Ledi C.Campbell tvirtina, kad Dianos tėvas, garbėtroška lordas Johnas Spenceris, daug metų puoselėjo planą ištekinti dukterį už princo Charleso. Tik galvoje turėta visiškai ne Diana, o jos vyresnioji sesuo Sarah. Ir kai Charleso tėvas – princas Philipas – pradėjo ieškoti jam sužadėtinės, S.Spencer kandidatūra svarstyta viena pirmųjų. O ši sąjunga nebuvo sudaryta tik dėl to, kad į spaudą pateko Sarah žodžiai: „Man visiškai tas pats, kieno žmona būti, princo ar šiukšlininko, kad tik mes mylėtume vienas kitą.“ Juk karalienė, kaip žinoma, negali pakęsti, kai kas nors iš jos šeimos viešai aptarinėja savo asmeninį gyvenimą.
Būsimoji princesė Diana buvo jauniausia iš trijų Spencerių dukterų. „Dianos šeima tikėjosi, kad ji ištekės už princo Andrew, – rašo C.Campbell. – Jo nuotrauką Diana laikė ant spintelės prie lovos visą laiką, kol mokėsi „West Heath“ mokykloje. Artimieji netgi praminė ją Hercogiene – toks būtų buvęs Dianos titulas, jeigu ji būtų tapusi Andrew, Jorko hercogo, žmona.
Aristokratų šeimų jaunimas buvo pažįstamas su karališkosios giminės atžalomis nuo vaikystės. Taigi Diana pažinojo visus – ir Charlesą, ir Andrew, ir Anne, ir Edwardą. Tačiau būtent su Andrew ją siejo vaikiška draugystė – ledi C.Campbell žiniomis, būdami maži jie kartu žaisdavo Sandringamo karališkojo dvaro teritorijoje – ten Spenceriai nuomojosi vilą. Šią teisę karalius Jurgis VI dovanojo savo draugui – Dianos seneliui iš motinos pusės. Be to, Vindzorų ir Spencerių šeimos buvo susijusios senais ryšiais: viena Dianos prosenelių buvo Jurgio IV meilužė ir, šnekama, netgi pagimdė nesantuokinį kūdikį. O senelė Ruth (taip pat kaip ir senelė Cynthia iš motinos pusės) buvo karalienės motinos rūmų dama. Pats J.Spenceris ėjo garbingas karalienės Elizabeth žirgininko pareigas.
Po to, kai Sarah pasitraukė iš distancijos, Spencerių šeimos taryboje nutarta skubiai ją pakeisti Diana, tvirtina rašytoja. Dianai liepta lankyti visus renginius, kuriuose dalyvaudavo Charlesas. Ir štai pagaliau pasitaikė galimybė artimiau susipažinti – per vieną priėmimą užmiesčio dvare Diana pamatė, kad Charlesas vienas išėjo pasivaikščioti.
„Laukuose, prie šieno kupetos, princas stabtelėjo, prisėdo. Diana priėjo ir įsitaisė šalia: „Jums tikriausiai trūksta lordo Mountbatteno? Dabar taip reikia, kad kas nors jumis pasirūpintų“, – ištarė ji. Charlesas neseniai buvo netekęs mylimo antros eilės senelio ir auklėtojo lordo Mountbatteno ir jam išties reikėjo užuojautos“, – pasakoja ledi C.Campbell.
Apie Dianos, kaip asmeninės Charleso viešnios, pirmąjį vizitą Balmoralo karališkojoje pilyje rašo vyresnysis liokajus Paulas Burrellas, tuomet ten tarnavęs (jis savo ruožtu taip pat parašė knygą apie Dianą). Mat Diana apsižioplino – atsivežė tik vieną vakarinę suknelę trims dienoms. Jai pasisekė – vakarai buvo šilti ir visi rinkdavosi pabendrauti į kepsnių ant grotelių namelį. Taigi niekas, išskyrus P.Burrellą, nepastebėjo jos klaidos. Beje, atleistinos – Dianai buvo viso labo devyniolika metų, o kitiems Charleso draugijoje – per trisdešimt ar ir per keturiasdešimt. Be to, ji, nors ir būdama aristokratė, dirbo vaikų darželyje kuklia auklėtoja ir gyveno nuomojamame bute Londone, o ne su tėvu ir pamote, su kuriais jautėsi nepatogiai.
