Tai, kad ji buvo nelengva, tapo aišku, kai 2002 metais pasirodė rašytojo Olego Blockio knyga „Vladimiras Putinas. Gyvenimo istorija“, kur prezidento sutuoktinė pasidalijo savo prisiminimais apie įsimintinus jų pažinties ir kitus gyvenimo momentus.
Savo monologe Liudmila Aleksandrovna papasakojo apie savo vyro gyvenimo būdą, uždarumą. Mat tik praėjus pusantrų metų nuo jų pažinties pradžios, ji sužinojo, kad jis - KGB karininkas. O vyro užimtumas ne visada sutapdavo su jos požiūriu į laimingą šeimyninį gyvenimą.
Anot Liudmilos, tai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio, nes ji pamažu ir vis labiau įsimylėdavo savo vyrą. Šiandien jos atvirumas padeda mums suprasti Rusijos prezidento ir pirmosios šalies ponios santuokos istoriją.
Apie pažintį su tėvais
Puikiai prisimenu pirmąjį susitikimą su Vladimiro Vladimirovičiaus tėvais. Jis tik nusipirko tais laikais labai madingą stereoaparatūrą „Rosija“ ir pakvietė mane bei dar du savo draugus.
Po to, pamenu, įžengiau į virtuvę, kur buvo Vladimiro Vladimirovičiaus mama – Marija Ivanovna. Mes ėmėme apie kažką kalbėtis ir čia netikėtai Aleksejus (Vladimiro draugas, kuris juodu ir supažindino. - Red.) išdygsta virtuvėje ir klausia Marijos Ivanovnos: „Na, kaip jums Liuda?“ O ji atsako: „Taip, žinoma, ji nieko. Bet jis jau turėjo Liudą. Buvo gera mergaitė...“ Ir toliau kalbėjo vis prisimindama ją. Man vos ašaros nepradėjo byrėti... Neslėpsiu, tada man buvo labai nemalonu, skaudu ir apmaudu.
Apie pirmuosius pasimatymus
Mūsų santykiai su Vladimiru Vladimirovičiumi rutuliojosi iš lėto ir gana vienodai. Gal buvo ne visada džiaugsmingi, užtat stabilūs. Juose gyvavo vienas keistas dėsningumas: pirmuosius du mėnesius viskas buvo normalu, paskui kažkoks nesusipratimas, konfliktas, vėliau – vėl viskas gerai.
Kalbant apie jausmus, tai nebuvo vien sekundės susižavėjimas. Žinote, kaip būna: sutikai žmogų ir iš karto įsimylėjai. Man taip nebuvo. Pirmą kartą gyvenime aš pamažu pamilau žmogų. Pamažu pripratau prie jo ir pamilau. Pasimatymai su juo – ypatinga istorija. Į juos niekada nevėluodavau, o Vladimiras Vladimirovičius – nuolat. Jam buvo įprasta pavėluoti pusantros valandos. Tačiau ir tai žinodama, aš negalėdavau vėluoti. O jei staiga, galvojau aš, šiandien jis ateis laiku?
Jei atvirai, su Vladimiro Vladimirovičiaus vėlavimais aš iki šiol taip ir nesusitaikiau.
Prisimenu, stoviu metro. Pirmąsias penkiolika vėlavimo minutes laikausi normaliai, pusvalandį – taip pat tarsi nieko. Tačiau, kai praėjo jau valanda, o jo vis nėra, tiesiog norėjau verkti iš nuoskaudos. Po pusantros valandos jau apskritai nebejauti jokių emocijų.
Kai galų gale pasirodė Vladimiras Vladimirovičius, aš nieko nesiaiškinau. Per tą pusantros valandos tiek išgyveni, kad nebelieka jėgų emocijoms. Taigi Vladimiras Vladimirovičius mane tiek prikankino.
Dėl vėlavimo visad teisindavosi užimtumu darbe, į kurį, beje, Vladimiras Vladimirovičius niekada nevėluodavo. O asmeniniame gyvenime jis atsipalaiduodavo. Na, kur dar kitur tada?
Reikia pasakyti, kad Vladimiras Vladimirovičius visada toks buvo: niekada neveidmainiavo ir neapsimetinėjo tokiu, kokiu nebuvo iš tikrųjų: nei dėl savo elgesio, principų, nei kitų dalykų. Štai jis – toks ir viskas.
