Holivude S. Bullock laikoma viena geriausių komedijų aktorių, bet tikrasis juokingos mergiotės gyvenimas yra kitoks.
Ji pelnė daugybę prestižinių kino apdovanojimų, tarp jų ir visų kolegų geidžiamą „Oskarą“, patyrė motinystės džiaugsmus ir sugebėjo išlikti savimi net sudėtingiausiose situacijose.
Tikslas — tapti žvaigžde
Vaikystėje S. Bullock svajojo tapti dainininke, tačiau ne eiline, o tokia kaip Tina Turner. Mokykloje Sandros žinios buvo vertinamos puikiais pažymiais, ji buvo futbolo komandos palaikomosios grupės lyderė.
Studijų metais mergina žengė visiškai neapgalvotą žingsnį: metė mokslus Šiaurės Karolinos universiteto Teisės fakultete ir išvyko į Niujorką siekti modelio ar stiuardesės karjeros.
Aplinkybėms susiklosčius nepalankiai Sandrai teko kurį laiką padirbėti padavėja pigiuose baruose ir restoranuose.
Nepaisydama to, S. Bullock tryško gyvenimo džiaugsmu ir sirgo tobulybės liga. Vokietės operos dainininkės Helgos Meyer ir vokalo mokytojo Johno Bullocko duktė, jau nuo vaikystės gyvenusi muzikos pasaulyje, užsibrėžė vieną dieną tapti aktore. Ir tapo, beje, ne bet kokia, o žvaigžde.
Po triumfo — drama
Prieš trejus metus S. Bullock pelnė „Oskarą“ už geriausią moters vaidmenį Johno Lee Hancocko biografinėje dramoje „Nematoma pusė“. Profesinis triumfas sutapo su skaudžiais asmeninio gyvenimo įvykiais, mat į viešumą iškilo jos vyro, televizijos laidų vedėjo ir baikerio Jesse’io Jameso meilės romanai.
Tai, kad S. Bullock dėmesį patraukė patrakėlis, dievinantis greitį ir tatuiruotes, visiškai suprantama. Ji taip pat mėgsta lenktyniauti su vėju ir ryžtasi ekstremaliems nuotykiams.
Vis dėlto S. Bullock yra iš tų moterų, kurios nepripažįsta pustonių ir neišsuka iš pagrindinio kelio. Todėl ji negalėjo sutuoktiniui atleisti neištikimybės.
Skyrybos Holivudo žvaigždei sukėlė daug skausmo. Kurį laiką ji beveik nesifilmavo ir visą savo dėmesį skyrė trejų metų sūnelio Louiso Bardo, kurį įsivaikino kartu su Jesse’iu keli mėnesiai iki triukšmo dėl svetimavimo, auklėjimui.
Susidraugavo su partnere
S. Bullock filmografija — taip pat jos charakterio atspindys, ji primena užrašus pamišėlio, o gal veikiau žmogaus, kuris, kaip sakoma, talentingas visose srityse.
Veiksmo trileriai, mistinės dramos, romantinės komedijos — toks aktorės amplua. O štai naujajame filme „Vienas šūvis. Dvi kulkos“ S. Bullock atskleidžia dar nematytas savo meistriškumo puses. Juostos siužetą puikiai atspindi pavadinimas, ji sukurta grynai vyriško žanro — „buddy cop movie“ (filmai apie bičiulius policininkus. — Red.) — stiliumi.
„Vienas šūvis. Dvi kulkos“ pasakoja apie dviejų moterų policininkių draugystę. Filmuodamasi S. Bullock taip artimai susibičiuliavo su savo partnere Melissa McCarthy, kad pareiškė, jog jų nepajėgs supykdyti net „Oskaras“.
Kino kritikų ir specialistų teigimu, JAV atsiradusi kino kryptis „buddy cop movie“ — atsakas į feminisčių judėjimą.
Holivudo žvaigždė S. Bullock žurnalistams papasakojo apie motinystės suteiktą laimę, džiaugsmus ir planus kuriam laikui palikti kino pasaulį.
— Pelniusi „Oskarą“ pradėjote mažiau filmuotis. Ar tai lėmė didesnis reiklumas renkantis vaidmenis?
— Ne. Nenorėjau dirbti vien dėl to, kad įsivaikinau Louisą Bardo. Dabar ketinu metams ar pusantrų padaryti pertrauką.
Manau, jos kuo toliau, tuo bus ilgesnės, nes nenoriu užmiršti savo, motinos, pareigų. Mėgaujuosi šiuo vaidmeniu ir supančiu pasauliu.
Dievinu laiką, praleistą namuose su sūneliu. Jis — mano gyvenimo šviesa.
— Ar prisimenate „Oskarų“ teikimo ceremoniją ir akimirką, kai jūsų rankose atsidūrė auksinė statulėlė?
— Jei sąžiningai, nelabai aiškiai prisimenu to vakaro įvykius, nes mano sūnui skaudėjo skrandį ir naktį prieš apdovanojimus miegojau viso labo dvi valandas. Buvau tokia pavargusi!
Prisimenu tik tai, kad norėjau kuo greičiau grįžti namo ir pamaitinti Louisą.
— Kodėl nusprendėte filmuotis juostoje „Vienas šūvis. Dvi kulkos“?
— Tiesą sakant, tai blogiausias filmo pavadinimas iš mano girdėtų — „Female Buddy Cop“. Jis mane prajuokino. Pamaniau, kad jei kas turi kiaušus parašyti tokio pavadinimo scenarijų ir jį įteikti aktoriui, tai jau šis tas. Tuomet atsisėdau, nuo pradžios iki pabaigos perskaičiau scenarijų ir sušukau: „Vau!“
Be to, intrigavo tai, kad panašių istorijų mano kino karjeroje dar nebuvo, o mano vaidinama herojė panaši į mane. Juokinga, bet realiame gyvenime esu iš tų moterų, kurios kalba kaip vilkiko vairuotojai. Ji, kaip ir aš, linkusi aukotis, siekia tobulybės ir šventai tiki visada esanti teisi.
Man patinka, kad mano herojės niekas nemėgsta. Ji ne iš tų moterų, kurios plepa apie madingus batelius ir kaip suvilioti dar vieną vaikiną. Ji mėgsta savo darbą, o į visa kita jai nusispjaut. Man įdomu vaidinti tokias didžiajai daliai visuomenės nesimpatiškas moteris.
— Dabar kuriama daug komedijų, kuriose apstu nešvankaus, net atgrasaus humoro. Jos žiūrimos, bet neretai sukelia, švelniai tariant, neigiamą reakciją.
— Kam nepatinka, tegul nežiūri! Man tokios komedijos patinka.
— Ar dar nekilo noras eiti dirbti į policiją? Juk tai ne pirmas filmas, kuriame vaidinate moterį policininkę.
— Na, jau ne. Nesu pakankamai drąsi ir ryžtinga. Manau, kad žmonės, pasirinkę policininko ar mediko kelią, yra išskirtiniai, nepaprasti. Man atrodo, jie ankstyvoje vaikystėje jau žinojo, kuo taps.
Parengė Ona Kacėnaitė