„Ji elgėsi kukliai, dažnai raudo, – prisimena P.Burrellas. – Po kiek laiko jos garderobo skurdą pastebėjo rūmų damos ir pačios jai kai ką užsakė: melsvą sijoną, tokios pat spalvos švarką be apykaklės, prie jų derančius batelius ir baltą palaidinę su stačia apykakle. Būtent šį kostiumėlį vilkėjo princesė, kai vasario 24-ąją Bakingemo rūmuose viešai buvo paskelbta apie jos ir princo Charleso sužadėtuves.“
Ledi C.Campbell mano, kad tas kostiumėlis vėliau iškrėtė Dianai prastą pokštą: „Ji apsivilko ne specialiai jai siūtą melsvą kostiumėlį, kuris kabėjo ant jos kaip maišas. Vilkėdama jį Diana atrodė gerokai storesnė nei buvo iš tikrųjų. Pamačiusi savo nuotraukas spaudoje, ji sumurmėjo: „Dieve, aš tokia nutukusi!“ Charlesas bandė ją paguosti sakydamas, kad ji atrodo puikiai, ir sykiu gnybtelėdamas riebalų raukšlelę ant jos liemens.“ Ledi C.Campbell mano, kad būtent šis epizodas, po kurio Diana užsibrėžė iki vestuvių sulieknėti, sukėlė jos liūdnai pagarsėjusią bulimiją.
„Tris dienas Diana marino save badu, o po to nebeištvėrė ir nulėkė į artimiausią konditerijos parduotuvę saldainių. Ji sustojo tik suvalgiusi visą dėžutę. Po to pasibaisėjo, puolė į vonios kambarį ir pasinaudojo žinomu būdu „du pirštai į gerklę“. Nutarusi, kad tai puiki išeitis iš padėties, Diana ėmė taip elgtis kas dieną“, – rašo ledi C.Campbell.
Vestuvinę suknelę siuvusi siuvėja burbėjo: jau kelintą kartą ją reikia siaurinti. Juk Diana per trumpą laiką numetė 12 kilogramų. Ji atrodė puikiai. Tačiau to niekaip nebuvo galima pasakyti apie jos nervus. „Kaip paprastai būna sergant bulimija, jai prasidėjo nuotaikos perpuoliai, isterijos priepuoliai. Ilgainiui viso to teko gerokai paragauti ir Charlesui“, – mano ledi C.Campbell.
Jos duomenimis, Dianos polinkis į bulimiją išryškėjo dar mokyklos laikais. Jaunajai ledi Spencer buvo sunku kontroliuoti, kiek suvalgo. „Bendraklasės prisimena, kad vienu kartu ji galėjo suvalgyti tuziną riekelių duonos, o po to dar tris pilnas lėkštes troškintų pupų“, – rašoma knygoje.
Visa tai prasidėjo nuo aštuonerių metų – kaip tik tuomet, kai skyrėsi Dianos tėvai.
Ar Diana turėjo teisę ištekėti už Charleso?
Johno ir Frances Spencerių skyrybos tapo vienu labiausiai aptarinėjamų aukštuomenės skandalų septintojo dešimtmečio pabaigoje. Visi smerkė Frances, kuri, nelaukdama skyrybų, įsitaisė meilužį. Niekas nenorėjo girdėti, kad iš tikrųjų ji paliko vyrą dėl jo žiauraus elgesio. Dianos motina tvirtino, kad vyras ją mušė ir žemino. Tačiau ji neturėjo liudininkų. Galiausiai vaikų – trijų dukterų ir sūnaus – globa atiteko Johnui.
„O jis netrukus išsiuntė juos į mokyklą-internatą ir antrąkart vedė. Šios moters vaikai neapkentė“, – rašo ledi C.Campbell.
Sykiu vaikai smerkė ir motiną. „Ji turėjo likti su mumis. Aš niekada, niekada nebūčiau metusi savo vaikų. Geriau jau būčiau mirusi“, – kalbėjo Diana net jau būdama suaugusi.
