Hitų „You're Beautiful“ ir „Goodbye My Lover“ atlikėjas, ruošdamasis naujo singlo „Heart To Heart“ pristatymui, išliejo savo širdį britų naujienų portalui dailymail.co.uk.
- Koks jūsų seniausias prisiminimas?
- Buvau trejų. Tuomet mes gyvenome Kipre. Mano mama nusivedė mane prie baseino. Prisimenu, kaip perdėtai džiaugsmingai laksčiau ir šokinėjau į jį. Jei gerai prisimenu, aš tai dariau, vilkėdamas visus savo drabužius.
- Koks jūs buvote vaikas?
- Iki ketverių, kol atsirado mano sesutė, buvau rimtas. Jai gimus aš turėjau bendrininkę, su kuria galėjau krėsti išdaigas.
Kadangi mano tėtis karininkas, aš augau Kipre, Honkonge, Jorkšyre ir Hampšyre. Man tai labai patiko. Juk susirasdavome naujų draugų kas dvejus metus.
Aš iki šiol labai lengvai susipažįstu su naujais žmonėmis ir pritampu prie jų. Tuo pačiu tai reiškia ir tai, kad atėjus laikui atsisveikinti, nesijaučiu nepatogiai. Aš nesergu „namų liga“ ir man nereikia, kad mane suptų daug žmonių.
- Kada paskutinį kartą verkėte?
- Neverkiau jau keletą metų. Emociškai aš esu skurdus. Nesupraskite neteisingai, aš galiu jausti didelę užuojautą, bet nesu didis verksnys.
- Kada paskutinį kartą buvote labai laimingas?
- Aš ką tik užbaigiau savo ketvirtąjį albumą „Moon Landing“. Manau, kad jame bus geriausios kada nors mano parašytos dainos. Po to, kai visus metus išbuvau užsirakinęs tamsiame kambaryje, buvo labai džiugu palikti studiją ir išeiti į ryškią šviesą, grįžti namo, susitikti su draugais ir paleisti jiems savo naująjį albumą.
- Ką laikote savo didžiausiu pasiekimu?
- Karinė tarnyba Kosove yra nuostabi mano gyvenimo dalis. Atsidūriau situacijose tarp gyvenimo ir mirties. Tai buvo nuostabus laikas. Tačiau sugrįžimas po septynerių metų į Kosovą buvo viena liūdniausių mano gyvenimo akimirkų. Tada pamačiau, kad karo padariniai yra begaliniai.
- Kokios geriausios jūsų būdo savybės?
- Esu gana empatiškas ir esu linkęs manyti, kad dainuoju tokiems pat žmonėms. Visada sakau, kad lipu ant scenos tik todėl, jog esu gana žemas.
- O blogiausios būdo savybės?
- Esu įsitikinęs, kad mano draugai pasakytų, jog esu per daug įsitempęs, hiperaktyvus ir vaikštau per greitai. Dar esu tikras užsispyrėlis ir šiek tiek perfekcionistas.
- Ką laikote artimiausiais žmonėmis?
- Savo tėvus. Jie neįtikėtinai gerai prižiūrėjo mane vaikystėje ir iki šiol tai sėkmingai daro. Jie atleidžia man mano kasdienes klaidas, o mano tėtis yra pakankamai malonus, kad sumokėtų mano sąskaitas, kai aš esu išvykęs. Tai gana malonu.
Man labai pasisekė, nes suvokiu muzikos verslo paviršutiniškumą, netikrumą ir vienišumą. Įrašų kompanija nesirūpins tavimi amžinai. Jie čia yra tik tam, kad uždirbtų pinigų.
- Koks jūsų labiausiai vertinamas turtas?
- Turiu 1966 metų Gibsono J-45 gitarą, kurią myliu ir visur nešiojuosi su savimi. Aš ją nusipirkau, kai pradėjau uždirbti iš muzikos. Tai gitara, kuria aš grojau albumui „Back To Bedlam“ ir naujausiam savo albumui. Gitara labai ypatinga, su gražiu plonu kaklu.
Dar turiu nuostabų didžiulį pianiną namie, bet su juo sunkiau keliauti.
- Kokia jūsų didžiausia baimė?
- Klounai mane neramina. Šalia magų taip pat jaučiuosi nejaukiai. Niekada savo noru jų nesamdyčiau ir nekviesčiau į vakarėlį.
- Su kuo norėtumėte pavakarieniauti?
- Su Billu Clintonu. Jis nėra tik charizmatiškas žmogus. Panašu, kad ant pečių jis turi gerą galvą.
- Kur norėtumėte gyventi?
- Gyvenu Ibizoje ir tai yra vieta, kur aš laimingas galiu gyventi ir mirti... Žinoma, prašyčiau, ne per anksti mane pasiimti...
- Kam norėtumėte pasakyti: „Atsiprašau“?
- Kartą buvau neįtikėtinai nemandagus su savo mokyklos direktoriaus pavaduotoju, klausdamas jo, kodėl jis nesugebėjo tapti direktoriumi. Prisimindamas šį įvykį visada jaučiuosi kaltas, nes esu tikras, kad jis troško tapti direktoriumi. Tačiau šis vyras jau miręs, o aš taip ir nespėjau atsiprašyti dėl tokio nemandagaus elgesio.
- Išduokite vieną savo paslapčių.
- Šiuo metu aš dėviu moteriškus apatinius. Prašau, niekam to nesakykite.
