Britų viešosios nuomonės tyrimo duomenimis, monarchija yra vienintelė institucija, kurios populiarumas augo, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „Stilius“. Oponentai pasakytų, jog taip yra todėl, kad monarchija simbolizuoja pastovumą, atsisakymą keistis nuolat besikeičiančiame pasaulyje. Karališkieji ritualai ir sostas, perduodamas iš kartos į kartą, yra tikri stabilumo simboliai.
Dėl savo prigimtinės pozicijos saugomas ir tuo pat metu apnuoginamas princas Charlesas sulaukia daugybės priekaištų, tačiau priima juos ramiai. Vienas svarbiausių monarchijos atstovų, sosto paveldėtojas – neretai prieštaringai vertinama figūra. Netgi nuolatos apsuptas žmonių jis randa laiko pabūti vienas. Princo aplinkos žmonės negali atsigėrėti tobula jo dikcija – netgi retsykiais jį mėgdžioja.
Būdamas gana aštrus Charlesas sugeba patraukti žmones savo šmaikštumu. Sena jo draugė Emma Thompson sako, kad šokis su princu „yra geriau nei seksas“. Karalienė Elizabeth II su aplinkiniais visuomet bendrauja išlaikydama tam tikrą atstumą, o jos sūnus visai kitoks.
Nors nuomonės apie princą Charlesą prieštaringos. Jo įvaizdį sugadino princesė Diana, norėjusi būti žmonių širdžių karaliene, bet kartais tiesiog vadinta viešųjų ryšių karaliene. Tai padėjo suformuoti klaidingą nuomonę apie buvusį vyrą, esą jis šaltas ir bejausmis.
Negatyvų įvaizdį princas turėjo dar prieš jų santuoką. Buvo manoma, kad jis išlepintas, visur besikišantis ir ne itin reikšmingas. Charlesas dažnai buvo apibūdinamas kaip niūrus žmogus, laukiantis, kada mirs motina ir jis pats galės tapti karaliumi.
Karalienė, kuri balandžio 21-ąją šventė 88-ąjį gimtadienį, kol kas neketina atsisakyti sosto. Jos tempai lėtėja, tad vyriausiajam sūnui tenka prisiimti vis daugiau karalienės Elizabeth II pareigų. Tai panašu į karaliaus prievolę, tik be didelės pompastikos. Velso princo laukia kur kas daugiau ceremonijų ir kalbų, o tai reiškia, kad teks dažniau sugniaužti kojų pirštus. Būtent taip jis ginasi nuo nuobodulio – per ilgas demagogų kalbas gniaužo batuose kojų pirštus, kad neužmigtų.
Sosto paveldėtojas yra aistringas filantropas, vienas produktyviausių labdaros organizacijų veikėjų.
Karališkuoju aktyvistu vadinamas princas viešai matomas tik rūmuose ar iš tolo pro limuzino langą – juk laikytis atstumo įpareigoja užimama pozicija ir karališkosios tradicijos. Tačiau princas nuoširdžiai ir uoliai rūpinasi Žemės planeta ir mano, kad žmonija ją naikina.
Keistame princo egzistavimo burbule visas privilegijas riboja nuo gimimo besitęsianti izoliacija: tėvų šilumos stoka vaikystėje, mokslas toli nuo artimiausių žmonių, kultūra, kuri priverčia net artimiausius princo žmones klauptis prieš jį ant vieno kelio ir ištarti „sere“.