Ledi C.Campbell tvirtina, kad Charlesui taip pat nuo vaikystės trūko tėvų meilės: jo motina Elizabeth buvo pernelyg panirusi į valstybės reikalus, o tėvas bet kokį jo poelgį negailestingai kritikavo. Dėl to Charlesui išsivystė tam tikra neurozė. Pasakojama, kad netgi suaugęs Charlesas kartą nesulaikė ašarų, kai, samprotaudamas apie architektūrą, kurią neblogai išmano, išgirdo tėvo repliką: „Visa, ką tu sakai, – niekai.“
Pirmoji (ir kaip vėliau paaiškėjo, vienintelė) Charleso meilė Camilla Shand pirmenybę atidavė ne jam, o gražuoliui karališkosios gvardijos karininkui Andrew Parker Bowlesui, už kurio ištekėjo, nepaisydama atkaklaus Charleso meilinimosi. O kai po šešerių vedybinio gyvenimo metų Camillos jausmai vyrui atvėso ir ji atsiliepė į Velso princo meilę, santuoka jau buvo neįmanoma – net jeigu ji būtų išsiskyrusi, sosto įpėdiniui negalima vesti išsiskyrusios moters.
Ir vis dėlto per pokylį karališkajame polo klube jiedu visų akivaizdoje bučiavosi. Štai tada princas Philipas ir pradėjo ieškoti sūnui nuotakos, kurios vaidmuo kiek skubotai buvo patikėtas Dianai. Ledi C.Campbell mano, kad kurį laiką Charlesas tikėjo: jaunoji Spencer sugebės suteikti jam to, apie ką jis taip aistringai svajojo, – tai yra nesavanaudišką ir beatodairišką meilę.
„Tik štai kokia bėda: Diana, kuriai Charlesas iš tikrųjų nuoširdžiai patiko, ir pati turėjo „neišmylėjimo kompleksą“. Vadinasi, užuot ką nors mylėjusi, norėjo, kad ją kas nors mylėtų“, – rašo C.Campbell.
Artėjančios vestuvės slėptos taip, kaip tik įmanoma. P.Burrellas prisimena: „Kai karališkasis juvelyras Davidas Thomasas atnešė į rūmus futliarą su sužadėtuvių žiedais, kad princas išsirinktų tą, kuris labiausia patinka, tarnams buvo pranešta, kad ten žiedai, skirti princo Andrew 21-ojo gimtadienio dovanai. Nors žiedai buvo moteriški.
Charlesas paprašė, kad žiedą išrinktų karalienė. Diana vėliau draugams sakė: „Aš niekada nebūčiau išsirinkusi tokio neskoningo žiedo. Aš būčiau atidavusi pirmenybę paprastesniam ir elegantiškesniam.“
Ledi C.Campbell žiniomis, kai Charlesas piršosi Dianai, jis maldavo ją gerai pagalvoti prieš atsakant. Juk karališkosios šeimos narys turi daugybę pareigų, matomas jo kiekvienas žingsnis, reikia mokėti laikytis oriai, o asmeninę laisvę galima iš karto pamiršti.
„Bet Diana iš karto sutiko, nė kiek nedvejojo. Panašu, kad ji tiesiog negalėjo nė įsivaizduoti, kad santuoka su princu galėtų turėti kokių nors sunkumų. Ji buvo išauklėta Barbaros Cartland meilės romanų, kurie iškart po vestuvių baigiasi taip: „Jie gyveno ilgai ir laimingai, mylėdami vienas kitą...“ – rašo ledi C.Campbell.
