Juodaodė M.Hobson visuomet su pasididžiavimu pabrėžia, kad praėjusių metų birželį tapo G.Lucaso žmona. Pora bendrauti pradėjo 2006-aisiais.
Tačiau Kalifornijoje įsikūrusios animacijos studijos „DreamWorks Animation” direktorių tarybos vadovė nė nesvajojo, kad garsusis režisierius kada nors pasiūlys jai savo ranką, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „TV antena“. Juk ji – viso labo administratorė, mažai ką bendra turinti su menu. G.Lucasą galėjo visiškai tenkinti neįpareigojantis draugo vaidmuo. Argi jam ne per vėlu kurti šeimą?
Pribloškė prabanga
Kai ištekėjo už režisieriaus, M.Hobson gyvenimas smarkiai pasikeitė. Pirmiausia jai teko atsisakyti valdingo tono, kuriuo buvo įpratusi kalbėti darbe.
Be to, reikėjo priprasti prie daugybės naujų dalykų. Pavyzdžiui, asmeninio sraigtasparnio, kuriuo iš bet kurios pasaulio vietos gali nuskristi į garsiąją vyro rančą „Skywalker” netoli San Fransisko.
1200 hektarų ūkis Mellody priminė tarsi kitą pasaulį. Pradžioje ją šokiravo aplinkui namą vaikštinėjantys apsaugininkai ir didžiules valdas juosianti spygliuota viela. Tačiau juk jos vyras – kelių milijardų JAV dolerių turto savininkas. Tad ar verta stebėtis?
Merginų bijojo kaip ugnies
Iš pradžių George’as Mellody buvo panašus į savimi nepasitikintį paauglį, besistengiantį užkariauti jos širdį.
Jis ilgai nedrįso net uždėti rankos mylimajai ant peties.
„Kaip mes tuoksimės? Juk tu neišdrįsi manęs pabučiuoti visiems matant”, – švelniai traukė per dantį ji savo išrinktąjį.
George’as nuo jaunystės merginų bijojo kaip ugnies, nes buvo įsitikinęs, kad neįmanoma įsimylėti tokio negražaus, nedrąsaus ir švebeldžiuojančio vyro.
Daugiausia kam jis galėdavo ryžtis – pasiūlyti kokiai nors panelei ją nufotografuoti. Stebėti merginas pro fotoaparato akutę George’ui neatrodė taip pavojinga. Be to, jis buvo pamišęs dėl fotografijos.
Kupinas keistenybių
G.Lucasas niekada neužsimena, kad 1969 metų vasario 22-ąją vedė Marcią Lou Griffin.
Dabar jis gyvena taip, lyg ta moteris apskritai nebūtų egzistavusi. O juk kaip nuostabiai prasidėjo jų draugystė.
Baigęs Los Andželo kino meno mokyklą G.Lucasas stengėsi suspėti visur: dirbo asistentu savo draugo režisieriaus Francio Fordo Coppolos kino juostoje „Lietaus žmonės”, triūsė vienos kino bendrovės montažinėje.
Tuomet jis ir susipažino su metais jaunesne, bet jau profesionalia montažo specialiste M.L.Griffin.
Iš neturtingos daugiavaikės šeimos kilusios Marcios ir George’o romaną po poros metų vainikavo vedybos. Jauna šeima netrukus išsinuomojo nedidelį namelį Los Andželo priemiestyje.
Marciai teko priprasti ne tik prie vyro knarkimo naktimis. George’as turėjo nemažai keistenybių.
Pavyzdžiui, ryte rydavo komiksus, maža to, juos skaitydamas vaikiškai kvatodavo ir plodavo sau per kelius. O mylėtis jis galėdavo tik visiškoje tamsoje.
Bendravimas – kančia
G.Lucasas pasijuto labai nelaimingas, kai Marciai nepatiko jo fantastinis filmas „Galaktika. TNX-1138”, nors pati padėjo jį montuoti.
Norėdamas įrodyti, kad gali sukurti šį tą gyvo ir lengvo, režisierius ėmėsi juostos „Amerikietiški grafičiai”, o ją prodiusavo bičiulis F.F.Coppola.
Tai buvo nepretenzinga komedija apie septintojo dešimtmečio jaunuolius, mėgstančius įspūdingus automobilius, rokenrolą ir ilgakojes drauges.