Kai Charlesas buvo jaunas vyras, bandantis atrasti savo kelią, jis aktyviai ieškojo patarimų. Sosto paveldėtojas nepasinaudojo JAV prezidento Richardo Nixono patarimu visuomet būti matomam ir svarbiam. Ištrauka iš princo dienoraščio, rašyto 1970 metų liepą: „Būti visuomet matomam ir svarbiam gali būti pražūtinga. Puikiai suprantu, jog amerikiečiai mano, kad mano darbas tėra visur rodytis ir kalbėti nereikšmingas malonybes. Tačiau visur matomas ir svarbus besijaučiantis žmogus gali būti greitai nurašytas.“
Charlesas visada labai įdėmiai klausė savo močiutės Elizabeth ir savo dėdės lordo Mountbatteno, kuris visuomet jį drąsindavo, priešingai nei jo tėvai. Prieš metus, kai Charlesas atsiskaitė tėvams už savo labdaros fondų nuveiktus darbus siekiant atkurti „Burney“ – nušiurusį buvusį Šiaurės Vakarų Anglijos medvilnės pramonės centrą – princo tėvas paklausė: „Kodėl tu taip nori atgaivinti visas šias senas siaubingas vietas?“
Sosto paveldėtojas rado laimę su savo nuostabia žmona Camilla, sūnumis Williamu ir Harry bei mažuoju anūku George’u. Šis sudėtingo būdo, dažnai instinktyviai besielgiantis vyras bando padėti kitiems rasti sielos ramybę, kurios visai neseniai pats negalėjo atrasti. Jis stengiasi būti žmonių širdžių karaliumi, tarsi paskatintas savo paties žodžių prižiūrėti ir „visų kitų anūkus“. Jis pasilenkia į priekį švytinčiomis akimis ir taria: „Kiek save pamenu, jau daugybę metų išgyvenu šį nepaprastą jausmą – norą padėti ir sutvarkyti tai, kas netvarkinga.“
Ar jam tai sekasi? Bet koks objektyvus vertinimas turi prasidėti nuo to, ką Charlesas padarė, o ne nuo to, ką kalba palaikantys monarchiją, respublikonai, gerbėjai ar kritikai.
Bet jo nuveiktų darbų sąrašas viską pasako. Princas Charlesas prieš trisdešimt penkerius metus nusipirko Haigrouvo dvarą bei kunigaikštystėje esančią fermą ir pritaikė juos ekologinei žemdirbystei. Po dešimties metų princas įkūrė vieną pirmųjų Jungtinėje Karalystėje ekologinių prekių ženklų „Duchy Originals“. 1993 metais jis pradėjo veiklą labiau urbanizuotoje kunigaikštytės žemėje Dorčesteryje, pietvakarinėje Anglijos dalyje.
Ekologijos fanatikas puikiai žinomas ir kaip filantropas. Jis ne tik 428 labdaros organizacijų narys – ir pats yra įkūręs daugiau nei 25 labdaros organizacijas. Net jo darbuotojai nežino tikslaus jų skaičiaus. Viena tokių – Velso princo labdaros organizacija. Pagrindinė jos būstinė įsikūrusi Jungtinėje Karalystėje, atstovybės veikia Australijoje, Kinijoje, Kanadoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Ši organizacija nuolat gvildena devynias susirūpinimą keliančias temas, viena jų – kaip išlaikyti ekologinę pusiausvyrą ir priversti verslo atstovus bei pavienius žmones pagalvoti apie ekologiją prieš priimant bet kokį sprendimą.
Princas žino, kad labai retas žmogus atsisako kvietimo susitikti su juo, ypač jei susitikimas vyksta prie prašmatnios vakarienės stalo. Per keturiasdešimt metų, nuo tada, kai princas suprato turintis šią galimybę, jis ne kartą buvo sukvietęs turtingiausius pasaulio žmones prie vieno stalo. Susitikimo tikslas – įtikinti svečius, kad dalį savo turtų jie paaukotų vienai princo prižiūrimų labdaros organizacijų.
Štai prieš keletą metų viename tokiame susirinkime princas pareiškė, kad atogrąžų miškai yra kur kas vertingesni gyvi nei mirę, ir pasiūlė skubiai finansuoti jų išsaugojimą. Susitikimas padarė didžiulį postūmį – dalyviai per metus surinko 6,4 milijardo JAV dolerių nykstantiems atogrąžų miškams saugoti.
Pirmoji Charleso labdaros organizacija „Prince’s Trust“ įsteigta 1976 metais. Šiai organizacijai, kaip ir jos įkūrėjui, prireikė laiko, kad ji atrastų savo paskirtį. 1981 m. per Londoną ir Liverpulį nusiritus riaušių bangoms, aštrėjant socialinei ir ekonominei atskirčiai tarp gyventojų, princo Charleso fondas rado būdų, kaip padėti iš neturtingų šeimų kilusiems jaunuoliams. Ne pirmą ir tikrai ne paskutinį kartą princas plėtė konstitucinės monarchijos suformuotas ribas, kuriomis vadovaujantis karališkosios šeimos atstovai neturėtų daryti nieko, kas kenkia politikams ar jų įvaizdžiui.