Anksčiau niekas neabejojo, kad Diana atitiko bent jau vieną pagrindinių reikalavimų, keliamų sosto paveldėtojo sužadėtinei. Žinoma, kad prieš vestuves ją apžiūrėjo karalienės asmeninis ginekologas ir paskelbė, kad Diana sveika ir nekalta. Dėl to vienas Camillos Parker Bowles draugas netgi pašmaikštavo: „Visiškai gali būti, jog ledi Diana pasirinkta tiktai todėl, kad ji vienintelė šalyje nekaltybės nepraradusi aristokratė, sulaukusi santuokinio amžiaus.“
Bet štai ledi C.Campbell, apklaususi Dianos mokyklos laikų draugus, sensacingai pareiškia: „Dianai buvo viso labo 17, kai ji susipažino su jaunuoju Danielu Wigginu. Baroneto sūnus buvo jos brolio Charleso bičiulis. Ir tapo jos pirmuoju mylimuoju. Netrukus Diana susipažino su kitu – Jamesu Colthurstu, taip pat baroneto sūnumi. Jis jai labai patiko, buvo jos tipo vyras – aukštas, tamsiaplaukis, raumeningas.“
Be jų, ledi C.Campbell išvardija dar penkis ikivedybinius Dianos mylimuosius. Beje, su gvardiečiu Rory Scottu būsimoji Velso princesė, jos duomenimis, buvo tokia artima, kad leisdavo savaitgalius jo tėvų fermoje, skalbė ir lygino jo marškinius. Ir Rory patvirtino rašytojai, kad jų santykiai su Diana tikrai nebuvo platoniški. Maža to! Neva jis ir buvo Dianos pirmasis.
Ledi C.Campbell duomenimis, buvo dar vienas epizodas, kuris galėjo suardyti vestuves, jeigu apie jį būtų buvę žinoma 1981 metais. „Tas faktas, kad Dianos motinos proprosenelė – indė, kilusi iš Bombėjaus, buvo viena labiausiai saugomų Spencerių šeimos paslapčių, – rašo C.Campbell. – Jeigu kas nors būtų apie tai sužinojęs, nė viena iš trijų Frances Spencer dukterų niekada nebūtų galėjusios sėkmingai ištekėti.“
Ar ne pernelyg artimai princesė susidraugavo su tarnais?
Ir štai 1981 metų liepos 29-ąją Šv.Pauliaus katedroje 32 metų Charlesas vedė 20-metę Dianą Spencer. Pasakišką, kaip visi pripažino, santuokos ceremoniją stebėjo 75 milijonai žmonių. Žinoma, kad per vestuves karalienė Elizabeth džiūgaudama kilstelėjo sijoną ir smagiai sušoko džigą. Visiems atrodė, kad ši santuoka suteiks laimę tiek jaunavedžiams, tiek Anglijai.
Tačiau Charlesas ir Diana šias viltis palaidojo jau per savo povestuvinę kelionę plaukiodami po Viduržemio jūrą karališkąja jachta „Britania“. Kaip tvirtina ledi C.Campbell, kaip tik ten paaiškėjo, kad Charlesas negali skirti jaunajai žmonai tiek dėmesio, kiek, jos manymu, reikėtų. Diana negalėjo su tuo susitaikyti. Princas keletą kartų per dieną panirdavo į savo reikalus – vartydavo dokumentus arba savo malonumui skaitydavo kokius nors filosofinius veikalus. Diana tuo metu mirdavo iš nuobodulio ir skundėsi gyvenimu.
„Bulimija tuo metu jau buvo gerokai išbalansavusi jos nervų sistemą“, – rašo C.Campbell.
Viskas baigėsi tuo, kad Charlesas nenumaldomai užsigeidė paskambinti Camillai tiesiai iš jachtos „Britania“. Jis tai padarė užsidaręs savo kajutės vonios kambaryje. Diana atsitiktinai nugirdo pokalbį.
Apie Charleso ir Camillos romaną liežuvauta karališkuosiuose sluoksniuose, tačiau Diana iki tol juk gyveno visiškai kitą gyvenimą ir jos šie gandai nepasiekdavo. Dabar ji viską sužinojo ir pareikalavo vyro nutraukti santykius su Camilla.
„Blogiausia, kad jaunavedžiai, be aistringo noro būti mylimi ir laimingi, turėjo labai mažai ką bendra“, – mano ledi C.Campbell.
O štai liokajus P.Burrellas, kuris po vestuvių tapo asmeniniu Velso princo ir princesės liokajumi, prisimena, kad Charlesas ištisus vakarus sėdėdavo apačioje bibliotekoje klausydamasis Franzo Josepho Haydno muzikos, o Diana savo kambaryje antrajame aukšte leisdavo Whitney Houston įrašus. Pagal savo interesus ji buvo paprasta Londono gyventoja. Gal tik nuoširdesnė ir jautresnė – to ją išmokė darbas su vaikais.
