Kai prabangaus Port of Speino miesto viešbučio „Hyatt“ fojė su Giselle žingsniuojame į restoraną, į ją krypstančių smalsių žvilgsnių galėtų nepastebėti tik aklas.
Jau prisėdus ir įpusėjus pokalbį, jį tenka sustabdyti. Nuo gretimo stalo pakyla ir nedrąsiai prisiartina pusamžis vyras. Mandagiai atsiprašęs jis paklausia, ar ponia Laronde-West nesutiktų nusifotografuoti su gerbėjomis – jo paauglėmis dukterimis. Giselle žavingai šypsosi ir netrukus visa šeima jau pozuoja nuotraukoms.
Panašų vaizdą per Port of Speine praleistą savaitę teko matyti ne kartą. Trinidadas ir Tobagas – nedidelė šalis. Nuostabiose Karibų salose gyvena kiek daugiau nei 1,2 milijono žmonių.
Kai paklausi apie garsenybes, vietos gyventojai pamini dvi. Viena – kriketo superžvaigždė Brianas Lara. Kita – Giselle, kurios atvaizdas sostinės svečius pasitinka Port of Speino oro uoste ir yra išspausdintas pašto ženkluose.
Grakšti eisena, tiriamas žvilgsnis, žavinga šypsena ir gebėjimas greitai tvarkyti reikalus – šiuos Giselle bruožus neišvengiamai pastebi daugelis užsieniečių, turinčių reikalų su Trinidado ir Tobago kompanija „Angostura“, gaminančia 164 pasaulio šalyse parduodamą romą ir aromatinį kartimą.
Dvi Trinidado ir Tobago garsenybės eina vienu keliu – beveik du šimtmečius gaminamų gėrimų namuose darbuojasi visai šaliai pasididžiavimą sukėlusi grožio karalienė. Giselle jau 15 metų dirba „Angostura“ biure, šiuo metu yra komunikacijos ir ryšių su visuomene vadovė. Ir nedvejodama sako, kad jaučiasi savo rogėse.
„Romas – populiariausias svaigusis gėrimas Trinidade, o ši kompanija turi gilias šaknis ir yra tikras šalies verslo simbolis. Daug kas nori joje dirbti.
Per penkiolika čia praleistų metų daug išmokau, – šypsosi Giselle. – Namie visada yra romo, bet kartais vakarėliuose išgeriu ne tik jo, bet ir vyno ar šampano.“
Kai susipažinome šių gėrimų gamintojų surengtame pasaulio kokteilių čempionate, kai kurie kolegos nė nežinojo, kad ši apie gėrimų verslą entuziastingai pasakojanti moteris yra grožio konkurso laimėtoja. Giselle pati nustebo, kai pasakiau, jog norėčiau pasikalbėti ne tik apie „Angostura“ produkciją, bet ir apie jos gyvenimą.
Draugiška, be jokio pasipūtimo ar susireikšminimo ženklo – akimirksniu pasijunti lyg leistum laiką su gera bičiule.
Šiuos bruožus 1986-aisiais tikriausiai pastebėjo ir „Mis pasaulis“ teisėjai. Nurungusi visas konkurentes Giselle tapo pirmąja savo tautos atstove, pasipuošusia „Mis pasaulis“ karūna.
Iki šiol linksmai linksniuojamas faktas, kad jos nenustelbė ir JAV atstovė – jauna aktorė Halle Berry tame konkurse užėmė 6-ąją vietą.
Šiandien Giselle yra laimingai ištekėjusi už Trinidado ir Tobago pramogų verslo atstovo Heathcliffo Westo, turi du sūnus – devyniolikmetį Kye ir keturiolikmetį Kristofą.
Save ji vadina trinidadiete iki kaulų smegenų, nors studijavo Europoje, o ir šiandien dažnai keliauja. Ką jaučia moteris, laimėjusi grožio karalienės titulą? Kaip nepamesti galvos sulaukus pripažinimo ir dėmesio bangos? Ir kokioje sporto šakoje ji jus tikriausiai patiestų ant žemės? Ir kokių patarimų duotų merginoms, norinčioms dalyvauti grožio konkurse? Visi atsakymai prie kokteilio su romu taurės – iš „Mis pasaulis“ titulo laimėtojos lūpų.