Nors Vladimiras Vladimirovičius niekada apie tai nekalbėjo, aš supratau, kad jis toks ir niekada nepasikeis. Žodžiu, jis elgėsi sąžiningai.
Apie išbandymus
Man atrodo, kad tuometis Leningradas (dabar – Sankt Peterburgas. - Red.) uždėjo atitinkamą antspaudą Vladimirui Vladimirovičiui. Vyrui būdingas uždarumas, kuris, beje, buvo būdingas ir jo tėvams.
Kartą mes nuėjome į vakarėlį, kur aš, panašu, per daug nesivaržydama pasielgiau: šokau, linksminausi, juokiausi. Vladimirui Vladimirovičiui tai nepatiko ir man buvo aiškiai pasakyta, kad mūsų tolimesni santykiai neįmanomi.
Tuo momentu aš supratau: reikia išvažiuoti. Aš net nesiginčijau su juo, kadangi visa tai buvo pasakyta pakankamai ryžtingai. Juo labiau, kad aš priklausau tiems žmonėms, kurie supranta žodį, jo reikšmę. Svarbiausia, nejaučiau dėl to jokios nuoskaudos. Juk su manimi pasielgė sąžiningai, pasakė tiesiai į akis. Aš išvažiavau. Neslėpsiu, man buvo labai sunku. Labai!
O po dviejų savaičių, grįžusi namo, prie buto durų radau prikabintą mažą raštelį: „Na ir kvailelis aš.“ Ir parašytas telefono numeris. Po to Vladimiras Vladimirovičius gyrėsi, kad jo kelionė nepraėjo veltui. Na, o jei atvažiavo, tai kodėl neužėjus?
Prisimenu, kai po to mudu susitikome, aš verkiau, prisipažinau, kad myliu jį, sakiau, kad Vladimiras Vladimirovičius man labai reikalingas. Paskui aš jį palydėjau į stotį, tačiau mūsų santykiai, kaip ir anksčiau, buvo neapibrėžti.
Тaigi Vladimiras Vladimirovičius visą mūsų bendrą gyvenimą su manimi eksperimentavo. Manęs niekada neapleido pojūtis, kad jis visą laiką mane stebi: kokį aš priimsiu sprendimą – teisingą ar ne, išlaikysiu tą ar kitą jo pateiktą išbandymą.
Apie pasipiršimą
Aš ištekėjau praėjus trejiems su puse metų nuo mūsų pažinties - 1983 metų liepos 28 dieną. Nuo to laiko mes nė karto nebuvome pažymėję savo vestuvių sukakties.
Kai susipažinome ir pradėjome susitikinėti, nebuvo ir prasmės kurti šeimos, kadangi dar laukė penkeri metai mokslų ir vaikai tokioje situacijoje nebūtų buvę laukiami.
Pusantrų metų pragyvenau komunaliniame bute. Paskui, prieš grįžtant iš armijos šeimininkės sūnui, persikėliau gyventi į bendrabutį. Jei atvirai, buvo gaila mokėti už kambarį net ir 30 rublių per mėnesį.
Vladimiras Vladimirovičius gyveno su tėvais, kurie tikriausiai ir negalėjo priimti manęs visa širdimi. Nors iš šalies niekada negalėtum taip pasakyti.
Penktadienį, šeštadienį ir sekmadienį aš paprastai leisdavau laiką Vladimiro Vladimirovičiaus tėvų namuose. Nepaisant to, kad tada mes jau ilgai buvome kartu, niekada jis net neužsimindavo apie vestuves.
Iš tikrųjų jis nebūtų pakentęs, jei, tarkim, mergina būtų pradėjusi jį spausti, užsimintų, o juo labiau atvirai prabiltų vestuvių tema. Net jei visai atsitiktinai paliesdavo panašią temą, Vladimiras Vladimirovičius iš karto pakeisdavo ją. Jis su ironija žiūrėdavo į tokias kalbas ir galvojo, kad sprendimą tuoktis turi priimti vyras.
Kita vertus, mano šeimoje niekada nebuvo keliamas klausimas apie vestuves. Mama man ta tema niekada nieko nekalbėjo. Galbūt dėl to, kad mes buvome nestandartinė šeima, nes paprastai mergaitei nuo mažumės įkala į galvą, kad jos svarbiausia misija gyvenime – ištekėti ir pagimdyti vaikų. O mūsų šeimoje panašių pokalbių nebuvo.
