio, iš Čiuvašijos kilusio trečiojo
kosmonauto A. Nikolajevo. Niekas negalėjo suprasti, kodėl būtent šis
žmogus tapo jos vyru. Būta kalbų, kad V. Tereškova buvo įsimylėjusi
kosmonautą Jurijų Gagariną, bet jis jau buvo vedęs.
Atsirado ir visai netikėtos santuokos paaiškinimas: juos
supiršęs tuometis Sovietų Sąjungos vadovas Nikita Chruščiovas. Tai buvo
pirmoji ir vienintelė tokia žvaigždžių pora pasaulyje ir A. Nikolajevas
buvo vienintelis viengungis vyras kosmonautų būryje.
Versiją dėl N. Chruščiovo piršlybų atmetė trečioji moteris kosmonautė
Jelena Kondakova. Jos teigimu, pirmojo kosmonautų būrio nariai buvo
itin privilegijuoti, į jų nuomonę įsiklausydavo net N. Chruščiovas.
J. Kondakovos tvirtinimu, jei V. Tereškova būtų pasakiusi „ne“, niekas
nebūtų jos neprivertęs to padaryti.
„N. Chruščiovas buvo nulis, jis nieko nesprendė. Priešingai, būtent jis
sugadino mums vestuves. Norėjau jas atšvęsti Maskvos garnizono
karininkų namuose, užsakiau vaišes 300 asmenų, o N. Chruščiovas pranešė,
kad jos įvyks vyriausybiniuose priėmimų namuose, o ten galėjo tilpti tik
200 žmonių. Šimtą draugų ir giminaičių paprašėme laukti Žvaigždžių
miestelyje. Ir kai tik išėjo N. Chruščiovas su žmona, iškart sprukome į
Žvaigždžių miestelį“, – pasakojo A. Nikolajevas viename interviu.
Po metų, kai jie susilaukė dukters Jelenos, pasklido gandas, kad
mergaitė gimė neišnešiota ir kurčia. Bet tai visiška netiesa. Kai
dukteriai sukako 18 metų, V. Tereškova ir A. Nikolajevas išsiskyrė.
Artimi poros draugai tvirtino, kad jie buvę labai skirtingi žmonės: ji
– ugnis, jis – vanduo. Bet abu stiprūs, valingi, nė vienas savo noru
nebūtų atsisakęs lyderystės.
Vėliau V. Tereškova prasitarė, kad sutikimą skyryboms davė tuometis
Sovietų Sąjungos komunistų partijos vadovas Leonidas Brežnevas.
Skyrybų priežastį pirmoji moteris kosmonautė įvardijo taip: „Darbe
– auksas, namuose – despotas.“
A. Nikolajevas savo pirmoje knygoje „Susitiksime orbitoje“, žmoną nupiešė
šiltomis ir švelniomis spalvomis. Bet antroje – „Kosmosas: kelias be
pabaigos“, kuri išėjo likus dvejiems metams iki skyrybų, apie
V. Tereškovą parašė trumpai ir sausai.
V. Tereškova devintojo dešimtmečio pradžioje ištekėjo antrą kartą už
šešeriais metais vyresnio Centrinio traumatologijos ir ortopedijos
mokslinio-tyrimo instituto vadovo Julijaus Šapošnikovo. Jis mirė nuo
vėžio prieš 14 metų.
A. Nikolajevas antrą kartą nevedė. Jis mirė 2004-aisiais nuo patirto
penkto infarkto, likus dviem mėnesiams iki 75-ojo gimtadienio.
Kodėl iki gyvenimo pabaigos A. Nikolajevas liko vienišiumi? Į šį klausimą jis
atsakė viename interviu: „Jei nori vesti, reikia rasti gerą draugą. O
kur dabar rasi moterį draugę? Aš taip ir neradau! Daugelį moterų
dominau ne aš, o mano padėtis.“
Savo laiku žiniasklaidoje buvo pasirodę pranešimai, kad A. Nikolajevas
visiškai prasigėrė. Šią informaciją paskleidusį laikraštį kosmonautas
padavė į teismą ir laimėjo.
V. Tereškovos ir A. Nikolajevo duktė Jelena gyvena su antruoju vyru. Tiek
pirmasis, tiek pastarasis sutuoktiniai – lakūnai. Augina du sūnus:
Aleksejų (17 m.) ir Andrejų (9 m.).
Parengė Ona Kacėnaitė