– Esate vienas žymiausių žmonių Trinidade ir Tobage. Ar tai palengvina gyvenimą?
– Visaip būna. Visi Trinidade mane žino, todėl lengviau užmegzti santykius su žmonėmis. Atsiveria daug durų.
Kita vertus, nėra ko slėpti – su grožio konkursų laimėtojomis juk siejamas „kvailiukės blondinės“ stereotipas.
Mano plaukai tamsūs, bet vis tiek tai kartais jaučiu. Jei esi grožio konkurse, tikriausiai nesi labai protinga.
Kai kurie žmonės taip mano, man tenka su tuo susigyventi.
Tad vieni jaučia palankumą ir norą man padėti, o kiti tempia žemyn – manydami, kad nesugebu vieno ar kito, arba tiesiog iš pavydo.
Gal dėl to visą gyvenimą jaučiu poreikį įrodyti savo sugebėjimus. Gal nebūčiau tokia energinga, jei nebūčiau tapusi „Mis pasaulis“ laimėtoja.
– Pasukime laikrodį atgal. Ar tiesa, kad pati niekada nebūtumėte sugalvojusi dalyvauti grožio konkurse?
– Taip. Paauglystėje buvau labai berniukiška – laksčiau, šokinėjau, laipiojau į medžius, važinėjau dviračiu. Nebuvau iš tų, kurios skaito mergaitiškus romanus. (Juokiasi.)
Kiti kartais sakydavo – tu tokia graži ir miela, bet aš pati tai nuleisdavau juokais.
Kai sukako 21-eri, artimieji ėmė tikinti, kad turėčiau dalyvauti konkurse. Aplinkiniai pradėjo sakyti, kad esu apdovanota natūraliu grakštumu ir elegancija. Man tai atrodė labai keista.
Jie mane įkalbinėjo keletą metų. Galiausiai, kai man sukako 23-eji, į tą įtikinėtojų chorą įsitraukė ir mano tėvai. Likus savaitei iki paraiškų padavimo pabaigos, pasidaviau. Pamaniau – na, gerai, tai bus dar vienas nuotykis. Teko paskubomis pirkti suknelę ir taip toliau.
Buvau atrinkta. Kai prasidėjo pasiruošimas Trinidado ir Tobago grožio konkursui, net pyktelėjau. Tiek daug darbo, repeticijų. Neturėjau vairuotojo pažymėjimo, tad tėvai turėjo mane visur vežioti.
Bet viskas baigėsi taip, kaip jau žinote, – laimėjau konkursą ir tapau savo šalies atstove „Mis pasaulis“ varžybose.
– Apetitas kyla bevalgant? Susimąstėte, kad galite laimėti ir viso pasaulio gražuolės titulą?
– Ne. Maniau, kad jau viską pasiekiau. Buvau pati laimingiausia mergina. Mat „Mis pasaulis“ vyko Anglijoje, o aš juk niekada taip toli nebuvau nukeliavusi. Tai man buvo geriausias prizas.
Iki tol buvau iš savo šalies išvykusi tik keletą kartų – į Barbadosą ir Niujorką.
Man, merginai iš mažo miestelio, atsidurti Anglijoje, susipažinti su 86 kitomis merginomis iš skirtingų šalių, sužinoti apie jų kultūrą – tai buvo kažkas neįtikėtina.
Varčiau žemėlapį, skaičiau enciklopedijas ir siurbiau į save žinias. Juk „Google“ tuo metu nebuvo.
Mumis rūpinosi kaip karalienėmis. Spindintys vakarėliai, prabanga, geriausi automobiliai – atsidūriau visai kitame pasaulyje.
Šou buvo nuostabus, bet mane dar labiau sužavėjo labdaros elementas. Lankėmės vaikų ligoninėse, prieglaudose. Tokių prisiminimų neištrinsi.
– Ar finalo vakarą bent akimirką tikėjote, kad galite tapti laimėtoja?
– Kai pranešė, kad patekau į „Mis pasaulis“ finalą, vos nenualpau – maniau, viskas, fantastika, daugiau nieko nereikia. Tada mane išrinko tarp penkių lyderių, jau nebesupratau, kas vyksta.