Vestuvių iniciatoriumi buvo Vladimiras Vladimirovičius. Galvoju, kad jis labai kruopščiai pasvėrė savo sprendimą, prieš pasakydamas man tai likus trims mėnesiams iki mūsų vestuvių.
Vladimiras Vladimirovičius pasipiršo pagal visas taisykles, tradiciškai: prisipažino, kad myli, ir pasiūlė skirti vestuvių datą liepos mėnesį. Viskas buvo padaryta taip, kaip ir priklauso. Beje, man atrodė net truputėlį dirbtinai.
Iki šiol prisimenu, kaip visa tai buvo. Мes sėdėjome su Vladimiru Vladimirovičiumi kambaryje ir jis staiga sako: „Na štai, drauguže, tu žinai mano charakterį. Jis pakankamai sunkus. Ir dabar iš principo tu turi tikriausiai nuspręsti gyvenime.“
Mano viduje viskas sustingo. Na, galvoju, dabar pasakys, kad išsiskiriame. Mūsų santykiai tęsėsi pakankamai ilgai, ir nors aš niekada net neužsiminiau jam apie vedybas, tačiau puikiai supratome, kad anksčiau ar vėliau turėsime nuspręsti: arba į minuso pusę, arba į pliuso.
Kai Vladimiras Vladimirovičius taip pradėjo kalbą, supratau, kad mūsų santykius jis nusprendė nutraukti. Tačiau net ir tuo momentu aš atsakiau taip, kaip galvojau: „Tu žinai, aš apsisprendžiau. Tu man - reikalingas.“
Тada Vladimiras Vladimirovičius pasakė: „Na, jei jau taip, tada siūlau tau tekėti už manęs. Aš tave myliu. Ar sutinki?“
„Taip, sutinku“, - atsakiau.
„Jei nieko prieš, tai tegul mūsų vestuvės įvyksta po trijų mėnesių, liepos 28 dieną“, - pridūrė jis.
Таip balandžio pabaigoje mes galutinai prisipažinome mylintys vienas kitą.
Apie vestuves
Vestuvių ceremonija, taip pat kaip ir Vladimiro Vladimirovičiaus kostiumas bei mano suknelė – buvo organizuota ir nupirkta už mūsų pinigus. Nei jo, nei mano tėvai mums materialiai nepadėjo. Tiesa, mano tėvai vietoj dovanos įteikė pinigų.
Ruošdamiesi vestuvėms mes padarėme išvadą, kad jos turi vykti būtinai dvi dienas. Ne todėl, kad mums norėjosi ilgiau pašvęsti. Tiesiog tėvai, giminaičiai ir mūsų draugai niekaip nesiderino su Vladimiro Vladimirovičiaus kolegomis.
Todėl pirmą vestuvių dieną mes nusprendėme atšokti su draugais, tėvais ir giminaičiais, o antrą – su jo tarnybos kolegomis.
Pirmoji vestuvių diena vyko restorane „Poplavok“, kuris buvo įsikūręs iš karto už leitenanto Šmidto tilto. Į restoraną susirinko gal dvidešimt žmonių. Maždaug tiek pat ir kitą vakarą. Nors antrąja vestuvių dieną dalis svečių ir toliau šventė vestuves mūsų namuose, mes tuo metu jau buvome restorane „Moskva“, į kurį ir susirinko Vladimiro Valdimirovičiaus kolegos.
Kalbant apie kuriuos nors senus įvykius, sudėtinga prisiminti juos konkrečiai arba papasakoti nuosekliai. Tačiau visada galvojant apie praeitį, iš atminties išplaukia bendri prisiminimai ir mano jausmai, kurie apibūdina asmeninį požiūrį į vieną ar kitą įvykį. Todėl galiu drąsiai pasakyti, kad tos dvi dienos man iki šiol suteikia šilumos ir geranoriškumo pojūtį. Buvo taip gera!
Nors iš tikrųjų neprisimenu, ar šaukė tada „kartu!“. Tikriausiai šaukė. Turėjo... Ir neprisimenu, kaip mes po to bučiavomės. O štai gerumo, šilumos pojūtį prisimenu. Tiesa, antroji vestuvių diena buvo labiau žemiška. Nors ji taip pat buvo džiaugsminga ir laiminga, bet jau truputėlį kitaip.
