Gražūs žmonės, populiarūs aktoriai. Jis – šiurkštus, ji – švelni. Kai jie būna atskirai, kiekvienas savaip būna kino žvaigždė. O kartu sėdėdami jaukioje kavinėje ant sofos pasibaigus fotosesijai ir atsakinėdami į klausimus, jie – vyras ir žmona, įsimylėjėliai, pora.
Jų istorija prasidėjo prieš aštuonerius metus, kino juostos „Karštis“ filmavimo aikštelėje, kur Aleksejus ir Agnija suvaidino įsimylėjėlius.
Paskui abu susitiko seriale „Garbės reikalas“. Ir dabar jie vėl kartu: dalyvauja naujame projekte – pagal rusų rašytojo Nikolajaus Gogolio apysaką „Baubas“ kuriamame filme. Aleksejus ir Agnija vėl vaidina įsimylėjėlius. Bet šio fakto Čiadovai nelaiko mistiniu.
– „Baubas“ buvo pradėtas filmuoti beveik prieš šešerius metus, paskui buvo įšaldytas, nes buvo kuriama 3D versija, o prieš dvejus metus darbai atnaujinti. Ar nesigailėjote, kad tapote tokio gerokai užvilkinto projekto dalyviais?
Aleksejus: Nė kiek, priešingai. Kai praėjus dvejiems metams po filmavimo sužinojau, kad „Baubas“ bus kuriamas iš naujo, labai apsidžiaugiau. Darbas filmavimo aikštelėje buvo įdomus, gyvenome garsioje kone 500 metų senumo pilyje netoli Prahos (Čekija).
– Kartu su vaiduokliais?
Aleksejus: Ne be jų.
Agnija: Rimtai! Atvažiavo į filmavimo aikštelę aktorė Nina Ruslanova ir, net nespėjusi peržengti pilies slenksčio, pasakė, kad šioje pilyje nenakvos, nes čia jai sunku būti, – ji pajutusi blogą šios vietos energetiką.
O paskui pridūrė: „Čia dėjosi labai blogi dalykai – pro langus būdavo metami žmonės.“
Jos žodžius patvirtino ir pilyje įsikūrusio muziejaus darbuotojas. Aš vienu metu taip pat pajutau, kad kai kuriose menėse neįmanoma būti, sunku kvėpuoti, o kitose – priešingai, tylu ir ramu. Karo metais pilyje buvo įkurdinta vaikų prieglauda ir dėl to tikriausiai statinio energetika tokia nevienoda.
– Ar tikite vaiduokliais?
Aleksejus: Tikiu Dievą ir stačiatikių tikėjimo galia.
Agnija: Taip, tikėjimas – galia. Bet ar ten aukštai yra Dievas, nežinau. Mūsų malda – tai dialogas su savimi, ir man atrodo, kad visus atsakymus į klausimus pateikia tikėjimas. Juk sakoma, kad Dievas yra mūsų viduje, Dievas – visur.
Tikiu mistiniais dalykais ir bijau juodų kačių. Nesvarbu, su kuo būčiau, kur važiuočiau, jei juoda katė perbėgo kelią, tuomet viskas: sustoju, sustabdau vairuotoją, laukiu, kol kas nors pravažiuos, ir tik tada pajudu iš vietos.
– Abu esate vieno tikėjimo žmonės? Agnija, juk jūsų gyslomis teka lietuviško kraujo, o lietuviai dažniausiai būna katalikai.
Agnija: Padedu vienam buvusių narkomanų reabilitacijos centrui. Ten daug įvairių vaikinų ir jie visi tiki Dievą, kiekvienas – savąjį.
Tarp jų yra grupė protestantų. Kai jie giedojo savo giesmes draugiškai plodami rankomis, man buvo kažkaip nejauku, svetima. Katalikų bažnyčioje man šalta, o stačiatikių – priešingai, šilta ir ramu. Aš pati pasirinkau savo kelią ir būdama 18-os pasikrikštijau kaip stačiatikė.
– Ar Aleksejus turėjo įtakos sprendimui?
Agnija: Ne, kaip tik tuo metu buvome išsiskyrę (Aleksejus ir Agnija susituokė 2012-ųjų rugpjūtį po trejų metų išsiskyrimo. – Red.).
Ir apskritai mane paveikti sunku. Tokia jau esu – nuo vaikystės sprendimus priimu aš ir tik aš. Ir man pačiai buvo svarbu viską suprasti, pajusti: pasitikiu nuojauta, įsiklausau į savo vidinį balsą.
Kalbant konkrečiai apie tą mano gyvenimo tarpsnį, poveikį man veikiau padarė šeima. Tuo metu mano senelę – duok, Dieve, jai Dangaus karalystę – ištiko insultas. Ji, išauklėta sovietinių tradicijų dvasia, buvo ateistė, bet staiga paprašė maldaknygės.