Visos manėme, kad laimės mergina iš Naujosios Zelandijos – labai daili, nuostabaus kūno, draugiška. Bet ji net nepateko tarp lyderių.
Kai paskelbė, kad laimėjau visą konkursą, – man per kūną nuėjo šiurpuliai, kaip ir iki šiol tai prisiminus. Galvoje sukosi viena mintis: ką dabar mano žmonės gimtinėje, ar manimi didžiuojasi?
Kažkaip susitvardžiau. Ten tokia tvarka – laimėtoja žengia į priekį, tai lyg savotiškas „garbės pasivaikščiojimas“. Ėjau, tramdžiau ašaras ir mačiau, kaip žmonės stojasi ir ploja. Jausmo, kai sulauki ovacijų stovint, nenupasakosi.
Su žmonėmis, kuriuos sutikau ten, iki šiol palaikau ryšį. Kai kurios merginos tapo labai įžymios, kaip patys žinote. (Juokiasi.) Dėl H.Berry – smagu pamąstyti, kad aš ją nurungiau.
– Gyvenimas apvirto aukštyn kojomis?
– Taip. „Mis pasaulis“ laimėtojai metus tai yra pagrindinis darbas.
Su konkurso rengėjais keliavau į daugiau nei 20 šalių, dalyvavau įvairiuose vaikų labdaros renginiuose.
Tai, kad galėjau bent kažkiek padėti mažyliams, gyvenantiems sunkiomis sąlygomis, man yra didžiausias apdovanojimas.
Vis dar susiskambiname su „Mis pasaulis“ rengėja Julia Morley, tik ji labai užsiėmusi. Susitinkame, kai būnu Londone ar ji – Trinidade. Bendrauju ir su kai kuriomis konkurso dalyvėmis.
– Prabanga, dėmesys, daugybė galimybių – visa tai siejama su „Mis pasaulis“ laimėtojomis. Taip ir yra?
– Taip. Limuzinai, brangiausi viešbučių kambariai – visa tai buvo. Metus jaučiausi lyg princesė Diana.
Tai nuostabiausi mano gyvenimo metai, kai tikriausiai nuveikiau svarbiausius dalykus, daug ko išmokau. Jie pakeitė mane – ir kaip tiesiog žmogų, ir kaip jauną moterį.
Kalbu ne apie prabangą ir spindesį – tie dalykai manęs niekada pernelyg neveikė. Tiesiog pradėjau geriau suprasti gyvenimą, kitų žmonių poreikius ir problemas. Pajutau poreikį padėti vaikams.
Kai girdžiu, kad dalyvavimas grožio konkurse yra tuštybė, – gniaužiasi kumščiai. Jei ne „Mis pasaulis“, tikrai nebūčiau sutikusi tiek žmonių, taip praplėtusi akiratį. Tikriausiai būčiau likusi mažame miestelyje ir dirbčiau sekretore.
Ir tokie pokyčiai vyksta net ir toms, kurios nelaimi. Matau tai savo akimis – merginos pradeda visiškai kitaip elgtis ir kalbėti, rengtis, pradeda labiau pasitikėti savimi. Jei mano dukterėčia paklaustų, ar verta dalyvauti, sakyčiau, taip – jei darysi tai dėl teisingų priežasčių.
Tikrai ne dėl noro laimėti. Nes visada atsiras mergina su gražesniais plaukais, kojomis ir dantimis. Dalyvauk dėl noro daugiau sužinoti ir išmokti. Toks būtų mano patarimas.
– Ar lengva išlaikyti blaivų protą, kai visur po kojomis tiesiamas raudonasis kilimas?
– Nelengva. Bet man turbūt padėjo tai, kad laimėjau būdama 23-ejų. Svarbu žinoti, kas esi ir kam nori panaudoti tau duotą galimybę. Jeigu laimės maža mergaitė, nežinanti, ko nori, bus bėdų.
Esu mačiusi merginų, kurios nė nelaimėjo konkurso, tik dalyvavo, bet jaučiasi kaip karalienės. Negalėjau suprasti, kodėl.
Kita vertus, laikai buvo kitokie. Šiandien 23-ejų merginos jau labai subrendusios. O aš buvau naivi, vis dar gyvenau su tėvais.