Paskui mes išvykome į povestuvinę kelionę mašina. Atvažiavome iki Kijevo ir, mano manymu, būtent ten susitikome su draugais iš Maskvos, kurie taip pat atvyko automobiliu.
Prisimenu, kartu vaikštinėjome ekskursijoje po Kijevą. Tiksliai neprisimenu, bet gal ir teatre buvome. Gaila, fotografijų neišliko. Mes turėjome fotoaparatą ir nespalvotą juostelę, aš net kažką fotografavau, nors nelabai ir mokėjau. Paskui ta neišryškinta juostelė ilgai voliojosi namuose ir po kiek laiko mes ją išmetėme. Todėl mūsų povestuvinė kelionė liko apskritai be fotografijų.
Apie pirmuosius bendro gyvenimo metus
Мes gyvenome pas Vladimiro Vladimirovičiaus tėvus. Tačiau tuo klausimu aš neturėjau kompleksų, kadangi visur, net svečiuose, jaučiausi šeimininke.
Aš atėjau gyventi į jo tėvų namus ir jaučiausi tarsi būčiau šeimininkė savo namuose. Taip, mes, žinoma, buvome dvi skirtingos šeimos, tačiau tai nė kiek netrukdė gyventi po vienu stogu, kadangi buvome tarsi viena didelė šeimyna.
Ypač įsiminė pirmieji metai po vestuvių. Buvo labai romantiška ir gera. Vladimiras Vladimirovičius skubėdavo namo iš darbo, o aš tuo metu, kai jis jau turėdavo grįžti, laukdavau jo prie lango. Ir labai išgyvendavau, jei jis užtrukdavo. Nuostabiai gyvenome pirmuosius metus, taip sentimentaliai ir romantiškai.
Be abejonės, įsivaizdavau savo šeimyninį gyvenimą, tačiau ne tai, kaip mes gyvensime su Vladimiru Valdimirovičiumi. Aš įsivaizdavau, kaip turi gyventi du žmonės: jų, be jokios abejonės, turėtų būti bendri interesai, jie turi dalintis vienas su kitu pasakojimais apie tai, kas įvyko darbe, pasitarti, kartu tvarkytis buityje, kartu auginti ir auklėti vaikus, su kuriais praleistų laisvalaikį. Štai taip aš įsivaizdavau šeimyninį gyvenimą. Manau, kad tai buvo idealios šeimos modelis, kur vyrauja abipusis supratimas bei šeimyninių santykių harmonija.
Kai mes susitikinėjome su Vladimiru Vladimirovičiumi, negalvojau, kad apie jo darbą mes apskritai nekalbėsime. Tik gerokai vėliau supratau, kad apie jo darbą iš principo negalėjo būti jokių kalbų. Tačiau iki galo su tuo taip ir nesusitaikiau. Juk žmogus nesikeičia. Ir mano požiūris į šeimą per tuos santuokos metus taip pat nepasikeitė.
Apie „Zaporožietį“
Kai susipažinau su Vladimiru Valdimirovičiumi, jis turėjo „Zaporožietį“.
Prisimenu, mašinoje nebuvo duslintuvo ir be jo pusę antros nakties mes važiavome į Piterį (Sankt Peterburgą. – Red.). Gal Vladimirui Vladimirovičiui labai norėjosi parodyti man naktinį miestą ir kartu, tikriausiai, savo asmeninę mašiną. O tuo metu tai buvo labai didelis prestižas.
Taigi, jau tada Vladimiras Valdimirovičius buvo „kietas“ vaikinas. Nors man visai nerūpėjo tas jo „Zaporožietis“. Juo labiau, su duslintuvu jis, ar ne. Aš atvažiavau viso labo keturioms dienoms ir man norėjosi tiesiog pabūti, pabendrauti su Volodia.
Tačiau, panašu, kad Vladimirui Vladimirovičiui labai norėjosi pavėžinti mane po miestą ir todėl jis visą dieną ieškojo to nelaimingo duslintuvo. O aš tuo metu sėdėjau viešbutyje. Buvo labai apmaudu: tuščiai praleisti vieną dieną iš keturių, kad galų gale išvažiavome pasivažinėti po naktinį miestą mašina... be duslintuvo.