Per 38 gyvavimo metus labdaros fondas „Prince’s Trust“ praktiniais patarimais ir finansiškai padėjo 650 000 jaunų vaikinų ir merginų pradėti savo verslą ar siekti išsvajotos karjeros. 1500 svarų sterlingų (apie 6150 litų) parama padėjo šešiolikos metų Idriui Elbai įstoti į Didžiosios Britanijos nacionalinę jaunimo muzikos ir teatro mokyklą. Už pasitikėjimą jis grąžino skolą su kaupu – vaidino populiariose Jungtinėje Karalystėje televizijos laidose „The Wire“ ir „Luther“ ir biografiniame filme „Mandela: ilgas kelias į laisvę“ („Mandela: Long Walk to Freedom“).
Jamesas Sommerville’is 1986 metais buvo vienas iš dizaino įmonės „Attik“, gavusios 2000 svarų sterlingų (8200 litų) paramą, įkūrėjų. Vėliau ji buvo parduota reklamos milžinei įmonei „Densu“.
„Jei princas Charlesas būtų verslininkas, jis būtų kaip Richardas Bransonas ar velionis Steve’as Jobsas“, – sako J.Sommerville’is, dabar einantis „Coca-Cola“ dizaino vadovo pavaduotojo pareigas.
Didžiojoje Britanijoje didžiausią tiražą turintys laikraščiai niekada neketino intelektualaus, apie ekologiją galvojančio ir radikalių idėjų turinčio princo palikti ramybėje. Jo beatodairiškumas siekiant Camillos tapo kone legenda. Charlesas ir Camilla susituokė 2005 metais. Po penkerių metų „Daily Mail“ teigė, kad jie gyvena du atskirus gyvenimus. Esą antrajai poniai Windsor, santuokoje tapusiai Kornvalio kunigaikštiene, karališkasis gyvenimas yra sunkus.
Kunigaikštienei išties nelengva. Ji, kaip ir princas, turi tokią pat savybę – kartais praranda savitvardą. Praėjusią vasarą Linivermode (Llwynywermode), jų rezidencijoje Velse, per tautinių šokių pasirodymą ji kvatojo tol, kol skruostais ėmė tekėti blakstienų tušo upeliai. Princas juokėsi kartu su ja – jųdviejų panašumas akivaizdus. Nepaisant to, nusiteikusių prieš Camillą britų niekuomet nebuvo labai daug.
Princas labai turtingas, bet gali būti nekarališkai kuklus. Savo rūmus jis šildo minimaliai, vandeniu, kuriuo nusiprausė, laisto savo sodą. Be to, sunku patikėti, bet ne viešojoje erdvėje nešioja sulopytus drabužius. Jam nepriklauso įmonė „Duchy of Cornwall“, bet iš jos princas gauna pajamų. Pernai visos oficialios princo Charleso pajamos siekė 20 milijonų svarų sterlingų (80 milijonų litų). Šiuos pinigus jis naudoja tiesioginėms savo pareigoms atlikti, taip pat padeda savo žmonai, sūnums ir marčiai. Ir tik 1, 4 milijono svarų sterlingų (5,6 milijono litų) princas gauna iš mokesčių mokėtojų pinigais finansuojamo nepriklausomo karališkojo fondo.
Charlesas moka labai didelius mokesčius, bet įmonė „Duchy of Cornwall“, turinti komercinės institucijos statusą, yra atleista nuo įmonėms taikomų mokesčių, mat nėra standartinė įmonė – augant jos vertei princui nėra leidžiama iš to gauti pajamų, todėl mokesčiai neskaičiuojami.
Princo draugai, personalas ir jis pats jaučia, kad su juo elgiamasi ne visai teisingai, ir Charlesui tenka maudytis kritikos jūroje. „Jis yra ir iš praeities, ir iš ateities. Jis ne iš šių laikų, – sako vyriausiasis Didžiosios Britanijos rabinas Johnatanas Sacksas ir priduria: – Princas yra didingesnis, nei spauda jam leis būti.“
Neseniai buvo paskelbta nemažai rašinių karalienės mirties tema, juose siūloma atsisveikinus su Elizabeth II praleisti princą Charlesą ir sostą suteikti jaunajai kartai. Karalius Williamas ir kunigaikštienė Catherine, be abejo, skambėtų puikiai. Bet princas Charlesas iš prigimties yra konservatorius ir teigia: „Jei pašalinsi per daug daiktų, vėliau suprasi, kad jie buvo reikalingi, mat turėjo savą vertę.“