Kai po metų karūną reikia perduoti kitai, tikrai apima didžiausias nusivylimas. Tai sunku bet kuriai moteriai.
Pasijunti svarbiausia pasaulyje, o tada bum – tai jau kitos žaidimas. Ne kartą mačiau, kaip tai traumuoja merginas. Ypač tas, kurios kilusios iš neturtingų šeimų. Grįžti į kasdienį, normalų gyvenimą būna labai sunku.
– Jūs žinojote, ko norite?
– Žinojau, kad noriu daryti karjerą, susijusią su bendravimu. Kai baigėsi mano, kaip grožio karalienės, metai, nusprendžiau mokytis komunikacijos ir sociologijos – žinojau, kad šių specialybių žinios tikrai tiks viskam, ko noriu imtis.
Didžiąją dalį už pergalę konkurse gautų pinigų investavau į mokslus Londone. Jau ruošiausi grįžti į gimtinę, kai sulaukiau „Hilton“ viešbučių tinklo pasiūlymo dirbti jų ryšių su visuomene skyriuje Londone.
Padirbėjau šešis mėnesius, o tada persikrausčiau dirbti į Trinidado ir Tobago „Hilton“ viešbutį. Dirbau dešimt metų, tada perėjau į „Angostura“, kur dirbu iki šiol.
Tad nesiblaškiau, bet sukaupiau daug patirties – rinkodaros, komunikacijos, ryšių su visuomene.
– Tikriausiai devynios iš dešimties merginų, atsidūrusios jūsų vietoje, stengtųsi daryti karjerą Londone, Niujorke ar kitame didmiestyje. Jūs grįžote į savo nedidelę tėvynę.
– Tiesa. Turbūt nesu žmogus, kuris galėtų ilgai gyventi užsienyje. Pasiilgau artimųjų, be to, jaučiau norą įgytas žinias pritaikyti savo šalyje, padėti jos žmonėms.
Kita vertus, mano ambicijos nėra beprotiškai didelės.
Niekada netroškau milžiniškų turtų ar didelės kompanijos direktoriaus posto. Noriu karjeros, bet nenoriu, kad ji mane užvaldytų. Reikia turėti laiko ir šeimai.
Svarbu surasti pusiausvyrą. Manau, man pavyko. Turiu jaukius namus, padorų atlyginimą ir gražią šeimą. Ko daugiau norėti? Matau žmones, kurie įnirtingai vaikosi pinigų, bet jie nelaimingi.
Kartais susimąstau, kaip būtų susiklostęs mano gyvenimas, jei būčiau likusi Londone. Bet nieko nesigailiu.
– Kai laimėjote „Mis pasaulis“, jūsų garbei Trinidadas ir Tobagas ne tik pavadino lėktuvą, bet ir išleido pašto ženklų su jūsų atvaizdu. Laikote juos saugiai paslėpusi, kad galėtumėte parodyti anūkams?
– Taip, tik nežinau, kiek saugiai juos paslėpiau. (Juokiasi.) Gailiuosi, kad kadaise nesurinkau visų iškarpų iš laikraščių, kuriuose buvo rašoma apie mane. Dabar būtų įdomu pavartyti. Turiu nuotraukų, kurios man primena „Mis pasaulis“, bet ne tiek, kiek galėčiau turėti.
Reikėjo rašyti dienoraštį ir užfiksuoti visus įspūdžius, rinkti nuotraukas – juk buvau fotografuojama kiekviename žingsnyje. Bet tada man niekas to nepatarė.
Anūkai, kita vertus, viską galės sužinoti iš „Google“. (Juokiasi.)
– Ar įsivaizduojate, kokia vaga būtų pakrypęs jūsų gyvenimas be „Mis pasaulis“ konkurso?
– Tikrai nebūčiau įgijusi išsilavinimo Londone, nes nebūčiau galėjusi sau to leisti. Kai dalyvavau atrankoje, sunkiai taupiau pinigus, kad galėčiau mokytis vietos universitete, tėvai negalėjo sau to leisti.
Karjera tikriausiai būtų buvusi visai kitokia. Būtų buvę sunku susirasti darbą.
Beje, daugelis „Mis pasaulis“ laimėtojų tapo puikiomis gydytojomis, teisininkėmis. Manau, kad pergalė konkurse skatina siekti aukštumų ir toliau.