Paskui „Zaporožietį“ kartu su garažu pardavė, o už tuos pinigus nusipirko kitą automobilį – ketvirtus „Žigulius“.
Apie kelionę prie jūros
Mes kartu su Vladimiru Vladimirovičiumi nuvykome prie juodosios jūros, į Sudaką 1981 metų vasarą. Į kelionę Vladimiras Vladimirovičius pasiėmė povandeninį šautuvą, plaukmenis, kaukę ir čiužinį.
Jūra buvo toli nuo namų, maždaug pusvalandis kelio pėsčiomis. Prisimenu, ten buvo nedidelė pusiau salelė. Nuo kranto buvo sudėtinga ją pasiekti, ypač su šautuvu. Paprasčiau buvo perplaukti.
Aš tada buvau tik išmokusi laikytis ant vandens ir tai gana sunkiai. Plaukti išmokau vėliau. Ir štai - ant to čiužinio, rizikuodama savo gyvybe, aš nusiyriau į tą salelę. Volodia plaukė šalia.
Dieną negailestingai kaitino saulė ir nebuvo kur pasislėpti, nes aplink vien akmenys. Aš tada stipriai įdegiau ir netrukus oda nuo pečių paprasčiausiai nusilupo. O Vladimiras Vladimirovičius daugiau kaip valandą išbuvo po vandeniu su ginklu, kol pradėjo drebėti nuo šalčio. Jis vis mėgino nušauti žuvį.
Netikėtai išvystu: išneria laimingas, o rankose strėlė, ant kurios daužosi nedidelė maždaug dvidešimties centimetrų ilgio žuvelė. Beje, išlipo į krantą kaip tikras nugalėtojas. Tačiau tik po vandeniu žuvelė atrodė du kartus didesnė, nei iš tikrųjų. Po to iš tos žuvelės aš išviriau sriubą. Štai toks buvo mūsų laimikis.
Jau neprisimenu, kaip išėjo, kad atgal plaukiau viena. Greičiausiai Vladimiras Vladimirovičius ėjo pėsčias krantu, o aš pabijojau, todėl, kad ten buvo labiau siauras keliukas akmenimis. Tikriausiai pasakiau jam, kad perplauksiu vėl. Tada Volodia įdavė šautuvą ir klausia: „Pasieksi krantą?“ Iš karto šautuvas man pasirodė lengvas. „Taip“, — atsakau. Tačiau, kai aš nemokšiškai ėmiau plaukti, pakėlusi šautuvą virš galvos, tai su siaubu supratau, kad jis labai sunkus ir aš, greičiausiai, nepasieksiu kranto.
Vėliau aš apskritai negalėjau suprasti, kokiu būdu išsiropščiau į krantą.
Таigi visada būdavo situacijų, kurios neleisdavo atsipalaiduoti. Visą laiką reikėjo su kažkuo kovoti: slidėmis, kalnais, vandeniu.
Apie vaikus
Prisimenu, kai gimė Maša, tai antrą ar trečią dieną aš jam paskambinau norėdama sužinoti jo nuomonę dėl vardo.
Aš visada norėjau pavadinti mergaitę Nataša. Apskritai man labai patiko tas vardas. O Vladimiras Vladimirovičius pasakė: „Ne, ji bus Maša.“ Aš puoliau į ašaras. Nes labai norėjau, kad būtų Nataša. Tačiau po to supratau, kad neturiu kito pasirinkimo, nes dukrelė vis tiek bus Maša.
Maždaug po trijų dienų Vladimiras Vladimirovičius išvyko. Kadangi jis niekada neplovė vystyklų, nenešė produktų, negamino pusryčių, pietų, vakarienių, tai man buvo net lengviau, kai jis išvažiuodavo. Mat šiaip reikėdavo rūpintis dviem – vyru ir vaiku, o tada likdavo tik Maša.
Kai atvažiavome į Drezdeną, buvau septintą mėnesį nėščia su antru vaiku, nors dar nebuvau nė karto apsilankiusi pas gydytoją. Vis nebuvo laiko.
Prisimenu, galų gale nuėjome pas gydytoją, o jis ėmė šaukti ant manęs, taip šaukė. Paaiškėjo, kad mano labai žemas hemaglobino lygis kraujyje.
