Gyveno kartą Heidelberge verslininko duktė. Ji buvo ne tik graži, bet ir stropi, darbšti.
Taip galėtų prasidėti brolių Grimmų pasaka.
Kai gimė Silvia, Sommerlathų šeima jau turėjo tris sūnus.
Mergaitė gimė Heidelberge, bet augo Brazilijoje – iš šios šalies kilusi jos motina Alice Soares de Toledo. Jos tėvas verslininkas Waltheris Sommerlathas Brazilijoje dirbo vienos Švedijos bendrovės atstovu.
Šeima persikėlė į Vokietiją, kai Silviai buvo 14 metų. Ji buvo ramus, stropus vaikas, gerai mokėsi mokykloje, ypač gerai jai sekėsi užsienio kalbos.
Baigusi mokyklą S.Sommerlath pasirinko Miuncheno universiteto kalbų ir vertėjų institutą. Be gimtosios vokiečių, ji moka prancūzų, ispanų, portugalų, anglų kalbas.
Tapusi karaliene ir norėdama kuo geriau suprasti kurčiuosius vaikus, kuriems teikė visokeriopą paramą, išmoko gestų kalbą.
1969-aisiais gavusi profesionalios vertėjos diplomą S.Sommerlath įsidarbino Argentinos konsulate Miunchene.
Jos likimui lemiamą reikšmę turėjo sportas. 1972-aisiais Silvia tapo Miuncheno olimpinių žaidynių organizacinio komiteto nare ir buvo paskirta vyriausiąja vertėja-gide. Būtent tada, per vieną šventinį renginį, tamsiaplaukė S.Sommerlath susipažino su Švedijos sosto įpėdiniu princu Carlu Gustafu.
„Tarp mūsų iškart kažkas žybtelėjo“, – taip savo pirmąjį susitikimą su S.Sommerlath prisimena Švedijos karalius.
Egzotiškų bruožų mergina iš pirmo žvilgsnio pavergė Carlo Gustafo širdį.
Trejais metais už Švedijos sosto įpėdinį vyresnė S.Sommerlath negalėjo pasigirti aristokratiška kilme. Švedų monarchijos tradicijos reikalavo, kad būsimasis šalies karalius vestų tik karališkosios šeimos atstovę.
Nekilminga mergina iš Heidelbergo akivaizdžiai buvo netinkama partija Carlui Gustafui. Ypač ryžtingai prieš anūko sąjungą su prasčioke buvo nusiteikęs jo senelis – karalius Gustafas VI Adolfas.
Carlas Gustafas augo be tėvo – jis žuvo Danijoje per lėktuvo katastrofą, kai sūnui buvo vos devyni mėnesiai.
Tačiau įsimylėjėliai susitikinėjo nepaisydami senelio draudimo. Carlas Gustafas net grasino dėl mylimosios Silvios atsisakyti sosto, tačiau taip ir nesužinojo, koks būtų buvęs senelio sprendimas tokiu atveju: 1973-iaisiais jis mirė ir užsispyrėliui anūkui atsivėrė kelias į sostą.
Šis laikotarpis porai buvo sunkiausias: atrodė, kad jų išsiskyrimui nebus galo.
Bet netrukus tapo aišku: to, ko sau neleidžia visa karališkoji šeimai, gali sau leisti karalius.
Dėl galimybės kurti šeimą su mylima moterimi Švedijos karalius Carlas XVI Gustafas pakeitė tradicijas, nusistovėjusias per daugelį amžių.
Naujiems potvarkiams pritarė ir demokratiškai nusiteikę švedai. Nepaisant to, jie kandidatę į Carlo XVI Gustafo ranką ir širdį, būsimąją Švedijos karalienę, vertino griežtai.
Nepriekaištinga S.Sommerlath biografija, puikus išsilavinimas, penkios užsienio kalbos padarė gerą įspūdį Carlo XVI Gustafo pavaldiniams. Nepaisant to, kiekvieną vokietės žingsnį ir žodį akylai stebėjo fotografų objektyvai ir filmavimo kameros.
1976 metų birželio 19-ąją Stokholme vykusios vestuvės buvo panašios į pasaką. Europa tapo liudininke, kaip laimingai baigėsi šios poros draugystė. Švedijos karalius Carlas XVI Gustafas nuvedė prie altoriaus vokietę Silvią, neturinčią nė lašelio karališkojo kraujo.