– Kai kurios tiesiog išteka už turtingų vyrų ir ramiai gyvena.
– Taip irgi būna. Bet man toks sprendimas nebūtų tikęs. (Juokiasi.)
– Ar jau žinote formulę, kaip laimėti „Mis pasaulis“?
– Ne. Kai žiūriu konkurso transliaciją, šį tą galiu nuspėti. Matau, kurios merginos tikriausiai pateks į kitą etapą. Bet viskas juk subjektyvu.
Kai buvau karūnuojama, priėjo vienas teisėjas, pasveikino ir pripažino, kad nebuvau jo favoritė. Aš pati esu teisėjavusi grožio konkursuose ir dažnai prašaudavau spėdama nugalėtoją.
TV žiūrovai nemato, kas vyksta teisėjų pokalbių su pretendentėmis metu. Mato tik merginas – išsipusčiusias, tikras gražuoles. Bet neturi žalio supratimo, ar jos turi charizmą, ar gali palaikyti net elementarų pokalbį. Gerai atrodyti „Mis pasaulis“ konkurse nepakanka – žiūrovai to nesupranta.
– Sakoma, kad vyrai prie grožio karalienių arba limpa kaip musės, arba jų vengia – nes jos atrodo neprieinamos.
– Esu patyrusi ir viena, ir kita. Trinidado ir Tobago vyrai prie manęs ėjo drąsiai. (Juokiasi.) O užsienyje – kitaip. Gal užsieniečiams neatrodžiau tipiška „misė“ – blondinė ilgomis kojomis. Neslėpsiu – buvo garsių vyrų, kurie norėjo su manimi būti. Bet „Mis pasaulis“ organizacija labai saugo savo laimėtojas.
Kai laimite šį konkursą, pageidautina, kad metus su vyrais nesusitikinėtumėte. Todėl negalėjau kam papuolė dalyti savo telefono numerio, o vyrams nebuvo leidžiama pernelyg priartėti. Manau, kad tai gerai. Laimėjusios merginos dažnai dar neturi daug patirties, nežino, kuo galima pasitikėti, kuo ne. Joms lengva susukti galvą. Nors man gal ir nebūtų susukę – niekada nebuvau iš tų, kurios alpsta sutikusios garsenybę.
– Jūsų vyrui tikriausiai vis tiek nebuvo lengva?
– O, taip. Susipažinau su juo grįžusi iš Londono, bičiulių vakarėlyje. Tapome gerais draugais. Žiūrėjau į jį tik kaip į draugą. Jis, pasirodo, žiūrėjo kitaip, bet ištvėrė laikotarpius, kai draugavau su kitais vyrais.
O baigėsi tuo, kad pajutome vienas kitam šį tą daugiau. Buvo keista, bet pasakiau sau – o kodėl ne? Dabar esame laimingai susituokę ir auginame du sūnus.
– Prieš dvejus metus laimėjote pasaulio šotokan karatė čempionato bronzos medalį. Kuo didžiuojatės labiau – juo ar „Mis pasaulis“ titulu?
– Abiem dalykais, bet labai skirtingai. „Mis pasaulis“ titulas, žinoma, sulaukia daugiau dėmesio nei juodasis karatė diržas.
Tačiau ši sporto šaka man suteikė daug pasitikėjimo savimi ir stiprybės. Yra trinidadiečių, kurie labai vertina, jog ne tik moku gerai atrodyti, bet ir nebijau nusilaužti nago, kovoje galiu gerokai išspardyti užpakalį. (Juokiasi.) O tada vėl apsiauti aukštakulnius ir įsijausti į elegantiškos moters vaidmenį.
– Kaip jūs apskritai susidomėjote karatė?
– Kai mokiausi universitete, mano bendramokslė lankė treniruotes. Iš smalsumo nuėjau kartu ir buvau sužavėta – man tai priminė šokį, tik su šiek tiek daugiau spaudimo. Kaip sakiau, visada jaučiausi kiek berniukiška. Bendrakursė pasiūlė prisijungti, taip ir užsikrėčiau.