Viena didžiausių G.Lucaso bėdų – nesugebėjimas bendrauti su aktoriais. George’ui visuomet buvo sunku perteikti savo mintis aplinkiniams. Būtent todėl jis norėdavo, kad filmavimo aikštelėje visuomet būtų Marcia.
Ji aktoriams perpasakodavo G.Lucaso sumanymus. Marciai tai nebūdavo sunku padaryti, tuo labiau kad scenarijų paprastai kone mokėdavo atmintinai.
Ilgainiui George’as tapo visiškai priklausomas nuo žmonos – kaip sunkus ligonis nuo slaugės.
Jie nesiskirdavo ištisą parą. Pasibaigus filmavimui prasidėdavo montažo darbai, o ten karaliaudavo Marcia. George’ui tekdavo tik jos asistento vaidmuo.
Per ceremoniją liejo ašaras
Holivudo režisieriai ir prodiuseriai labai vertino M.H.Lucas paslaugas.
Niekas nesitikėjo, kad 1973-iųjų pavasarį į didžiuosius ekranus atkeliavę „Amerikietiški grafičiai” bus tokie populiarūs ir uždirbs 100 milijonų JAV dolerių.
Niekas nesitikėjo ir to, kad ši kino juosta bus nominuota net penkiems „Oskarams”.
Kai filmas negavo nė vienos statulėlės, Marcia neištvėrė – pravirko salėje dar nesibaigus apdovanojimų ceremonijai.
George’as nervingai tampė mylimąją už suknelės dirželio ragindamas nusiraminti, kol galiausiai jį nutraukė.
Užvaldė „Žvaigždžių karai”
Ką pirmaisiais vedybinio gyvenimo metais matė Marcia? Tik sunkų darbą. Po „Amerikietiškų grafičių” sąskaitoje atsirado pinigų, todėl ji pirmąkart užsiminė, kad norėtų atsipūsti ir galbūt susilaukti kūdikio.
George’as jai pritarė, tačiau šiems planams nebuvo laiko – jį pernelyg buvo užvaldžiusi „Žvaigždžių karų” idėja.
„Amerikietiškų grafičių” sėkmės įkvėptas G.Lucasas greitai sukurpė 200 puslapių scenarijų, visiškai neribodamas savo fantazijos. Marciai teko nusileisti – vietoj žadėto poilsio ir kūdikio ji irgi pasinėrė į scenarijaus rašymą. Pora atkakliai ginčydavosi dėl kiekvieno herojaus poelgio ar siužeto vingio.
Didžiulėmis pastangomis George’ui pavyko „Žvaigždžių karams” iš studijos „20th Century Fox” iškaulyti 8 mln. JAV dolerių.
Kai studijos vadovybė režisieriui pasiū- lė tik 150 tūkst. JAV dolerių honorarą, šis išsireikalavo, kad mainais už tokį menką honorarą gautų 40 procentų filmo pajamų ir visas rinkodaros teises.
„20th Century Fox” sutiko. Holivude beveik visi buvo įsitikinę, kad tokia vaikiška pasakaitė sėkmės nesulauks.
Kankino karštis ir įtampa
„Žvaigždžių karus” G.Lucasas pradėjo kurti Šiaurės Afrikoje – Tunise. Ten buvo sukurta smėlinga planeta Tatuinas, kur pagal scenarijų atsidūrę robotai gelbėjosi nuo Imperijos.
Specialiai dėl filmo režisierius į Tunisą atsivežė kelias tonas dekoracijų. Kadangi aštuntajame dešimtmetyje jokių skaitmeninių technologijų dar nebuvo, viską teko daryti rankomis. Filmavimo aikštelėje triūsė šimtas technikų ir inžinierių – jie privertė judėti robotus ir visa kita.
Nuo nepakeliamo karščio George’ui tiesiog plyšo galva, o laiko trūkte trūko. Visiems darbams, įskaitant įgarsinimą ir montažą, kino studija skyrė mažiau nei pusę metų.
Taupant laiką filmavimo darbai vienu metu vyko trijuose paviljonuose, todėl dviračiu tarp jų besiblaškantis G.Lucasas dar neatėjus vidurdieniui jausdavosi išsekęs.
Nuo pavydo temo akyse
Didžiausias galvos skausmas George’ui buvo Marcios kategoriškas atsisakymas vykti į filmavimo aikštelę. Savo sprendimą ji motyvavo tuo, kad nepajėgs ištverti Afrikos karščio.