Tapusi Velso princese, Diana gavo galimybę daryti tai, į ką jau seniai buvo linkusi, – padėti žmonėms. P.Burrellas pasakoja, koks siaubas jį apėmė, kai kartą jis važiavo kažkur su princese ir ji staiga liepė pristabdyti automobilį šalia vulgariai išsidažiusios merginos trumpu sijonėliu, šąlančios vėjyje. Kol liokajų krėtė šaltas prakaitas įsivaizduojant rytdienos laikraščių antraštes: „Princesė Diana leidžia laiką prostitučių draugijoje“, jo šeimininkė ištiesė merginai 100 svarų ir pasakė: „Nusipirk kokį nors šiltesnį drabužį. Ir kad kitą kartą, kai pro čia važiuosiu, būtum geriau apsirengusi.“ Beje, po poros savaičių Diana iš tikrųjų įsitikino, kad mergina laukia klientų vilkėdama šiltą odinę striukę.
O štai Charleso pomėgiai – menas, filosofija, žūklė ir medžioklė – Dianos nedomino. Kai po pirmos karališkosios medžioklės jos skruostai pagal ritualą buvo išteplioti krauju iš medžiokliniu peiliu perskrosto ką tik sumedžioto elnio pilvo, Diana nuo pasibjaurėjimo net sudrebėjo. O juk ne taip seniai Charlesas lygiai taip pat įšventino į medžiotojus Camillą ir ši leipo iš pasitenkinimo nuo šių viduramžiškų apeigų.
„Netgi sporto šakos, kurios patiko Dianai – tenisas, plaukimas, šokiai, buvo ne tos, kurias vertino Charlesas, teikęs pirmenybę jojimui“, – tvirtina ledi C.Campbell.
Pirmaisiais mėnesiais Diana ir Charlesas gyveno Bakingemo rūmuose, kuriuose, kaip žinoma, yra tikras nesibaigiančių koridorių, salių ir kambarių labirintas. Diana pasiklysdavo vos žengusi kelis žingsnius į šalį nuo savo apartamentų. Juk niekam neatėjo į galvą surengti ekskursijos po rūmus.
Diana kažkaip įsidėmėjo kelią iki baseino ir dar iki karūnavimo salės, kurioje jai buvo leista mokytis baleto ir stepo. Vilkėdama triko Diana skraidžiojo netoli dviejų senovinių sostų ant auksinių kojelių po sunkiu purpuriniu baldakimu su auksiniais kutais. Vienas aukštesnis, karalienei, kitas žemesnis, Edinburgo hercogui.
Charleso tėvai savaip stengėsi būti Dianai švelnūs ir meilūs. Vakarais, kai Dianai atsibosdavo sėdėti vienai, ji skambindavo karališkajam pažui: „Prašom sužinoti, ar karalienė šiandien vakarieniaus viena.“ Tas eidavo pranešti ir išgirsdavo atsakymą: „Prašom, perduokite ledi Dianai, kad mielai su ja pavakarieniausiu 20 val. 15 min.“
Karūnuotoji anyta nė karto neatsisakė jos priimti. Tačiau aplinka buvo pernelyg oficiali nuoširdiems pokalbiams. Ką jau kalbėti apie triukšmingus priėmimus, kuriuose Dianai dabar reikėdavo dalyvauti. Karalienė, būdama puiki šeimininkė, visada stebėdavo, kad nė viena viešnia nesėdėtų prie stalo du kartus šalia to paties kaimyno. O Dianai visada norėjosi sėdėti su princu Charlesu.