– Kai žingsniavome gatve, į jus visi praeiviai įsmeigė žvilgsnius. Kaip jaučiatės būdama viena didžiausių šios šalies garsenybių?
– Būna nelengva, kai nori į gatvę išeiti neplauta galva ir supranti, kad žmonės stebėsis. Iš prigimties nesu puošeiva. Jei esu kviečiama į renginį, kuriame turiu atrodyti atitinkamai, – atrodysiu. Bet pirkti daržovių tikrai neisiu su aukštakulniais ir ryškiu makiažu. Tai būtų absurdas.
Niekada nepersistengiu, kad įtikčiau kitiems. Gyvenimas tęsiasi, jis – ne tik grožio konkursai. Neslėpsiu – kartais pastebiu keistus mados pasaulyje dirbančių žmonių žvilgsnius. Atseit – ji turėtų savimi labiau rūpintis.
Bet jei netinku jums tokia, kokia esu, ką gi, nenoriu jūsų pažinoti. (Juokiasi.)
– Giliai širdyje vis dar likote berniukiško charakterio?
– Taip. Tai nesikeičia. Bet tai man net padėjo grožio konkurse. Kitos merginos susirūpindavo, kai per repeticijas pamatydavo ant grindų suraizgytą laidą – vaje, kaip čia neužkliūti.
O aš tiesiog peršokdavau. (Juokiasi.) Jei nebūčiau berniukiška, turbūt negalėčiau taip gerai kovoti karatė varžybose.
– Ar žinote, ką veiksite po dešimties metų?
– Tikiuosi, vis dar sportuosiu. Juk yra skirtingos amžiaus kategorijos. Manau, perėjusi į vyresnių kategoriją, laimėsiu daugiau karatė medalių, nes stengiuosi palaikyti gerą fizinę formą.
Bet yra daugybė kitų dalykų, kuriuos noriu išbandyti. Noriu šokti prisirišusi guma, noriu įkopti į kalną. Nežinau, ar turėsiu tam laiko ir pinigų, bet visada mane vilioja nauji potyriai.
Ne itin daug planuoju. Tiesiog man gali šauti į galvą keliauti į Peru ir leistis nuotykių takais. Prieš trejus metus su šeima spontaniškai nusprendėme skristi per Atlantą ir atostogauti Barselonoje.
Neplanuoju karjeros ar pomėgių, bet planuoju draudimo įmokas, stengiuosi sukaupti pinigų, kad galėčiau pastatyti savo vaikus ant kojų. Bet viso kito prognozuoti nesinori. Gyvenimas nenuspėjamas, tuo jis ir gražus.
– Jei norėtumėte tapti politike, tikriausiai nebūtų sunku. Visa šalis puikiai jus žino.
– Jei rimtai, niekada nebūsiu politikė. Ši veikla turi pernelyg daug aspektų, kurie man nepatinka. Politikoje turi būti dviveidis – man tai nepavyktų.
Be to, visose srityse, kurių imuosi, noriu būti tikrai gera. Nežinau, ar turiu reikiamą talentą įtikinamai kalbėti. Ir dar erzina štai kas – versle gali nusibrėžti tikslą ir jo pasiekti, o politikoje viskas labai miglota.
– Atrodo, kad jūsų gyvenime nieko netrūksta.
– Negaliu skųstis. Viskas gerai. Nesu fantastiškai turtinga, bet suduriu galą su galu. Turiu nuostabią šeimą, keletą labai gerų draugų.
Karjera sekasi gerai, dėl dvasinio gyvenimo – viskas gerai. Pasiekiu tai, ko noriu.
Ir vis randu naujų džiaugsmo šaltinių. Pavyzdžiui, kurį laiką kūriau papuošalus vaikams. Tai nevirto verslu, bet buvo smagu.
Didžiausia mano aistra – kelionės. Kasmet bent porą kartų turiu išvykti, esu aplankiusi visus žemynus – gal 50 šalių. Ir vis dar noriu daug kur apsilankyti – Tailande, Indonezijoje, Islandijoje.
Kelionės – tai geriausias būdas leisti pinigus. Mano vaikai keliauja su manimi nuo mažens. Sūnus jau rašo įdomius apsakymus, į kuriuos įtraukia daug įspūdžių iš kelionių – tai geriausias vaiko lavinimas.