Tikėti ar ne, kai kurie apsisprendžia būdami 80-ies, o kai kurie – penkerių metų. Štai, pavyzdžiui, mano tėvas buvo katalikas, o neseniai pasikrikštijo ir susituokė su savo žmona cerkvėje.
– Nuo dvasinių temų grįžkime prie naujojo jūsų projekto „Baubas“, kuriame ir vėl vaidinate įsimylėjėlius. Ar nenusibodo?
Aleksejus: Ši aplinkybė man ir Agnijai suteikia progą smagiai pasijuokti, nes visiems atrodo, kad mes nuolat filmuojamės kartu. Sąžiningai prisipažinsiu: niekuomet netempėme vienas kito į vieną filmą, tiesiog režisieriai ir prodiuseriai siūlė mūsų duetą, o mes nebuvome prieš. Daug filmuojamės ir atskirai.
– Vadinasi, daug laiko praleidžiate skirtingose filmavimo aikštelėse. Kaip atlaikote išsiskyrimą?
Aleksejus: Žinoma, vienas kito ilgimės. Jei atsiranda galimybė, važinėjame vienas pas kitą į filmavimo aikšteles. Buvome išsiskyrę taip ilgai, tad dabar du tris mėnesius atlaikome, galima sakyti, lengvai.
Aktorių šeimoje normalu, kai abu kuriam laikui išsiskiria dėl darbo. Manęs kartais klausia, kaip galima gyventi su aktore? Tik su aktore man galima ir reikia gyventi. Kas gi dar supras, kai namuose manęs nėra po tris mėnesius?
Agnija: Šiais metais ir aš turėjau ilgą išvyką – filmavausi Tailande. Mudu su Aleksejumi įpratome prie tokio gyvenimo būdo. Be mylimojo nė minutės? Juk tai kvepia vaikiškumu.
Per tuos aštuonerius metus, praėjusius nuo mūsų pažinties, mūsų ryšys sustiprėjo, džiaugiamės vienas kito laimėjimais, kad artimas žmogus turi darbą, kuris suteikia malonumą. Visuomet turėsiu ką veikti, kai Aleksejaus nėra, ir Aleksejus – taip pat.
– Vienas kitu besąlygiškai pasitikite?
Agnija: Taip. Aleksejumi pasitikiu visu šimtu procentų. Man – 24-eri, vis dar formuojasi charakteris, vis dar ieškau savęs. Tai – amžius, kai lyg jau esu suaugęs žmogus, bet vis tiek kartais truputį suklumpi, mažumėlę mėto į šoną.
Ir nesvarbu, kur mane nuveda gyvenimas, Aleksejus prisitaiko prie jo vingių. Kartais jis elgiasi taip išmintingai ir vyriškai, kad man atrodojo, nejau tai aš iškrėčiau? Jis būna toks kantrus, o aš jaučiuosi tarsi sapne. Galiu prisiekti: nemačiau nė vienos poros, kad vyras su moterimi elgtųsi taip, kaip Aleksejus su manimi.
Aleksejus: Na, pakaks, Agnija, nemėgstu komplimentų, – tai reiškia, kad šoku pagal tavo dūdelę? Tiesiog myliu tave ir priimu tokią, kokia esi.
Agnija: Sakau tiesą. Kad mūsų gyvenimas dabar geras, ramus, o santykiai tvirti – tik Aleksejaus nuopelnas. Ir nėra nieko patikimesnio ir sąžiningesnio už jį. Su juo jaučiuosi tokia rami!
– 2013-ieji eina į pabaigą. Kuo jie įsiminė?
Agnija: Mano gyvenimas pasikeitė iš esmės – tapau Aleksejaus žmona.
Aleksejus: Mes susituokėme praėjusiais metais, mieloji.
Agnija: Na, mes vis dar susituokę ir paminėjome vienų bendro gyvenimo metų sukaktį.
Aleksejus: Metai buvo geri – labai kūrybingi ir šeimyniški. Visą vasarą filmavausi šventose vietose, po jas vaikščiojau, maudžiausi upeliuose – staiga tapo taip lengva, lyg viską, kas anksčiau nedavė ramybės, būčiau nusimetęs nuo pečių, apsivalęs. O kai grįžau namo, pasijutau visai gerai.
Atrodo, kad atradau save, išsprendžiau svarbiausius klausimus: kas, su kuo ir kur aš. Gyvenu taip, kaip turiu ir noriu gyventi. Su mylima žmona, užmiestyje, kur šalia miškas ir galima pasislėpti nuo visko ir visų.
– Ar nusipirkote namą?
Aleksejus: Namą nuomojamės, o kaimynystėje planuojame pastatyti savo.
– Namą statysite, medį pasodinote, liko tik susilaukti sūnaus.
Aleksejus: Ir sūnaus, ir dukters!
Agnija: Būtinai!
Parengė Ona Kacėnaitė