Žodžiu, įtampa augo. Kaip tvirtina ledi C.Campbell, Dianai tapo atgrasūs net karališkieji šunys: „Per arbatos gėrimą pas anytą tie korgiai kaip kipšai trindavosi aplink Dianą, apseilėdavo jos batelius. Ji tyliai nublokšdavo juos spyriu į šoną. O po to skųsdavosi vyrui: „Jie mane uostinėjo! Ar jie mano, kad mano kojos – bifšteksai?“
Diana pajuto antipatiją ir labradorui Sandrinhemui, priklausiusiam pačiam Charlesui. Ji skųsdavosi: „Tam gyvūnui tu skiri daugiau dėmesio negu man.“ Galiausiai Charlesas, kuriam įgriso ginčai su žmona dėl šuns, nesugalvojo nieko geriau, kaip nuvežti Sandrinhemą veterinarui ir užmigdyti, nors Diana to ir neprašė. Ji tiesiog norėjo, kad Charlesas praleistų su ja daugiau laiko, juk jautėsi tokia vieniša...
„Praradęs šunį, prie kurio buvo labai prisirišęs, Charlesas tarsi pats kažko neteko“, – rašo ledi C.Campbell.
Palengvėjimą princesė pajusdavo tik bendraudama su tarnais. Ji dažnai sėdėdavo su sidabrinių stalo reikmenų saugotoju Victoru Fletcheriu. Arba plepėdavo su vyriausiuoju virėju Robertu Pine'u, vaišinusiu ją lėkštais pokštais ir namų darbo ledais. Arba bufetinėje šluostydavo indus su P.Burrellu.
„Baigėsi tuo, kad princas Charlesas, savo didžiausiam nustebimui, užtiko princesės miegamajame liokajų Marką Simpsoną. Jis sėdėjo ant lovos kraštelio ir ramiausiai kalbėjosi su Diana, kurios visiškai netrikdė tai, kad ji nepakankamai padoriai apsirengusi“, – prisimena P.Burrellas. Tas Markas patyliukais atnešė jai į rūmus mėsainį iš „McDonald's“.
Kaip tik draugystė su tarnais Dianai padėjo sužinoti, kad vyras ir toliau palaiko ryšius su Camilla, kai jos nebūdavo namie. Kartą laukdama bufetinėje P.Burrello, ji užmetė akį į sąsiuvinį, kuriame jis užsirašydavo, kokių svečių laukiama prie stalo. „Ponas ir ponia Howardai ir ponia Parker Bowles pietums“, „Ponia Candida Lycett Green ir ponia Parker Bowles vakarienei“, „Ponas ir ponia Parker Bowlesai su vaikais“.
Dianos atsakomasis smūgis
Vėliau, 1992 metais, bendradarbiaudama su žurnalistu Andrew Mortonu, rašiusiu knygą „Diana. Jos tikroji istorija“, princesė papasakojo, kad, laukdamasi Williamo, ji vyro akivaizdoje metėsi žemyn nuo laiptų. Iš nevilties ir bejėgiškumo ką nors pakeisti.
Ledi C.Campbell rašo: „Kaip teigia tą sceną matę tarnai, iš tikrųjų viskas buvo ne taip. Ji tiesiog paslydo ant laiptų ir pargriuvo. Gerai, kad viskas baigėsi laimingai – ir Dianai, ir Williamui.“ Jos žiniomis, vėliau Diana ne kartą bandė manipuliuoti Charleso jausmais imituodama savižudybę. Kartą ginčo įkarštyje griebė lenktinį peiliuką ir perbraukė per savo riešą, bet jo nė neįdrėskė. Kitą kartą bedė į savo koją citrinspaudę.
O ką Charlesas? „Kai tik išryškėdavo mažiausi artėjančio santykių aiškinimosi požymiai, jis apsisukdavo ir išeidavo“, – rašo ledi C.Campbell.
Rašytojos nuomone, romanai, kuriuos Diana galiausiai pradėjo megzti, viena vertus, liudijo jos laimės ir meilės poreikį, kita vertus, – norą sužadinti bent jau vyro pavydą. Tačiau Charlesas nereagavo. „Žinodamas apie žmonos santykius su bankininku Philipu Dunne'u, princas pats pakvietė jį kartu su jais pailsėti Šveicarijoje“, – tvirtina C.Campbell.
Visiškai kitaip Dianos romanus vertino anyta ir šešuras. Kai juos pasiekė gandai apie dar vieną marčios simpatiją – šį kartą jos pačios asmens sargybiniui Barry Mannakee, šis iškart buvo perkeltas į paprastą policijos valdybą. Dianą labiausiai sukrėtė tai, kad mylimasis sutiko su ja išsiskirti taip paprastai. Juk galėjo bent jau išeiti į atsargą!