O iš kur jis galėjo būti aukštas? Įsivaizduokite: aš – septintą mėnesį nėščia su Katia, Maša vienoje rankoje, o krepšys su produktais – kitoje ir pėstute į šeštą aukštą. O čia į antrojo aukšto laiptinės aikštelę išeina vyras su žmona ir pamato mane besiropšiančią viršun. Nebyli tyla ir ilga pauzė: vyrui akys iššoka ant kaktos. Jis tiek ir tesugebėjo ištarti: „Liuda, argi galima šitaip?“
Paskui vyras pastvėrė Mašą, krepšį ir nunešė juos į šeštą aukštą. Tačiau taip būdavo labai reti atvejai. O aš per dieną turėdavau užlipti mažiausiai tris kartus.
Paskui, žinau, kaimynas keletą kartų sakė vyrui: „Volodia, reikia padėti. Reikia padėti, Volodia!“ Tačiau į tai Vladimiras Vladimirovičius nekreipė dėmesio, kadangi jis laikėsi principo: moteris namuose viską turi padaryti pati. Todėl jis niekada ir nepadėdavo man buityje.
Apie darbą
Vladimiras Vladimirovičius man apie savo darbą visiškai nieko ir niekada nepasakojo. Į mano klausimą: „Ką šiandien nuveikei?“, jis visada taip pat įprastai juokaudamas atsakydavo: „Iki pietų gaudėme, po pietų paleidome.“ Ir viskas.
Beje, pats Vladimiras Vladimirovičius man taip ir nepasakė, kad jis – KGB karininkas. Kai susipažinome, jis pasakė, kad dirba kriminalinėje paieškoje, ir aš buvau tuo įsitikinusi visus pusantrų metų.
Turėjau draugę, Vladimiro Vladimirovičiaus bičiulio žmoną. Būtent iš jos ir sužinojau, kad jis dirba KGB. Galvoju, kad greičiausiai ji tai pasakė jo liepimu. Reikėjo kažkaip Vladimirui Vladimirovičiui išsisukti iš keblios situacijos. Štai jis ir pasirinko tokį būdą. Nors dėl būdo, tai tik taip galvoju, bet iki šiol tiksliai nežinau. Po tokios naujienos pojūtis buvo ne iš maloniųjų. Tuo metu man tai buvo signalas, kad jis manimi vis dar nepasitiki.
Atrodo, po pokalbio su drauge aš paklausiau Vladimiro Vladimirovičiaus: „Ar tai - tiesa? Ir jis atsakė: „Taip, tai - tiesa.“ Tačiau tiksliai neprisimenu, ar būtent taip atsakė.
Aš niekada nepykdavau dėl Vladimiro Vldimirovičiaus darbo. Darbas yra darbas. Piktino, žeidė ir buvo visiškai nesuprantama, kodėl Vladimiras Vladimirovičius galėjo pasakyti, kad bus namuose, tarkim, devintą valandą vakaro, bet negrįždavo tuo laiku.
Bet ir čia dar pusė bėdos. Vyras niekada nepaskambindavo, kad užsilaikys darbe ar kur nors kitus. Juk ir aš turėdavau planų vakare. Gal jie ir ne tokie svarbūs, kaip jo, bet jų visada būdavo. Ir jei vyras sakydavo, kad grįš namo devintą, o grįždavo dvyliktą nakties, tai visas tris valandas negalėdavau rasti sau vietos, nes laukdavau. Juk nėra nieko labiau kankinančio, kaip laukti ir vytis.
Laukiu, žinoma, jaudinuosi, visą laiką galvoju apie Vladimirą Vladimirovičių. Pradedu pykti, paskui įsižeisti, paskui nusiminti. Per tą laiką patiriu daugybę visokių emocijų. Juo labiau, kad per visus mūsų bendro gyvenimo metus aš taip ir neišmokau „persijungti“ į kitus reikalus. Tik ir dariau, kad laukiau jo. Kitaip nemoku.
Iš esmės aš visada paklusdavau Vladimiro Vladimirovičiaus norams. Būtent jis pasiūlė įstoti į Ispanų kalbos fakultetą. Po to Volodia sakė: „Tu išvien galėtum baigti ir mašininkės kursus“... Ranką prie „snapelio“ – ir į mašininkės kursus. O tada aš mokiausi ketvirtame kurse ir laukiausi Mašos.
Parengė Sniegė Pilypienė