Šios santuokos kaltininkė buvo meilė – tikrai labai didelė meilė.
Praėjus kelioms dienoms po vestuvių Silvia su karaliumi Carlu XVI Gustafu davė pirmąjį interviu. Tuo laiku ji dar nemokėjo švedų kalbos, su vyru daugiausia bendravo angliškai.
Kaip ir dera karalienei, Silvia nė kiek nesutriko, kai žurnalistas pradėjo pokalbį švediškai. Ji mandagiai pasveikino pašnekovą, pažėrusi keletą paprastų švediškų frazių.
Bet reporteris nenusileido: ir toliau švediškai uždavinėjo klausimą po klausimo.
„Padėk man!“ – nusiminusi, kupina nevilties Silvia kreipėsi į vyrą, kai išsisėmė jos švedų kalbos žinios.
„Jis paklausė tavęs, tau ir reikia atsakyti“, – juokais pasakė karalius.
Tokie maži nesusipratimai negalėjo aptemdyti jaunųjų laimės.
„Aš myliu tave“, – po interviu sušnabždėjo į ausį karaliui Silvia, trykštanti nuoširdumu.
„Šššš!“ Čia visur žurnalistai!“ – priminė jai Carlas XVI Gustafas.
Ši akimirka nepraslydo žurnalistams pro ausis, ir jie jos neiškirpo. Vokietės nuoširdumas ir žavesys pavergė net šiurkščiausių švedų širdis.
Pirmasis Silvios interviu šiek tiek prisvilo, bet tuomet ji šauniai laimėjo pirmąjį mūšį kovoje dėl savo pavaldinių širdžių.
„Kai kas įsimyli režisierius, kai kas – prezidentus, o aš myliu karalių“, – sakė Silvia pirmomis vedybinio gyvenimo dienomis.
Tačiau tuomet ji dar net negalėjo įsivaizduoti, ką reiškia būti Švedijos karaliaus žmona. Beveik per 40 buvimo soste metų karalienė Silvia ne kartą įrodė, kad ji kaip niekas kitas verta būti Švedijos karaliene.
Ji greitai išmoko švediškai ir netrukus jau galėjo laisvai bet kokiomis temomis kalbėti gimtąja sutuoktinio kalba. Be oficialių pareigų, Švedijos karalienė daug laiko skiria asmeniniam 1999 metais įkurtam labdaros fondui.
Švedijos karalienė Silvia remia 35 įvairias organizacijas, tarp jų – Neįgaliųjų asociaciją, Vaikų ir Sporto fondus, yra Karališkųjų vestuvių fondo pirmininkė – jo lėšomis remiami neįgalūs sportininkai, ji sukūrė organizaciją, remiančią silpnaprotystės tyrimus.
Visuomet santūriai besišypsanti karalienė Silvia pagarbiai reaguoja į kiekvieną, net itin kandžią, žurnalistų kritiką.
Su spaudos atstovais ji maloni, bet atsargi.
Silvia yra trijų vaikų – sosto įpėdinės princesės Victorios, princo Carlo Philipo ir princesės Madeleine motina bei anūkės Estelle Silvios Ewos Mary močiutė.
Karalienės Silvios dėka švedų monarchijos populiarumas metai iš metų augo.
Visuomenės apklausos rezultatai rodo, kad 70 procentų švedų palaiko monarchiją.
Populiarinant karališkąją šeimą Silviai labai padeda jos vyriausia duktė Victoria, ištekėjusi už nekilmingo sporto klubo savininko Danielio Westlingo.
Už Niujorko bankininko Chriso O’Neillo ištekėjusi princesė Madeleine – jauniausia Švedijos karalienės atžala – laukiasi pirmagimio.
O princas Carlas Philipas vis dar mėgaujasi vieno geidžiamiausių Europos jaunikių statusu.
Švedijos monarchų gyvenimas nėra vien rožėmis klotas. Pastaraisiais metais karališkąją šeimą purtė ir garsūs skandalai. Ir daugiausia jų teko karaliui Carlui XVI Gustafui.
Šalyje pasirodė iškart net kelios jį demaskuojančios knygos. Kiekviena jų atskleidė vis naujas monarcho gyvenimo paslaptis: daugybę meilužių, ryšius su mafija.
Bet karališkieji rūmai susilaikė nuo bet kokių komentarų. Ypatingų pagyrų nusipelnė karalienė Silvia – sutuoktinio neištikimybės, vedybinio gyvenimo krizės tema ji nedalijo interviu, nerašė knygų.