Netrukus paaiškėjo, kad tuo istorija nesibaigė. „Barry rengėsi šią meilės istoriją parduoti vienam bulvariniam leidiniui, – rašo C.Campbell. – Nepraėjo nė kelių savaičių, kai jis žuvo. Diana netikėjo, kad jo mirtis atsitiktinė, ir įžvelgė čia specialiųjų tarnybų pinkles.“
O dėl rusvaplaukio karininko Jameso Hewitto, su kuriuo Diana taip pat turėjo romaną ir kurį daugelis dabar laiko princo Harry biologiniu tėvu, ledi C.Campbell ryžtingai atmeta tokią galimybę. Jos duomenimis, romaną su Barry Diana turėjo jau po to, kai Harry buvo gimęs, o su J.Hewittu – dar vėliau. Beje, J.Hewitto atveju pasikartojo ankstesnė istorija – apie jų santykius sužinojo rūmuose ir Dianos mylimąjį dvejiems metams išsiuntė tarnauti į Vokietiją.
Tačiau mėginimai užgniaužti skandalą buvo tokie pat beviltiški, kaip bandymas sulaikyti vandenį rėčiu. Iš pradžių Diana ir Charlesas nutarė apsigyventi atskirai, o to nebuvo įmanoma nuslėpti. Po to išėjo A.Mortono knyga, parašyta remiantis pokalbiais su Diana. O galiausiai pati princesė davė televizijai interviu, kuriame atvirai visam pasauliui papasakojo apie savo problemas: „Aš labai mylėjau savo vyrą ir norėjau su juo dalytis ir vargu, ir džiaugsmu. Maniau, kad mes puiki pora.“
„Ar manote, jog ponia Parker Bowles prisidėjo prie to, kad iširo jūsų santuoka?“
„Matote, šioje santuokoje mes buvome trise. Ankštoka, ar ne?“
Tame pačiame televizijos interviu Diana papasakojo apie savo bulimiją. O į klausimą, ar planuoja ilgainiui tapti karaliene, atsakė: „Norėčiau būti žmonių širdžių karaliene, bet neįsivaizduoju savęs šios šalies karaliene.“ Baigdama jis dar ir prisipažino, kad turėjo romaną su J.Hewittu.
Šis interviu ir taip jau populiarią Dianą pavertė išties širdžių karaliene. Milijonai žmonių samprotavo: maža to, kad, aktyviai dalyvaudama labdaros akcijose, ji teikia viltį sergantiesiems vėžiu ir AIDS, benamiams, skurdžiams, nukentėjusiesiems nuo priešpėstinių minų. Ji dar ir nuoširdus, mylintis ir sykiu labai nelaimingas žmogus.
Tik štai Vindzoro rūmams Diana tapo visiškai netinkama persona.
Rausvoji senelė, rudoji senelė
Karalienė negalėjo be galo ignoruoti skandalų, susijusių su sūnaus santuoka, ir galiausiai priėmė nelengvą sprendimą dėl oficialių skyrybų. Nors faktiškai santuoka jau seniai buvo suirusi, Dianą tai sukrėtė.
P.Burrellas prisimena: „Ant stalo gulėjo laiškas, parašytas ant Vindzoro rūmų herbinio popieriaus tokiu atpažįstamu raiškiu karalienės braižu. Jis prasidėjo žodžiais „Brangioji Diana...“, o baigėsi, kaip įprasta: „Su meile, mama“.
Princesę labai užgavo užuomina laiške, kad karalienė pasitarė su vyriausybe ir Bažnyčia.
„Bet juk tai mano santuoka! Niekas neturi teisės kištis į mūsų su vyru problemas! – šaukė ji. – Man čia kalba apie šalies interesus. Bet kodėl nieko nejaudina mano interesai arba mano vaikų interesai?“
Diana sėdo prie stalo ir parašė karalienei atsakymą – paprašė duoti laiko pamąstyti. Tačiau jau kitą dieną atėjo princo Charleso laiškas ta pačia tema. Dianos įniršiui, kai kurios vyro ir anytos laiškų formuluotės sutapo žodis žodin. Pavyzdžiui, „asmeninė ir valstybės tragedija“ arba „nemaloni ir paini padėtis, į kurią mes patekome“.