Be jos George’as tiesiog nemokėjo bendrauti su aktoriais. Jis beviltiškai ieškodavo tinkamų žodžių, o jų neradęs imdavo šaukti. Tai sekino.
Galiausiai netekęs jėgų G.Lucasas numodavo ranka ir vadovavimą filmavimui perleisdavo antrajam režisieriui.
Vakare prieš griūdamas į lovą George’as rašydavo Marciai ilgus laiškus, kartais stengdamasis ją prajuokinti.
G.Lucasas tikėjo, kad kol jis dirba, žmona ilsisi namuose. Iš tiesų buvo ne taip.
Marcia su režisieriumi Martinu Scorsese Niujorke montavo jo filmą „Niujorkas, Niujorkas”. Vyrui ji teisinosi labai mėgstanti šio kūrėjo darbus ir bijanti, kad nepatyręs montažo specialistas gali juos sugadinti.
George’ui iš pavydo temo akyse. Jis įsivaizdavo savo žmoną šalia sijonų medžiotojo M.Scorsese. Martinas tikriausiai tampo jo Marcią po diskotekas ir į ausį šnabžda nešvankybes.
Įsiaudrinęs vyras visą naktį negalėdavo užmigti, o ryte vėl sėsdavo ant dviračio ir sukdavo ratus tarp paviljonų.
Būtent Tunise G.Lucasas suprato nekenčiantis režisūros.
Netikėta sėkmė atėmė žadą
George’as grįžo namo panašus į savo šešėlį, tačiau apie poilsį nebuvo kada galvoti. Teko vėl įkinkyti į darbą Marcią, nes pasamdytas montuotojas viską padarė atbulomis rankomis – reikėjo montuoti iš naujo.
1977-ųjų pavasarį, „Žvaigždžių karų” premjeros išvakarėse, G.Lucasui visiškai pašlijo nervai. Jis suprato, kad išprotės, jei sėdės namuose ir klausysis, jog filmas rodomas tuščiose kino salėse.
Saugodama vyro sveikatą Marcia skubiai nupirko bilietus ir drauge išvyko į Havajus. Tarp įdegusių nerūpestingų poilsiautojų jie atrodė kaip zombiai – išbalusiais ir suvargusiais veidais.
Viešbučio registratūroje keletą kartų pasiteiravo jų pavardės – darbuotojai sunkiai galėjo patikėti, kad nutrintais džinsais ir sportiniais marškinėliais apsitempusi porelė turi pinigų susimokėti už brangų kambarį.
Žvelgdami į žydrą Ramųjį vandenyną Marcia ir George’as stengėsi negalvoti apie „Žvaigždžių karus”. Grįžę į viešbutį jie bijojo pakelti įkyriai skambančio telefono ragelį. George’as ženklais rodė – tegul sau skamba, bet Marcia pakėlė.
Skambino režisieriaus F.F.Coppolos žmona Eleanor. Prie kino teatrų, kur rodomi „Žvaigždžių karai”, nusidriekė kilometrinės eilės. Kai kur teko kviesti policiją, nes žmonės reikalavo papildomų seansų.
Havajuose jie ištvėrė savaitę. Visą tą laiką skriejo vis džiugesnės žinios – filmą nupirko 300, 400, 500 kino teatrų, norint visur jį parodyti neužtenka kopijų.
Grimzdo į depresiją
Su didžiule „Žvaigždžių karų” sėkme susiję įvykiai, dėl kurių G.Lucasas iki šiol negali atleisti savo buvusiai žmonai – ji sudavė skaudų smūgį jo savimeilei.
Artimiausiems savo draugams Eleanor ir Franciui George’as skundėsi, kad, matyt, dėl pervargimo Marciai pasimaišė protas – ji neduoda ramybės dėl kūdikio.
Tiesa, G.Lucasas niekada draugams neprasitarė esąs nevaisingas. Su tuo susitaikiusi Marcia maldavo bent įsivaikinti.
1981-aisiais jų namuose atsirado linksma mažylė Amanda, bet Marcia vis tiek grimzdo į depresiją.
Kodėl ji nesimėgavo prabanga? Juk „Žvaigždžių karai” atnešė didžiulį turtą, kuris augo geometrine progresija. Per šešis mėnesius vien Amerikoje filmas uždirbo 200 mln. JAV dolerių. O kino studijos „20th Century Fox” vadovai graužėsi nagus, kad „Žvaigždžių karų” rinkodaros teises atidavė G.Lucasui.