Nepaisant to, kad Švedijos karalienė Silvia nekilminga, ji visuomet elgiasi kaip tikra aristokratė: nemalonius išgyvenimus ištvėrė tylomis.
Bet skandalo neišvengė ir pati Silvia. 2002-aisiais Vokietijoje buvo išslaptintas archyvas, patvirtinęs, kad jos tėvas W.Sommerlathas buvo nacistų partijos narys.
Tai buvo pirmoji dėmė, atsiradusi nepriekaištingoje karalienės Silvios biografijoje.
Bet ir į šiuos kaltinimus Švedijos karalienė atsakė su jai būdingu santūrumu. Ji atvirai papasakojo žurnalistams apie savo vaikystę ir paaiškino, kad šia tema tėvai niekada su ja nekalbėjo.
O dabar istorikų dėka jai atsirado galimybė po trupinėlį atkurti praeities vaizdą.
„Yra daug klausimų, kuriuos norėčiau užduoti. Bet mano tėvai ir jų kartos artimieji jau mirę. Galbūt daugeliui kilo klausimas, kodėl nepasakojau apie savo tėvą. Tai lėmė ne įsitikinimas, kad nepajėgsiu sutramdyti emocijų.
Tiesiog šiam 70 metų senumo faktui reikėjo išsamaus tyrimo“, – pareiškė karalienė Silvia.
Švedijos istorikai neabejoja: jei W.Sommerlatho nacionalistų partijos nario bilietas būtų atsiradęs anksčiau, Silvia niekada nebūtų tapusi karaliene. Bet ir šiuo sunkiu metu kone visi pavaldiniai ištikimai palaikė savo karalienę.
Žinoma, negalima teigti, kad karalienė Silvia iš esmės pakeitė Švedijos istoriją. To iš jos ir nebuvo reikalaujama. Bet dauguma švedų, nepaisant visokio plauko apkalbų ir skandalų, su pasididžiavimu pasakoja, kokia nuostabi jų monarchija.
O tai – pagrindinis karalienės Silvios nuopelnas.
Ji ne tik pakeitė Švedijos karališkosios šeimos tradicijas – ji jas priartino prie tokių pat paprastų žmonių, kokia ji buvo kadaise. Ir būtent tuo pelnė švedų meilę.
Ne visiems monarchams svarbus mėlynasis kraujas
Norvegijos sosto įpėdinis princas Haakonas taip pat įrodė, kad meilė gali viską. Norėdamas vesti narkotikų pabandžiusią buvusią padavėją, nesantuokinį sūnų Marių Hoiby turinčią Mette Marit, būsimasis Norvegijos sosto įpėdinis į savo pusę palenkė ne tik savo tėvus, šalies parlamentą, bet ir visą norvegų tautą.
Danijos sosto įpėdinis princas Frederikas į žmonas paėmė taip pat nekilmingą merginą, reklamos specialistę ir nekilnojamojo turto agentę Mary Donaldson iš Australijos. Kad ji taptų būsimąja Danijos karaliene, teko šiek tiek pakoreguoti vienos seniausių pasaulio monarchijų įstatymus. Pora augina keturis vaikus.
Ispanijos sosto paveldėtojo, Astūrijos princo Felipe žmona tapo buvusi televizijos žurnalistė Letizia Ortiz Rocasolano. Santuoka su princu jai jau antroji. Pora augina du vaikus.
Argentinietė bankininkė Maxima Zorreguieta ištekėjo už Nyderlandų princo Willemo Alexanderio. Šiemet jo motinai Nyderlandų karalienei Beatrix atsisakius sosto, šalies karaliumi tapo Willemas Alexanderis, o princesė Maxima – karaliene. Pora augina tris vaikus.
Antrasis eilėje į Didžiosios Britanijos sostą princas Williamas į žmonas taip pat paėmė nekilmingą merginą Catherine Middleton. Pora susilaukė sūnaus.
Buvusi plaukikė iš Pietų Afrikos Respublikos Charlene Wittstock tapo Monako kunigaikščio Albert’o II žmona. Albert’o II tėvas – kunigaikštis Ranier III buvo vedęs Holivudo žvaigždę Grace Kelly. Būtent ji įrodė, kad Monake svarbiausia ne mėlynasis kraujas, o asmenybės žavesys.
Parengė Ona Kacėnaitė