Po skyrybų Diana neteko karališkosios aukštybės titulo ir nuo tol oficialiuose renginiuose turėdavo nusilenkti net savo sūnums. Dar labiau ją skaudino tai, kad Charlesas dabar visiškai atitenka jos nekenčiamai varžovei Camillai. Bet naujoji padėtis turėjo ir savo pliusų. Pavyzdžiui, laisvė.
Dabar Diana vėl galėjo turėti grynųjų pinigų. Per visą santuokos laiką ji pasirašinėdavo čekius: „Velso“. Tačiau šitaip atsiskaityti kino teatre ar greitojo maisto užeigoje kažkaip nepatogu. Be to, visas išlaidas matydavo anyta, o tai irgi vargina.
P.Burrellas prisimena: „Pirmiausia Diana liepė dvidešimt savo suknelių ir kostiumėlių nunešti į padėvėtų drabužių parduotuvę ir vien iš to gavo apie 11 tūkstančių svarų grynaisiais. Šitaip jaunieji princai pirmą kartą pamatė popierinius pinigus ir jiems jie baisiai patiko. Ypač dėl to, kad ant banknotų – karalienės veidas. Penkių svarų popierėlį princai iškart praminė „žydrąją senele“, dešimties svarų – „rudąją senele“, o penkiasdešimt svarų – „rausvąja senele“. Būtent „rausvąją senelę“ Williamas ir Harry stengdavosi vienas per kitą pagriebti, kai motina juokdamasi dalydavo pinigus.“
O po to Dianos gyvenime atsirado Dodi al Fayedas. „Kas jau kas, bet jis tai jau tikrai nebūtų iškeitęs jos į karjerą – dėl savotiško požiūrio į darbą Dodi turėjo daugybę laisvo laiko ir skirdavo jo Dianai tiek, kiek jai norėjosi, – rašo ledi C.Campbell. – Be to, jie turėjo daug ką bendra: mėgo tuos pačius filmus, knygas, muziką. Jiedu galėjo iš tikro tapti laimingi ir nugyventi kartu iki senatvės, jeigu ne ta baisi avarija. Beje, vienintelis joje gyvas likęs žmogus – asmens sargybinis Trevoras Rees-Jonesas, atgavęs atmintį, pasakojo, kad paskutinis garsas, kurį jis išgirdo iš mirštančios Dianos lūpų, buvo aimana: „Dodi...“
Avarijos priežastys iki šiol galutinai nenustatytos. „Vienintelis dalykas, dėl kurio dabar, praėjus daugeliui metų, galime būti tikri, – princesės automobilį persekioję paparacai nebuvo tiesiogiai kalti dėl jos žūties, – rašo ledi C.Campbell. – Keletą metų trukęs tyrimas parodė: ant sumaitoto Dianos juodo automobilio liekanų yra baltų dažų pėdsakų. Vadinasi, avariją sukėlė susidūrimas su paslaptingu automobiliu, dingusiu iš įvykio vietos. Nepaisant daugybės Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos policijos paieškų, tas automobilis taip ir nebuvo surastas.“
Svarstydama apie visa tai, rašytoja prisimena Dianos planus persikelti su sūnumis gyventi į Ameriką. Apie tai jai papasakojo P.Burrellas. „Šie planai vargu ar būtų patikę Didžiosios Britanijos viršūnėms“, – tvirtina ji.
O pats liokajus tai prisimena šitaip: „Princesė man parodė žurnalą, kuriame buvo išspausdintas namo, parduodamo Kalifornijoje, vandenyno pakrantėje, planas. Mes atsisėdome svetainėje ant grindų ir pradėjome planuoti: štai čia bus Williamo kambarys, o čia – Harry, čia – svetainė, o štai čia įsikurs tarnaitė. Ji svajojo apie rytinius bėgiojimus po paplūdimį, apie kaitrią saulę, nepanašią į Londono. „O dar mes galėtume ten įsitaisyti šunį, – pasakė Diana. – Labradorą...“
Parengė Milda Augulytė