Šio filmo atributikos gamyba pamažėle virto ištisu verslu – 1977–1978 metais vien žaislų, susijusių su „Žvaigždžių karais”, buvo parduota už 100 mln. JAV dolerių.
Į filmo tęsinį numojo ranka
1980-aisiais G.Lucasas pradėjo statyti savo rančą – tokią, kurioje tilptų ir šeimos namai, ir didžiulė kino studija.
George’as režisūros atsikando – jį purtydavo vien nuo minties, kad vėl gali atsidurti filmavimo aikštelėje.
G.Lucasas nusprendė dėl tolesnių „Žvaigždžių karų” dalių samdyti žmones – tegul jie rašo scenarijų ir filmuoja, o jis tik stebės, koreguos ir finansuos.
Marcią taip pat buvo sunku nutempti į montažinę, kad bent akies krašteliu dirstelėtų, kaip šeši specialistai montuoja filmo tęsinį.
„Žvaigždžių karai” nedomino G.Lucaso žmonos, tai buvo jau pamirštas jos gyvenimo etapas. Beje, už šio filmo montažą Marcia gavo ilgai lauktą „Oskarą”, o štai George’ą ši statulėlė aplenkė.
Draudė bendrauti su spauda
Marcia vaikštinėjo po didžiulę statomos rančos teritoriją. Ant jos piršto spindėjo masyvus žiedas su briliantu.
Ją varžė George’o pasamdytas būrys tarnautojų – virėjų, auklių, valytojų. Ji norėjo pati tvarkytis ir ruošti maistą, kaip buvo įpratusi.
Marcia neatpažino savo vyro. Kūrybingas, judrus žmogus tapo šaltu verslininku, kuris samdo asistentus, ilgakojes sekretores ir būrius apsaugininkų.
Ji net neturėjo teisės savarankiškai bendrauti su žurnalistais – savo žodžius tekdavo derinti su vyro atstovais spaudai.
Kartą žurnalo „People” reporteris sugebėjo prisiskambinti Marciai.
„Man labai nepatinka, kuo tapo George’as. Aš negaliu taip gyventi! Jis nesimylėjo su manimi jau daug mėnesių! Labiausiai trokštu susprogdinti šitą rančą!” – į telefono ragelį isteriškai ėmė šaukti Marcia.
G.Lucasas nekreipė dėmesio į jos išsišokimą.
Nenori girdėti net vardo
Skyrybų paprašė Marcia – pasakė vyrui įsimylėjusi jo paties pasamdytą dizainerį Tomą Rodriguesą.
Pora išsiskyrė 1983-iaisiais. George’as be kovos atidavė Marciai 50 mln. JAV dolerių, bet apie ją daugiau nenorėjo net girdėti.
Režisierius pasistengė, kad buvusios sutuoktinės vardas nebūtų minimas nei straipsniuose, nei knygose, kuriose rašoma apie jį, lyg jos apskritai nebūtų buvę.
Bendrų draugų F.F.Coppolos, Steveno Spielbergo ir M.Scorsese G.Lucasas paprašė nebekviesti Marcios drauge švęsti Kalėdų ar gimtadienių. Ji netrukus ištekėjo už T.Rodrigueso, persikėlė gyventi į kitą valstiją ir susilaukė dukters Amy.
O G.Lucasas pateko į depresijos gniaužtus. Tik medikų ir draugų padedamas jis išmoko vėl apsirengti, praustis, šypsotis. 1988 m. George’as įsidukrino Katie, o dar po 5 metų namuose atsirado įsūnis Jettas.
Dešimtajame dešimtmetyje G.Lucasas gyveno su popmuzikos atlikėja Linda Ronstadt, bet jų keliai išsiskyrė. Praėjo dar dešimt metų, kol jis atkreipė dėmesį į kitą moterį – M.Hobson, ir septyneri, kol pagaliau jai pasipiršo.
2013-ųjų rugpjūčio pradžioje G.Lucasui ir M.Hobson pakaitinė motina pagimdė dukterį Everestą.
Marcios santuoka su T.Rodriguesu buvo nesėkminga – jie išsiskyrė.
Parengė Ona Kacėnaitė
